Žyma:Grombčevskis Bronislovas Azijos tyrinėtojas

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Grombčevskis Bronislovas Azijos tyrinėtojas


Bronislovas Grombčevskis (Bronislav Grabczewski) – lenkų keliautojas ir Centrinės Azijos tyrinėtojas Bronislovas Grombčevskis, turtingo dvarininko sūnus, gimė 1855 m. sausio 15 d. Kaunatavos kaime (Telšių r.). Pakrikštytas Kaunatavos bažnyčioje, o jo krikštatėviais buvo Kaunatavos kaimo dvarininkas Eligijus Kauneckas (nuo šių dvarininkų pavardės kilęs ir kaimo pavadinimas) bei dvarininko Plenskio žmona Dominyka.

Tuo laikotarpiu, kai nepavyko lenkų tautos bandymai atgauti nepriklausomybę atsiliepė liaudžiai daugeliu patriotu. Tarp kitų jo Bronislavo tėvas Liudvikas buvo ištremtas į Sibirą. Motina, netekusi dvaro, apleido Lietuvą ir apsigyveno Varšuvoje, kur jaunasis Grombčevskis baigė gimnaziją ir pradėjo studijas Peterburgo kalnakasybos institute. Po metų studijas nutraukė ir stojo tarnauti rusų armijoj okupuotoje Varšuvoj. Tuo metu įvyko jo pirmoji didesnė kelionė. Būtent į Pietų Ameriką, lydint su politine misija caro diplomatą Aleksandrą Joniną.

Grįžęs iš Amerikos gauną leidimą persikelti į Azijoj dislokuotus dalinius, kuriuose ir praleido daugelį metų. Pradžioje dalyvavo visose karinėse operacijose, Rusijos vedamuose su Chivos ir Bucharos chanatais. Taip jam leido pažinti tuos kraštus ir tobulai įsisavinti vietinių žmonių kalbą, ypač tiurkų ir tadžikų.

19 a. antroje pusė pasižymėjo gausiais geografiniais tyrinėjimais ir kelionėmis, kurių metu ištyrinėta iki tol europiečiams nežinomų neeuropiečių kontinentų. Tie atradimai, skatinami geriausių išradimų, ir šiuolaikinės pramonės, dažnai duodavo puikių rezultatų, kurių tarpe ir Centrinės Azijos pažinimas.

Azijos kontinentas anuomet buvo dar labai paslaptingas, tik dalinai –žinomas iš aprašymų ir ataskaitų viduržiemių keliautojų, kurį pagilino keletas drąsių tyrinėtojų.

Šalia Ferdinando Richthofeno, Mikolajaus Preževalskio, Sven Hedino, Semiono Tianšanskio, Povilo Piewcowo, prie žymiausių priklauso ir lenkų keliautojas.

Nesuvaldomas poreikis pažinti nežinomas šalis, apėmęs Gronibčevskį pasibaigus karinei kompanijai, privertė jį mesti karinę tarnybą. Užsitarnavęs posvičniko laipsnį pereiną į karinę administraciją, nežinodamas pareigas specialaus patikėtinio Ferganos gubernatoriaus, generolo Ivanovo administracijoje. Prie jam priskirtų pareigu priklausė , tarp vietų, ir ribų (sienos) tarp Rusijos ir Kinijos Ferganos ruože nustatymus.

Granibčevskio pirmojoje ekspedicijoje pasiekti laimėjimai lėmė, kad 1888 Rusijos Geografijos Draugija pavedė jam suorganizuoti ir įvykdyti mokslinę ekspediciją į iki tol vien tik iš negausių pasakojimų žinomą Kandžiuto emiratą, esantį Karakoneko pietiniame slėnyje. Tai buvo nepriklausoma valstybėlė, dabar įeiną į Šiaurinio Pakistano sudėtį. Joje gyveno ligi tol žmonijoje nežinomos karinės gentys.

Tą ekspediciją, kuri truko 4,5 mėnesio, Granibčevskis pradėjo gegužės mėnesį iš bazės Ferganoje. Tikslui pasiekti reikėjo arkliais nukeliauti apie 3 tūkstančius km. per nepažystamus Pamir ir Hindukušą nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Nepaisant gausių pavojų ir kliūčių pasiekė Kandžutą ir jos sostinę Baltitą, tenai įvykdydamas mokslinę užduotį.

Tos ekspedicijos mokslinis derlius buvo gausus. Granibčevskis padarė fotografines nuotraukas 1500 km. ruože, 158 punktuose nustatė barometrinius duomenis virš jūros lygio, bei nustatė 14 geografinių bendravaldžių punktų. Ta medžiaga vėliau pasitarnavo kuriant tikslų Kandžuto žemėlapį. Siekė ir moksle duomenys, gauti apie meterologoją, miniarologiją, zoologiją ir etnografiją. Be to, tos ekspedicijos metu Granibčevskis padarė 125 foto nuotraukas, surinko 2000 Kadžuko kalbos frazeologijos žodynui ir 200 bachamų kalbos žodynui. Už tos ekspedicijos pasiekimus Rusijos Geografijos Draugija apdovanojo Granibčevskį aukso medaliu.

Apie nenuilstančią šio keliautojo energiją taigi liudija faktas, kad jau Kadžuko ekspedicijos metu nutaria įvykdyti neeilinę, didžiausią iš ligšiolinių ekspediciją į paslaptingą ir visiškai nežinomą Kafirstaną (dabartinę Nuristaną, Afganistano provinciją), apie kurią buvo surinkęs žinių ankstesnių ekspedicijų metu. Tame krašte gyveno kalniečiai Siachpusai, kaip manoma pagonys. Tas kraštas buvo sunkiai pasiekiamo pietinio Sfindukušo dalyje. Granibčevskio pasakojimo sudomintas tuo krašto caro Aleksandro sūnus Mikalojus paskyrė tai ekspedicijai 12 tūkstančių rublių. Valdžia tai ekspedicijai duoda leidimą, o Rusijos Geografų Draugija apsiima ją patronuoti. Už 1889 m. Kafiristano ekspedicija ir gautus rezultatus Grombčevskiui buvo suteiktas papulkininkio (leitenanto) laipsnis bei 400 rublių metinė pensija iki gyvos galvos.

Tai buvo paskutinė Grombčevskio kelionių karjeroje. Dėl kokių priežasčių atsisakė tolesnių kelionių nėra pilnai išaiškinta. Tiktai žinoma, kad jų atsisakęs pasišventė administraciniai tarnybai, kurioje pasiekė divizijos generolo rangą būdamas Kvantungo generaliniu komisaru ir Astrachanės gubernatoriumi.

1905 metais dėl savo liberalių pažiūrų Grombčevskis patyrė Nikolajaus II nemalonę, buvo nušalintas nuo pareigų ir ištremtas iš Rusijos. Tuo būdu atsidūrė Prancūzijoje ir Maroke kaip Rusijos Raudonojo Kryžiaus atstovas Ispanijos – Maroko kare, kuris vyko 1908 metais. Į Lenkiją grįžo 1910 m. ir nuolatinai apsigyveno Varšuvoje, kur trumpam įsidarbino Valstybiniame meterologijos institute.

I pasaulinio karo metu dar kartą atsidūrė Azijoje. Buvo prie Juodosios jūros, Japonijoje, Ceilone, ir 1920 m. grįžo į Varšuvą.

Paskutinius gyvenimo metus pašventė savo kelionių aprašymams, kurie buvo išleisti 1924 – 25 m. trimis tomais. Mirė Varšuvoje 1926m. vasario 27 d.

Granibčevskio mokslinių kelionių reikšmė tokia pat didelė kaip ir kitų jo amžininkų didžiąją Centr. Azijos tyrinėtojų. Neabejotinai buvo vien iš pirmųjų naujųjų laikų keliautojų, kurių duomenys žymiai prisidėjo prie likusių baltųjų dėmių tos Azijos dalies žemėlapyje.

Dėka jo duomenų galutinai sujungti į visumą tuos vykdytus tyrinėjimus ir sudaryti teisingą topografinį žemėlapį. Savo tyrinėjimais garbę ir pripažinimą Grombčevskis nusipelnė ir už Rusijos ribų. Taigi visai pagrįstai jis laikomas puikiu Azijos kontinento žinovu ir nenuilstančiu tyrinėtoju, o mes didžiuojamės kad tok iškilus žmogus kilęs mūsų kaime.

Parengta pagal B. Kovalskio straipsnį, medžiagą internete bei dokumentus esančius Žemaičių Vyskupystės muziejuje



Vardų sritys
Variantai
Veiksmai