Žyma:Poetė Teresė Rubšytė - Ūksienė

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Poetė Teresė Rubšytė - Ūksienė


Nuošaliame Bučių kaime, ant aukštos kalvos, šimtamečių klevų paunksnėje stovėjo ilgas, dviejų galų gyvenamasis namas. Išdidūs klevai saugojo sodybą nuo šiaurės vėjų, kai pastarieji įsisiautėję ūbaudavo kamine. Klevų paunksnėje buvo saugu ir gera. Jie sutiko kiekvieną Rubšių šeimos naujagimį, švelniai ošdavo jiems lopšinę, lydėjo ir laimino išklystančius į kelią.

1931 metų birželio 14 dieną, per Šv. Antano atlaidus, saulutei slepiantis už horizonto, klevai išgirdo pirmąjį mano riksmą. Saulėtą vaikystę aptemdė sovietų okupacija, prasidėjusios tremtys, nekaltų žmonių žudynės.

Dar vaiko – paauglės širdimi išgyvenau brolio Antano, Šilalės gimnazijos moksleivio, areštą pirmosios sovietinės okupacijos metais, Šilalės vaistininko Simono Gaudėšiaus ištrėmimą į Sibirą.

Gimnaziją pradėjau ir baigiau okupacijos metu. 1950 metų rugsėjo pirmą sutikau tuometinio Varnių rajono Jaunodavos septynmetėje mokykloje – mokytoja. Tuo pat metu ir mokiausi neakivaizdiniu būdu Vilniaus Pedagoginiame Institute, istorijos – filologijos fakultete. Gilinau lietuvių kalbos žinias, nes per abitūros egzaminus iš lietuvių kalbos žinios buvo įvertintos tik vieninteliu atestate ketvertu. O lietuvių kalba buvo mano mylimiausias dalykas. Kilo noras ir ją išmokti penketui.

Lietuva priešinosi okupacijai. Jaunimas, kuriam rūpėjo tėvynės ateitis, jos žmonių likimas, kovojo partizanų gretose. Jiems talkino dauguma mokytojų. Į pogrindžio spaudą ir pasipriešinimo judėjimą įsijungiau ir aš. Bėgo metai, kol vieną naktį į duris su trenksmu pabeldė saugumiečiai... Viską išvertę, iškratę, paryčiais nulakino juodu „Viliuku“ į Varnių stribyną, o iš ten tą patį rytą Klaipėdon, į Salomėjos Neries gatvėje esantį tardomąjį kalėjimą. Čia, požemiuose, prabėgo pavasaris, vasara, atėjo ruduo. Vieną rytą įlaipino į „Čiornaja vorona“ – (kalėjimo mašiną), ir „Tėvynės išdavikę“ nugabeno į Lukiškes. Ir vėl tardymai po tardymų.

Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė 10 metų kalėjimo ir 5 be teisių grįžti į tėvynę. Liko tėviškė su klevais ant kalno ir beržų takeliu per tėviškės žemės plotį. Ilgėjausi klevų, beržų takelio. Vienas prie kito augančių šimtamečių klevų kepurė, susiliejusi krūvon, sapnuose šildė, ragino grįžti...

Kalėjau Archangelsko srities Puksoozero lageryje, po poros metų perkėlė į Uralus, į Permės srities Gajvos lagerį. 1956 metų liepos mėnesį išleido į laisvę. Grįžau į gimtinę pas mamytę, kurią arešto naktį palikau iš skausmo sukniubusią. Sutiko mylimieji klevai... Rūpėjo, kaip gyventi? Kur mokytis? Sesutė Apolonija vyko į Vilnių. Parvežė džiugią žinią: mane iš studentų sąrašų išbraukę tik po metų, likusi dar galimybė tęsti studijas neakivaizdiniu būdu trečiame kurse. Per porą savaičių papildomai išlaikiau kai kuriuos egzaminus. Sesuo ir jos vyras Aleksandras Jacikevičius dirbo ŠPI dėstytojas. Jų dėka – vėl studentė neakivaizdininkė... Po metų, turėdama jau nebaigto aukštojo pažymėjimą, bandžiau ieškoti mokytojos darbo. Čia irgi pasisekė. Šilalės rajono švietimo skyriaus vedėja dirbo puiki moteris Eufrozija Davidonienė. Išklausiusi ir perspėjusi, kad vykčiau darbintis toliau, ten būsią lengviau, bet, sužinojusi mano pageidavimą dirbti arčiau tėviškės, kad galėčiau pagelbėti senai mamytei, sutiko priimti pareiškimą. Vasaros gale gavau žinią, kad įdarbino Nevočių septynmetėje mokykloje. Ačiū jai.

Nevočiuose išdirbau iki 1990-ųjų metų. Buvo uždaryta devynmetė mokykla, palikta tik pradinė, o galiausiai ir jos neliko. Nuo Sąjūdžio pradžios aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje. Nuo pat pirmųjų susikūrimo dienų priklausau „Tremtinio“ klubo tarybai, o vėliau LPKTS Šilalės skyriaus tarybai. Nuo 2005 metų vadovauju skyriui. Leidžiame partizanų, rezistentų knygas, rūpinamės skaudžios praeities įamžinimu. Mano klevai! Iš Nevočių kiekvieną dieną akimis bėgdavau Bučių link, širdimi sveikinau savo niekuo nepakeičiamus bičiulius. Skyrė nuo tėviškės ketverto kilometrų nuotolis, o klevai didingai rodė mano gimtąją vietą. Mirus Mamytei, jie tik ir džiugino mane, rišo su tėviške.

Vieną rytą nustebino tuštuma, negalėjau suprasti, kodėl akys neatranda mano šimtamečių galiūnų. Ilgai ieškojau, bet veltui. Domėjausi, kas nutiko. Žmogus „sodybų tuštėjimo metais“, priverstinai kėlėsi į gyvenvietę iš to nuošalaus, puikaus kaimo ir pagailo klevų: paliksi gyvus, neteksi naudos... Ir šiandien minčių akimis lankau tėviškę, grožiuos didinga klevų kepure...

Rašyti pradėjau mokyklos suole, o kūrybą naudojau klasės bei mokyklos sienlaikraščiams. Nuo 1950 metų vasaros įsijungiau į pogrindžio spaudą: „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, Laisvės kovų aidai“, „Kovos keliu žengiant“. Nuo 1953 m. iki Atgimimo savo poezijos niekur nepublikavau – kas parašyta, gulėjo stalčiuose. 1993 m. išėjo pirma poezijos knygutė: „Verta tikėti saule“. Paskatinta leidėjo Juozo Marcinkaus, išleidau knygutę vaikams: „Kiškio kopūstai“. 2008 metais išėjo jau septinta knyga suaugusiems: „Atvirai“, o 2007 metais dešimta – vaikams: „Grybų lietus“. Taip pat straipsniai bei poezija publikuota įvairiuose leidiniuose ir almanachuose.


1993 m. LR Politinių Kalinių ir Tremtinių Sąjunga už nuopelnus Lietuvai apdovanojo „Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi“.

2001 m. LGGRT centras pripažino neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve ir išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas.

2004 m. Klaipėdos universitetas paskyrė lietuvių rezistentės poetės Irenos Petkutės – Neringos premiją. Diplomas Nr. 0001.

2008 m. Tauragės viršininko administracija apdovanojo Tauragės apskrities viršininko ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“

2008 m. LPKTS 20 metų proga už nuoširdų ir pasiaukojamą darbą apdovanojo I-jo laipsnio LPKTS žymeniu Nr. 1178

2010 m. – „Pagarbos lašu“

2011 m. – „Auksinės gilės nominacija“


Teresė Rubšytė - Ūksienė

Šilalės viešoji biblioteka Bibliografijos kraštotyros skyrius



Vardų sritys
Variantai
Veiksmai