Žyma:Samylų seniūnijos lankytinos vietos

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Samylų seniūnijos lankytinos vietos


LANKYTINOS VIETOS


Kaip ąžuolas didingas savo tvirtumu, taip tauta galinga turinti turtingą istorinę praeitį. Tautos istorinė praeitis atsispindi kultūros paveldo objektuose, kultūros vertybėse. Tai neįkainojamas tautos turtas. Samylų seniūnija, įsikūrusi pietryčiuose nuo Kauno miesto kairiajame Kauno marių krante, yra turtinga archeologinių vietovių. Joje yra gilią senovę menantys Samylų, Pakalniškių ir Dubravų piliakalniai. Jie lyg žemės metraščiai, pasakojantys apie seniausią krašto istoriją.

Nuo Pakalniškių piliakalnio iki Girionių gyvenvietės plyti vienas iš didžiausių ir turtingiausių rūšine sudėtimi Lietuvoje Girionių miško parkas, įkurtas 1960m., kuriame gausu retų augalų. Parką puošia medinės skulptūros.

Svarbiausios gamtos vertybės - didžiosios atodangos, užlietos Nemuno intakų žiotys, įlankos virtusios tikrais fiordais (įspūdingas, sienomis dunksančias atodangas geriausia apžvelgti plaukiant Kauno mariomis), prie marių prigludusios sengirės su turtinga augalija ir gyvūnija, ypač retų Lietuvoje žinduolių – didžiųjų miegapelių – populiacija, pelkėjančių tankiais nendrynais apaugusių marių pakrančių vandens paukščiais. Mariose perėjimo ir migracijų metu aptinkami beveik visų Lietuvoje registruotų rūšių vandens paukščiai. Migruojančius paukščius, trumpam stabtelėjusius pailsėti ir pasimaitinti, patogiausia stebėti nuo aukštų Kauno marių krantų. Puikūs reginiai į marias, miškus ir sudėtingą reljefą atsiveria nuo Žiegždrių įrengtų apžvalgos aikštelių. Kauno marios labai turtingos žuvimis, žvejojama tiek vasarą, tiek ir žiemą. Gausu kuojų, ešerių, plakių, karšių, starkių, lynų, lydekų ir kitų vertingų žuvų. Žvejus neretai pradžiugina sazanai, šamai. Čia be laimikių neliks ir plūdinės, ir dugninės meškerės mėgėjai, nebus nuskriausti spiningautojai, žiemą traukdami žuvis nesušals poledyninės žūklės mėgėjai. Pamario miškuose galima pagrybauti ir pauogauti. Retais augalais turtinga Dubravos giria. Čia auga įdomus gamtos paminklas – „Dubravos dvyniai”. Tai tarpusavyje suaugę ąžuolas ir pušis.

Samylų seniūnija turtinga ne tik kraštovaizdžiais, gyvūnija ir augmenija. Joje gausu išlikusių kryžių, galima pamatyti senovinių pastatų, kuriuose dar stovi prieš septyniasdešimt metų gaminti baldai, daiktai. Nemažai dailės vertybių saugoma Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčioje, Šlienavoje. Tai ornamentuoti, kalvių rankų darbo, kryžiai, skulptūros, paveikslas, arnotas. Bažnyčia taip pat įrašyta į architektūros paminklų sąrašą. Bažnyčios varpinėje skamba iš Kauno marių užlieto Kampiškių kaimo atkeltas varpas. Dar daug yra mums nežinomų ir neatrastų kultūros vertybių. Bėgant laikui vis daugiau ir daugiau paslapčių atskleidžia Samylų gyventojai.




(Kraštotyrinį darbą parengė Samylų kultūros centro direktorė Jolanta Sidabrienė)


- ARCHEOLOGIJOS PAMINKLAI


Pakalniškių piliakalnis Pasak legendų, Pakalniškių piliakalnį supylė senovės lietuviai, o ant jo puikavosi garsaus Nemuno slėnio žemių valdovo Vaišvydo medinė pilis, ilgus amžius gynusi ir saugojusi šią vietovę nuo priešų. Nemuno slėnyje gyveno Vaišvydo valdiniai. Iš šiaurės vakarų, rytų ir pietryčių piliakalnį juosė Nemuno slėnio daubos. Dabar iš šiaurės rytų riboja Kauno marios. Tai krantinis, sudėtinis, sustiprintas, su prie jo iš pietvakarių įrengtu 25 m skersmens dubens pavidalo priešpiliu, kompleksinis fortifikacinis įrengimas. Į šiaurę ir vakarus nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos lygiu paviršiumi ir žiestos keramikos, gyvulių kaulų (šiaurinė dalis užlieta Kauno marių). 1 km į šiaurę nuo piliakalnio buvo II tūkst. pradžios–XV a. senkapis. Piliakalnis datuojamas I– II tūkst. pirmąja puse. Pakalniškės – buvęs kaimas kairiajame Nemuno krante, į rytus nuo dabartinės Zuikinės. Kaimas iškeldintas prieš 1960 metus, pradėjus statyti Kauno vandens jėgainę, dėl ko atsidūrė Kauno marių dugne.


Samylų piliakalnis Pravažiavus Šlienavos gyvenvietę ir nusileidus link Kauno marių pakrantės, dešinėje privažiuosime Samylų piliakalnį, archeologijos paminklą. Samylų piliakalnis yra Kauno marių kairiajame krante, ties Samylų įlanka, apie 150 m nutolęs nuo kranto. Piliakalnį iš trijų pusių supa aukštumos, nuo kurių jis atskirtas 100 metrų lomele. Manoma, kad tokiuose miniatiūriniuose piliakalniuose II tūkstantmečio pradžioje buvę įkurtos bendruomenės vyresniųjų sodybos ar slėptuvės. Šiaurės ir rytų papėdėse yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotosios, grublėtos ir lygios keramikos, akmeninių trintuvų. Piliakalnis įrengtas Metuvių genčių žemėse. Pasakojama, kad senovėje ties piliakalniu stovėjusi pagonių šventykla. Šlaitai apie 20 metrų aukščio, viršuje ovali 15 metrų ilgio ir 12 m. pločio aikštelė. Manoma, kad senovės gyvenvietė buvo įsikūrusi šiaurinėje ir rytinėje papėdėje. Kultūrinis sluoksnis 1,5 m storio. Jau 1925 m. piliakalnį kasinėti pradėjo senienų ieškotojai, 1953 m. žvalgė Istorijos institutas. Rasta keramikos grublėtu paviršiumi. Radiniai saugomi istorijos etnografijos muziejuje. II pasaulinio karo metais piliakalnyje buvo iškasti apkasai, kurie sužalojo piliakalnio paviršių. 1969m. piliakalnis įrašytas į saugomų paminklų sąrašą. Samylų piliakalnio papėdėje auga dvi atskiros Amūrinio kamštenio grupelės po 25 medžius. Kamšteniai įspūdingi savo minkšta ir giliai grublėta žieve. Jei paėjėsite dar 800 m pietų kryptimi, galėsite apžiūrėti Kėnių giraitę.


Dubravų piliakalnis Archeologijos paminklas, dar vadinamas Barsukalniu.


- GAMTOS PAVELDO OBJEKTAI Girionių parkas Kauno marių regioniname parke, Samylų seniūnijoje, ant Kauno marių kranto nuo Girionių iki Pakalniškių piliakalnio plyti pats didžiausias Lietuvoje peizažinis parkas (104,45 ha), įkurtas 1960 m. pagal žymaus kraštovaizdžio architekto A. Tauro projektą. Girionių parke veši ir puikuojasi sumedėjusių augalų kolekcija, kurią sudaro rečiausių introdukuotinų medžių ir krūmų įvairovė. Tai vientisas dekoratyvinių želdinių ir architektūrinių statinių ansamblis, poilsio vieta. Be 360 esančių, numatyta įveisti dar 500 rūšių ir formų medžių bei krūmų. Galima grožėtis 10 rūšių eglių, balkaninėmis ir sibirinėmis pušimis, įvairiarūšiais kėniais, cūgėmis, pocūgėmis, kadagiais, puskiparisiais, tujomis. Užregistruotos 153 lapuočių medžių ir krūmų rūšys: bekočiai ąžuolai, japoninis beržas ir magnolija, bukai, veigėlės, šliandros, amerikinės vinkšnos. Šis parkas – vertingas mokslui ir mokymui, teikia retųjų augalų sėklų, puošia Kauno apylinkes, yra puiki poilsio vieta.

Dubravos arboretumas Tai yra dendrologinė kolekcija, kurioje kaupiami, saugojami ir eksponuojami vertingi mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu vietinės ir įvežtinės dendrofloros augalai. Arboretumas užima 51,5 ha, yra į rytus nuo Vaišvydavos. Čia auginami daugiau kaip 800 rūšių, porūšių, varietetų ir kultivarų sumedėję augalai. Arboretumas įkurtas 1958 m. kaip Dubravos miškų tyrimo stoties (dabartinė Dubravos eksperimentinė-mokomoji miškų urėdija) padalinys. 2000 m. Aplinkos ministerija arboretumui suteikė dendrologinės kolekcijos statusą, jis paskelbtas saugomu gamtos objektu.

Pakalniškių ekologinis takas Atradimų džiaugsmą patirsite keliaudami Pakalniškių pažintiniu taku. Čia aptiksite daug retų ir įdomių augalų, išgirsite paukščių balsus, pamatysite miško žvėrelius. Keliaujant šiuo taku daug įspūdžių palieka ir savita reljefo įvairovė. Takas praeina Girionių erozinių kalvynu, kur kalvos labai primena piliakalnius. Tako pradžią padės atrasti informacinis stendas prie Piliuonos gatvės. Takas nuo Pakalniškių piliakalnio iki Girionių gyvenvietės tęsiasi beveik 3 kilometrus, jis tarsi sujungia Kauno miestą su Kauno rajono teritorija. Keliaudami užkopsite į Pakalniškių piliakalnį, grožėsitės Kauno marių kraštovaizdžiu, (nuo viršūnės atsiveria marių panorama, Pažaislio vienuolynas), turėsite galimybę patyrinėti žemapelkę, apaugusią juodalksniais, o galiausiai užsuksite į vieną didžiausių ir rūšine įvairove turtingiausių Lietuvoje Girionių parką.

Dubravos rezervacinė apyrubė (Valstybės saugoma teritorija) Dubravos rezervatinė apyrubė įsteigta retoms miško augavietėms, spygliuočių medynams ir kitoms vertingoms augalų bendrijoms išsaugoti. Apie ketvirtadalis rezervatinės apyrubės teritorijos - keružėmis pušelėmis, berželiais apaugusi aukštapelkė. Likusi dalis - našūs bręstantys, brandūs ir perbrendę eglynai su pušimis.

Kalniškių konglomeratų atodanga Kalniškių konglomeratų atodanga - tai 8 m aukščio, 400 m ilgio šlaitas, kurio viršutinėje dalyje atsidengia konglomeratų sluoksniai. Konglomeratas – tai gamtiniu cementu į kietą uolieną surištas smėlis, žvyras, gargždas, šiek tiek primenantis mums žinomą betoną. Kadangi šlaite nuolat vyksta abrazijos procesai, uolienos dažnai atlūžta, įvairaus stambumo gabalais ritasi žemyn. Apžiūrint konglomeratų ertmes ir nelygumus, galima matyti nedidelių varveklių. Tai sustingusios stalaktitų užuomazgos, kurių Lietuvoje niekur kitur nepamatysite.

Žiegždrių geologinis takas Šis takas skirtas visiems besidomintiems geologija ar norintiems išmokti skaityti mūsų krašto gelmių istoriją, užrašytą jos plutos sluoksniuose. Keliaujant šiuo taku jus lydės nepakartojamas Kauno marių kraštovaizdis, į amfiteatrus panašios daubos bei grėsmingai žiojinčios olos. Tako pradžią netoli Žiegždrių gyvenvietės (senojo Kalniškių) kaimo Kauno rajone padės rasti informacinis stendas. Jūsų kelionė truks apie 1 valandą, o pasiekę tako pabaigą būsite nukeliavę apie 1,6 km. Keliaudami šiuo taku iš arčiau susipažinsite su senųjų Nemuno slėnio šlaitų sandara. Tarp nuosėdinių uolienų čia gerai matyti juostuotųjų molių sluoksniai (varvos). Stabtelėję prie nuošliaužos, pamėginkite suskaičiuoti jos varvas, ieškote velnio pirštais vadinamų akmenų. Paėjėję tolėliau taku, prieisite aukščiausią Žiegždrių atodangos vietą. Tai geologinė vertybė, liudijanti sudėtingą Nemuno slėnio (dabar marių) šlaitų sandarą ir labai įdomią gamtos raidą poledynmečiu. Pailsėte galima netoliese esančioje atokvėpio aikštelėje. Čia nuo skardžio atsiveria puikus vaizdas į kitame marių krante stūksantį Vieškūnų piliakalnį, Kruonos upelio žiotis. Neaplenkite storiausios Kauno marių krante (kamieno apimtis – 4,3 m, aukštis – 27 m.) aštuonkamienės liepos bei Smalakalnio, kur senovėje žmonės iš beržo tošių virdavo dervą. Žygiuodami šlaitais, stebėdami apirusius Kauno marių krantus, galite įsitikinti, kad geologiniai procesai vyksta ir dabar. 2000-ųjų pavasarį stačioje viršutinėje šlaito dalyje atitrūko smėlinga masė ir juostuotųjų molių drėgnu paviršiumi nuslinko šlaitu žemyn į marias, palikdama didelę griovą. Pusapvalės, primenančios piltuvą ar amfiteatrą šlaito įdaubos vadinamos sufoziniais cirkais. Geologinio tako trasoje jie tarsi pakibę šlaito viršuje. Kai kuriuose iš jų sufoziniai procesai jau nebevyksta. Sausame jų dugne dabar auga šimtamečiai ąžuolai. Takas baigiasi įspūdinga Kalniškių konglomeratų atodanga su ertmėmis ir olomis. Konglomeratas – tai gamtiniu cementu į vieną kietą uolieną sulipdytas smėlis, žvirgždas ir gargždas, šiek tiek primenantis betoną. Apžiūrėdami konglomeratų ertmes ir nelygumus, pastebėsite nedidelius varveklius – sustingusias stalaktitų užuomazgas. Ši konglomeratų atodanga – tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima pamatyti stalaktitų.

Žiegždrių atodanga Žiegždrių atodanga – tai geologinė vertybė, turinti didelę mokslinę ir pažintinę reikšmę, liudijanti sudėtingą Nemuno slėnio šlaitų sandarą ir įdomią gamtinės aplinkos raidą vėlyvajame ledynmetyje. Apatinėje šlaito dalyje atsidengia moreninio priemolio sukloto prieš 24-17 tūkst. metų sluoksnis, virš jo slūgso smėlio storymė, vėliau, pasitvenkus prieledyninėms marioms, jų dugne nusėdo juostuotų molių storymė (12,5-4,1 m gylyje nuo atodangos viršaus). Poledynmečio laikai savo sluoksnius paliko atodangos viršuje. Žiegždrių atodangos aukštis 22m, ilgis 400m, ji yra apie 800m į pietvakarius nuo Žiegždrių kaimo.

Dubravos dvyniai Dubravos eksperimentinėje - mokomojoje miškų urėdijoje, Šilėnų girininkijoje, 79 kvartale, suaugę auga ąžuolas ir pušis, vadinami Dubravos dvyniais. Legenda byloja: „Pamilo ąžuolas pušį. Jų draugystės pradžios niekas nežino. Ar kėkštas pamiršo, kur paslėpė gilę, ar voveraitė pametė pušies kankorėžio sėklą. Iš daigelių išaugo medžiai, ir vienas nuo kito neatsitraukė daugiau kaip 150 metų. Laikas vis stipriau glaudė ąžuolėlį prie savo lieknosios pušelės. Taip ir liko kartu visam gyvenimui žaliuoti ir šalti, tyliai ošti ir su vėtromis kovoti“. Pušies aukštis – 33 m, ąžuolo – 27 m. Abiejų medžių apimtis – 3,60 m. Medžiai yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.

Žiegždrių liepa

Žiegždrių liepa – aukščiu ir kamieno storiu išsiskiriantis medis. Ji – pats storiausias medis kairėje Kauno marių pakrantėje. Vidutiniai Valstybės saugomų liepų dydžiai yra tokie: aukštis 22,9 m, kamieno skersmuo 1,47 m. Žiegždrių liepos aukštis 27 m, kamieno skersmuo 1,37 m. Amžius: virš 100 Nors šios liepos kamienas šiek tiek plonesnis už vidutinį Valstybės saugomų liepų storį, bet ji yra aukštesnė ir auga gražiame šlaite tarp dviejų Valstybės saugomų objektų – Žiegždrių ir Kalniškių konglomeratų atodangų.



Vardų sritys
Variantai
Veiksmai