Žyma:Kalbininkas Kazimieras Jaunius

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kalbininkas Kazimieras Jaunius


Yra asmenybių, kurių darbai ir iš gilios praeities ryškiai šviečia, žavėdami palikuonis proto didingumu, gilumu. Prie tokių galima priskirti žymųjį kalbininką Kazimierą Jaunių. 1848 m. gegužės 18 d. Šilalės rajone, netoli Kvėdarnos miestelio, Lembo kaime, Veronikos Grigaliūtės ir Juozapo Jauniaus šeimoje, gimė Kazimieras Jaunius, būsimasis kunigas, kalbininkas, profesorius, garsus lingvistas, padėjęs mokslinius pagrindus lietuvių kalbos tyrinėjimams. Pasiturintys ūkininkai leido savo pirmagimį į mokslus. Iš pradžių jis mokėsi triklasėje mokykloje motinos gimtajame Rietave, vėliau 1860-1864 m. Telšių progimnazijoje. 1866-1869 m. persikėlė į Kauno gimnaziją , tik nėra žinių ar ją baigė. K. Jauniui buvo lemta gyventi tada, kai už dalyvavimą 1863-1864 m. sukilime carinės Rusijos valdžia visiškai uždraudė lietuvių spaudą. K. Jaunius visa širdimi mylėdamas Lietuvą, savo šviesiu protu numatė savotišką kovos su imperija būdą – atgaivinti ir išsaugoti užmirštą, visų niekinamą lietuvių kalbą. 1871 m. rugpjūčio mėn. Kazimieras Jaunius gavo Kvėdarnos valsčiaus sueigos atleidimą nuo rekrūtų prievolės bei Kauno gubernatoriaus leidimą ir tų pačių metų lapkritį buvo priimtas į kunigų seminariją Kaune. Čia 1871-1875 m. mokydamasis jis brendo kaip būsimasis kunigas, drauge gavo filologinį išsilavinimą ir svarbiausia – susidomėjo lietuvių kalba, kuri vėliau tapo jo tyrinėjimų objektu. Mat seminarijoje vienas įtakingiausių profesorių buvo poetas Antanas Baranauskas, kuris klierikus mokė lietuvių kalbos. Seminarijoje K. Jaunius pasižymėjo gabumais kalboms, domėjosi savo gimtąja žemaičių tarme ir kalbos mokslo problemomis. Jis puikiai atliko vieną pirmųjų savo darbų, be galo tiksliai užrašęs savo krašto tarme „Pasaka paraszytą pagal kalbos Endrejawiszkių“. 1875 m. birželio 28 d. įšventintas į kunigus, kaip vienas gabiausių seminarijos auklėtinių, Jaunius buvo pasiųstas studijuoti teologijos į Sankt Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. Ketverių metų studijos praplėtė lingvistinį ir humanitarinį K. Jauniaus akiratį. 1878 m. Peterburgo mokslų akademija prašė K. Jaunių, kaip daug vilčių teikiantį lietuvių kalbos žinovą, recenzuoti A. Juškos parengtą spaudai lietuviškų dainų rinkinį. 1879 m. pavasarį jis išvertė į lotynų kalbą rinkinio pratarmę ir išanalizavo rinkinį. Dvasinę akademiją Kazimieras Jaunius baigė 1879 m. vasarą pirmos klasės magistro laipsniu ir grįžo dirbti į Kauną. Buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, vėliau Kauno kunigų seminarijos lotynų kalbos katekizmo ir morališkosios teologijos dėstytoju, taip pat Kauno mergaičių gimnazijos kapelionu. 1883 m. K. Jaunius, kaip gerai mokantis rusų kalbą, paskiriamas Žemaičių vyskupo sekretoriumi. Kazimieras Jaunius daug pasitarnavo kalbotyrai, tyrinėdamas lietuvių tarmes, normindamas lietuvių kalbą, populiarindamas ją tarp užsienio kalbininkų. Jis yra prisidėjęs ir prie lietuvių leksikos norminimo, jos gryninimo. K. Jaunius laikėsi griežtos nuomonės, kad daugelis lenkybių nėra dovana lietuviams. Kalbininkas daug nusipelnė lietuvių kalbai, diaktologijai, susistemindamas lietuvių kalbos tarmes, parengė 6 ( Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) tarmių aprašus; paskelbė studiją apie lietuvių kalbos priegaides. 1985-1892 m. parašė Lietuvių kalbos gramatiką ( išsp. 1911, rusų kalba 1916, išvertė K. Būga). Joje daugiau duomenų apie tarmes, suformuluoti keli nauji kirčio ir priegaidės dėsniai, papildytos linksniavimo paradigmos, sukurta gramatikos terminų ( priegaidė, veiksmažodis, asmuo, linksnis, kamienas). K. Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, bandantis plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius. Jis parašė lietuvių-estų, lietuvių-suomių etimologinius ir baltiškos kilmės suomių kalbos skolinių žodynėlius ( neišspausdinti). Tyrė indoeuropiečių ir semitų kalbų santykius, domėjosi mitologijos problemomis. Jo kalbinis palikimas, užrašytas K. Būgos, saugomas VU bibliotekoje. Kazimiero Jauniaus „Lietuvių kalbos gramatika“, jo tarmių aprašai ir kiti darbai įeina į lietuvių kalbos mokslo aukso fondą. 1904 m. Kazanės universitetas jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. Beatodairiškai pasinėręs į kalbos paslapčių tyrinėjimą, Kazimieras Jaunius užsitraukė dvasinės valdžios nemalonę, patyrė daug skriaudų ir pažeminimo. 1893-1895 m. paskirtas klebonu Kazanėje. Svetimas, tolimas kraštas, atitrūkimas nuo gimtosios kalbos ir vienatvė – suardė K. Jauniaus sveikatą. 1908 m. kovo 9 d. kalbininkas profesorius, lyginamosios kalbotyros garbės daktaras, kunigas Kazimieras Jaunius mirė toli nuo Tėvynės – Sankt Peterburge, vienišas ir dideliame skurde. Palaidotas Kaune, kur kažkada buvo reikalingas ir mokinių mylimas. Visų pažinojusių atmintyje K. Jaunius liko tarsi mokslininkas – legenda, kuris, kaip teigė J. Balčikonis „Savo darbais iškėlė lietuvių kalbą, o kartu ir lietuvių tautą“ ne tik svetimtaučių, bet ir mūsų pačių akyse. Jo reikšmę ano meto lietuvių kalbotyrai gražiai nusako jo amžininkai ir bičiuliai. „Iš Jauniaus pats esu daugiausia suvokęs gyvosios kalbos faktų ir nė vienas lietuvių kalbos vadovėlis nėra man davęs tiek nauja kalbos srityje, kiek šitas Jauniaus kalbamokslis – gramatika...“ J. Jablonskis „Tokio tikslaus ir plataus mūsų tarmių aprašymo, kokį mums davė Jaunius, nebuvo padaryta, nei prieš jį, nei paskui lig šiol. Tai amžinas kalbotyros paminklas, pro kurį negalės praeiti nei vienas rimtesnis mūsų kalbų tyrinėtojas“. J. Balčikonis „Kai ekstazės pagautas Jaunius kalba apie lietuvių kalbą, tada jo sieloje atsispindi ta pati gyva tėvynės meilė, kurią jautė Daukantas, Valančius ir Lietuvos atgimimo pranašas Basanavičius“. J. Tumas - Vaižgantas


Šilalės viešosios bibliotekos Bibliografijos kraštotyros skyrius



Vardų sritys
Variantai
Veiksmai