Žyma:Baraučizna

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Baraučizna


Baraučizna - nykstantis kaimas Deltuvos seniūnijoje, Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, 8 km į pietvakarius nuo Ukmergės, 1 km į vakarus nuo Šventosios upės. Per kaimą teka Armona ir jos dešinysis intakas Pavarklos. Armonos ir Šventosios santakoje yra kalva, vadinama Ročkalniu arba Kukovaičio kalnu. Armonos žemupys nuo Dovydiškių kaimo žemyn 1960 metais paskelbtas Armonos valstybiniu geologiniu draustiniu, kuriame saugomos devono periodo atodangos su šarvuotųjų ir riešapelekių žuvų, gyvenusių prieš tūkstančius metų čia buvusios jūros dugne, liekanos Šventosios upės krantuose. Draustinis užima 146 ha ploto. Baraučiznos kaimas yra istorinių Deltuvos žemių teritorijoje. 6 km į pietus nuo Deltuvos, dešiniajame Armonos upelio krante, apie 1 km nuo jo įtekėjimo į Šventąją yra legendinis Kukovaičio kalnas. Nuo XX a. pirmosios pusės Kukovaičio kalnas vadinamas Ročkalniu. Kukovaičio kalnas (Kukavaičio, Kukuvaičio kalnas, Ročkalnis) – didelis gūbrys, lygiagretus Šventajai, apie 800 m ilgio, 100–140 m. pločio, kiek aukštesnė vidurinė dalis (86,5 m. virš jūros lygio). Žinių apie Kukovaičio kalno kilmę suteikia ne tik istorikų veikalai, bet ir metraščiuose užrašytieji padavimai. Autentišką padavimą „Pajautos ir Kukovaičio stabai“ iš XVI a. Lietuvos metraščio galima rasti mokslininkės, profesorės, folkloristės Bronislavos Kerbelytės parengtoje knygoje „Kai milžinai gyveno: padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis“: „Mirė didžiojo lietuvių ir žemaičių kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta. Didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, pastatė jos atminimui stabą. Tą stabą, pavadinęs savo motinos pajautos vardu, jis pastatė prie Žaslių ežero. Šį atvaizdą žmonės garbino ir dievu laikė. Paskui tas stabas supuvo ir toje vietoje užaugo liepos. Tas liepas Pajauta vadino, garbino ir dievu laikė. O paskui didysis lietuvių ir žemaičių kunigaikštis Kukovaitis mirė, Jis paliko sūnų Utenį. Sūnus, mylėdamas savo tėvą, Didįjį kunigaikštį Kukovaitį, pastatė savo tėvo atminimui stabą ant vieno kalno prie Šventosios upės, netoli Deltuvos. Tą stabą garbino ir dievu laikė. Paskui stabas supuvo, išaugo giraitė, ir ją žmonės garbino ir vadino savo valdovo Kukovaičio vardu“.

  Nuoroda

http://www.vilnijosvartai.lt/locations/listing/?id=232



Vardų sritys
Variantai
Veiksmai