Žyma:Angelė ir Vytautas Raukčiai

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Angelė ir Vytautas Raukčiai


Tautodailė ir bitininkystė

Į Balčių kaimą tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai atsikėlė iš Šilutės. Mieste sutuoktiniai užaugino tris vaikus, o šiems palikus namus nusprendė paieškoti būsto kaime. Iš ūkininkų nusipirko medinį namą, ūkinį pastatą ir nedidelį lopinėlį žemės. Tokias permainas lėmė ir buitis: pragyventi vien iš savo kūrybos menininkams buvo sunku.

Šilutėje A. ir V. Raukčiai dirbo įmonėse audinių apdailos darbą. Vėliau Vytautas, turintis gintaro apdorotojo specialybę, pamėgo medį, pradėjo tekinti įvairius smulkius daiktus: padėklus, suvenyrines dėžutes, kryžius, kelio ženklus ir kt. Audinių dekoruotoja Angelė išmoko kurti floristinius paveikslėlius.

Angelė ir Vytautas rasdavo laiko nueiti į mišką paieškoti įdomesnės formos šakos ar šaknies, iš kurios rasdavosi įvairūs žvėreliai ar kitokios menininkų vaizduotėje gimusios figūros.

Be tautodailės, Vytautą patraukė ir bitininkystė. Viskas prasidėjo atsitiktinai – į Raukčių kolektyvinį sodą atlėkė bičių spiečius. Besirūpindamas bičių šeimyna, įsitikino, kad trūksta žinių. Kaip tik tuo metu pamatė skelbimą, kviečiantį mokytis bitininkystės. Vytautas mokslus baigė su pagyrimu, tad darbo rado viename Šilutės rajono tarybiniame ūkyje. Tačiau prasidėjus Atgimimui ir ūkiams ėmus byrėti, bitininkas tapo nereikalingas, o aviliai buvo išparduoti. Dalį jų nusipirko Raukčiai. Dabar 30 avilių A. ir V. Raukčiai laiko netoli savo namų.

Pirmieji medinukai

Ilgą laiką margučiai Raukčių namuose buvo marginami ir skutinėjami kaip ir kitur – Didžiąją savaitę nuo Verbų sekmadienio iki Velykų. Angelė kiaušinių marginimo paslapčių išmoko dar vaikystėje iš savo mamos. Dailūs margučiai namuose neužsibūdavo, tautodailininkai juos išdalindavo draugams ir giminaičiams.

Tik po 1991 m. Raukčiams kilo mintis pažvelgti į margučius kaip į mūsų kultūros paveldą ir pradėti puoselėti šią tautodailės tradiciją. Kadangi trapų kiaušinio lukštą ilgai išsaugoti gana sunku, Vytautas pradėjo tekinti medinius kiaušinius, o Angelė – juos dekoruoti. Pirmieji medinukai buvo greitai išdalinti, tad Vytautas žmonai pasiūlė kasmet pasilikti 10 kiaušinių, kad būtų galima palyginti, kaip tobulėja ir kinta margučių raštai. Dabar Raukčiai gali parodyti, kaip atrodė margučiai, sukurti prieš 16 metų.

Vytautas tekina kiaušinius iš minkštos lapuočių medienos. Spygliuočių mediena tam netinka.

Medinukai glotnūs, malonūs liesti, nes yra dailiai ištekinti ir nušlifuoti švitriniu popieriumi.

Kai vyras kiaušinius ištekina, jie keliauja į žmonos Angelės rankas: medinukai merkiami į dažus. Dažymui tinka paprasčiausi statybiniai dažai – matiniai arba blizgūs. Nudžiūvę kiaušiniai marginami miniatiūriniu teptuku.

Dekoravimui naudojami tie patys dažai, tik šiek tiek padžiovinti, kad sutirštėtų.

Kai kurie medinukai paliekami nedažyti, nes pati gamta juos išdailino nepaprasto grožio medienos raštais. Patys dekoratyviausi – iš maumedžio, beržo, klevo, o ąžuolo šakos medinukai itin įdomūs, mat šakos šerdis atrodo kaip šešialapė gėlytė.

Kai kurių medžių, pavyzdžiui, kadagio, mediena skleidžia malonų kvapą, ypač palaikius kiaušinį rankose ar sušildžius. Tačiau kiaušinis iš klevo – „smirdi“.

Medinuką galima įtrinti ir bičių vašku. Tuomet jis dar gardžiau kvepės, bet jau netiks dažymui, nes dažai nelips prie paviršiaus.

Margučių kalendorius ir muziejus

1994 m., jau gyvenant Balčių kaime, Vytautas pasiūlė žmonai nuo Velykų kasdien skutinėti po vieną margutį ir kurti jų kalendorių. Margučiai turėjo atspindėti kalendorines šventes ir metų laikus. Pavasario mėnesių margučiai – gelsvi, žalsvi, vasaros – raudoni, rudens – rudų atspalvių. Šiuo metu Margučių kalendorius eksponuojamas Klaipėdos muziejuje, o kitais metais žada keliauti į Vilnių.

2000 m. Angelė Rauktienė, kaip margučių margintoja, atstovavo Lietuvai Švedijoje, renginyje „Baltų dienos“. Iš kelionės ji parsivežė įspūdžių, kuriuos jai paliko užsieniečiai – šie nepaprastai žavėjosi ir stebėjosi tautodailininkės kūryba. Angelė sako, kad šitaip Lietuvoje niekas nevertina kruopštaus rankų darbo. Tuomet jai kilo mintis įkurti muziejų, kuriame būtų galima eksponuoti margučius.

Po kelių metų Vytautas buvusiame sodybos klojime įrengė palėpę, kurioje ir buvo įkurtas muziejus. Pirmaisiais metais jame eksponuota 1140 margučių. Dabar dalis jų iškeliavo į Klaipėdos muziejų, o ekspozicija kasmet papildoma naujais margučiais. Jie suskirstyti pagal metus, dekoravimo būdus, raštus, dažų rūšis, atskirti pagal medžiagą – natūralaus lukšto ar mediniai.

Muziejuje yra ir Vytauto padaryti, vienas į kitą sudedami kiaušiniai – tai suvenyrai. Pastarųjų būta net labai didelių, talpinančių 20-30 kiaušinių. Tačiau jie jau seniai iškeliavo į privačias kolekcijas, nes, pasak Angelės, „juk reikia ir valgyti, ne tik kurti“. Atskirą ekspozicijos dalį sudaro iš viso pasaulio surinktų atvirukų ir margučių kolekcija. Ryškiaspalvių margučių iš Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, natūralaus akmens iš Egipto, Indijos, Maroko, porcelianinių iš Kinijos, medinių iš įvairių Europos šalių Raukčiams vaikai parveža iš kelionių. Ir pati Angelė, pamačiusi antikvariate, nusiperka kokį įdomesnį margutį.

Kolekciją papildo ne tik margučiai, renkama viskas, kas susiję su kiaušiniais: tai šokoladiniai kiaušiniai „Kinder Surprise“, kiaušinis laikrodukas iš Švedijos, „alyziukas“, kuriame galima auginti žolytę, kiaušinis druskinė ir net paprastas, idealios kiaušinuko formos jūros akmenėlis, „kiaušinis“ suspaustas ir suklijuotas iš frotinio rankšluostuko – jį pamerkus į vandenį, šis išsiskleidžia...

Raukčių margučių kolekcijoje yra ir kitų tautodailininkų margintų kiaušinių.

Kiek kiaušinių, tiek raštų

Angelė turi ką papasakoti apie kiekvieną margutį. Vieni skutinėti, marginti vašku, kiti aplikuoti popieriumi, karpiniais.

Tautodailininkė pataria, kaip margučių dekoravimu sudominti mažus vaikus: ant kiaušinių jie gali piešti paprasčiausiais flomasteriais ar klijuoti figūrėles, iškirptas iš lipnaus popieriaus, skylamušiu padarytus „burbuliukus“.

Įvairiais atspalviais kiaušinius galima dažyti parduotuvėje pirktais cheminiais dažais. Atspalvis priklauso nuo kiaušinio lukšto spalvos – nelygu baltas jis ar rudas. Jei kiaušinis nusidažo nelygiai, dar įdomiau. Tuomet jį galima merkti į dažus kelis kartus – „sluoksniuoti“ spalvas, išgauti netikėtus spalvų derinius.

Kiaušinį galima apklijuoti spalvotu „gofruotu“ popieriumi. Klijuojama keliais sluoksniais – kiaušinis ištepamas klijais ir aptraukiamas popieriumi, kuris tampomas glotniai priglunda prie lukšto. Tokiu būdu galima sukurti gražių pastelinių spalvų.

Margučių palėpėje galima pasigrožėti ir svogūnų lukštais dažytais margučiais. Pasak Angelės, spalva bus intensyvesnė, jei į lukštų nuovirą įpilsime šiek tiek acto.

Kiaušinius galima dažyti augaliniais dažais. Tautodailininkė rodo šienu dažytus tamsiai pilkos spalvos kiaušinius. Šieno nuoviras paruošiamas iš vakaro, kad ilgiau pastovėtų; kiaušiniai jame verdami apie valandą. Ryškiai geltona spalva kiaušinius galima nudažyti dilgėlių šaknų nuoviru.

Tarp įvairiais raštais margintų margučių vienas išsiskiria originaliu dekoru – Angelė norėjo pažiūrėti, kiek taškelių gali sutilpti ant vieno kiaušinio. Kiaušinį ji numargino 3000 spalvotų smulkių taškelių, tačiau mano, kad būtų galima „pritaškuoti“ dar 300.

Taškuotasis kiaušinis panašus į margą laukinių paukščių kiaušinėlį. Raukčių palėpėje vienas padėklas kaip tik ir skirtas įvairių rūšių, visokių dydžių kiaušiniams: čia sudėti vištos, perlinės vištos, anties, kalakuto, žąsies, putpelės, karvelio, povo, zylės, kielės, balandžio kiaušiniai ir net „milžinas“ stručio kiaušinis. Kolekcijoje yra ir miniatiūrinis vištos kiaušinėlis – tokį šis paukštis padeda pirmą kartą, tik dažniausiai jį sutrypia, tad ne visada pavyksta jį rasti.

Garbingiausioje palėpės vietoje – dūminės raudonuodegės nuotrauka, o šalia jos – šio paukščio lizdelis su kiaušinėliais. Šis eksponatas atsirado, kai taisant palėpės stogą plyšyje įsikūrė raudonuodegė. Neliko nieko kita, kaip atsiprašius paukščio lizdą išardyti.

Margučiai akliesiems

Kaip Velykas suvokia neregiai? Juk jie negali pasigrožėti margučių raštais. Ši mintis paskatino Raukčius imtis naujos veiklos – margučius kurti regėjimo negalią turintiems žmonėms.

Vytautas medinius kiaušinius išraižė raštais. Tai – saulutės tekėjimo, sukimosi apie žemę ciklo, spiralės, žalčiuko, paukščio pėdučių ir kiti tradiciniai raštai, juos liesdamas neregys gali įsivaizduoti margučio ornamentą.

Vytautas yra sukonstravęs ir įvairiausių žaislų vaikams, antai yra ištekinęs taurę, prie kurios pririštas medinis kiaušinukas – jį reikia mesti ir pagauti taure.

Tautodailininkas sugalvojo ir kelių konstrukcijų, išardomų medinių kiaušinių.

Ardant ir sudedant kiaušinį, lavinamas „erdvinis“ neregio mąstymas. Vyresniems žmonėms Angelė sukūrė margučių, ant kurių iš karoliukų suklijavo Brailio rašto velykinį pasveikinimą. Raidžių aukštis ir dydis atitinka margučio ornamentikos principus.

Kraičio skrynios

Margučiai – ne vienintelis A. ir V. Raukčių užsiėmimas. Vytautas dirbina medines kraičio skrynias, o Angelė jas dekoruoja. Jie atnaujina ir senas skrynias, kurias atiduoda kaimo žmonės.

Margučių palėpėje tautodailininkai saugo ir kitus senus daiktus, šeimos relikvijas. Tai ir mamos kraičio skrynia, Vytauto tetos prieš 100 m. siuvinėtos staltiesėlės, puikiai išsilaikiusi medinė lova, austos juostos, maldaknygės, šventi paveikslai mediniais drožinėtais rėmais...

Visko ir neišvardinsi, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti – Angelė ir Vytautas mielai atvers savo palėpės duris kiekvienam, besidominčiam senaisiais kaimo amatais ir tradicijomis.



Vardų sritys
Variantai
Veiksmai