Žyma:Skulptorius St. Šarapovas

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Skulptorius St. Šarapovas


Skulptorius Steponas Šarapovas gimė 1936 07 05 Telšių rajono Kaunatavos kaime ūkininkų Ivano ir Glafyros Šarapovų šeimoje. Kilus karui šeima pasitraukė į Sibirą ir grįžo tik 1946 metais.

Steponas 1951/52 baigė Kaunatavos septynmetę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Telšių taikomosios dailės vidurinę mokyklą.

1958 metais baigė taikomosios dailės mokyklą ir gavo siuntimą tęsti studijas aukštojoje mokykloje, bet į aukštąją mokyklą įstoti nepasisekė. Tačiau rankų nenuleido ir 1961 metais įstojo į Vilniaus Dailės institutą, kurį baigė 1967 metais su pagyrimu ir įsigijo skulptoriaus monumentalisto specialybę.

Tai vienas iš ryškiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos kūrėjų. Aštuntajame dešimtmetyje Šarapovas buvo žinomas tik kaip monumentalistas: originalių, valdžios nepritarimo sulaukusių memorialų, naujos koncepcijos dekoratyvinės skulptūros pradininkas.

Būtent monumentalistika atnešė skulptoriui pripažinimą ir kartu daugiausia nuoskaudų bei kartėlio. Jo noras monumentalistikai suteikti modernistinę plastiką ir sykiu ją oficialiai įteisinti Lietuvoje buvo tik fanatiškai savo profesijai atsidavusio menininko iliuzija. Sukurti darbai buvo naikinami, išmontuojami dalimis, nukeliami iš skirtos vietos, viešai nerodomi ir pan.

Bet šioje srityje padaryti originalūs darbai ir atradimai nedingo be pėdsako: Šarapovas dalyvavo aštuoniuose dideliuose konkursuose ir daugumoje jų buvo premijuotas; sukūrė tris memorialus, du monumentalius reljefus; yra aštuonių dekoratyvinių darbų, dešimties antkapinių paminklų autorius.

Dar besimokydamas Dailės institute (dabar VDA), kur 1961–1967 metais studijavo skulptūrą, su architektu Gediminu Baravyku ėmė dalyvauti monumentų konkursuose. Fenomenalus skulptoriaus sugebėjimas mąstyti erdviškai lėmė itin sėkmingą skulptūros ir architektūros sinkretizmą.

Nebėra ir puikaus Stepono sukurto reljefo memoriale OFLAF-54 koncentracijos stovyklos kaliniams netoli Pagėgių. Izraelyje gyvenantis skulptorius Dovydas Zundelovičius apie jį yra pasakęs, kad „XX amžiaus skulptūroje jis nematęs tokio lygio reljefo“. Dabar ne kiekvienas gali pamatyti ir monumentalius reljefus . „Disputas“, „Kelias“ (1979–1981) yra LR Seimo rūmų eksterjere. Šie mažai iškilūs reljefai – didžiausi ir meniškai įtaigiausi iki šiol sukurti bronzos reljefai Lietuvoje.

„Didžiosios visumos“ idėja savaip transformuota ir dekoratyvinėse skulptūrose: „Tauras“ (1975) Vilniuje, „Šaulys“ (M.K. Čiurlionio atminimui, 1975–1981) Palangoje. Liko neįgyvendinti projektai L. Stuokai-Gucevičiui, M.K. Čiurlioniui kurie buvo planuojami pastatyti Vilniuje.

Jo gimtinėje, Kaunatavos kaime, palaidoti skulptoriaus tėvai, o ant kapo pastatytas jo tėvui skurtas bareljefas. Darbas nėra baigtas, bet skulptoriui mirus, jo artimieji nusprendė jį padėti ant kapo.

Nors monumentalistikos liko tik pėdsakai, bet gausus mažosios skulptūros, piešinių palikimas. Būdingiausi skulptoriaus kūrybos bruožai – ypatingas medžiagos pojūtis, medžiagų įvairovė, silueto ir tūrio žaismas – ryškiai atsispindi ne tik iš medžio, bronzos, vario, žalvario, aliuminio, melchioro sukurtoje mažojoje skulptūroje, bet ir portretuose, medaliuose, unikaliuose renesansinio užmojo piešiniuose.

Stepono Šarapovo temos: muzikantai, rūpintojėliai, šauliai, lankininkai – visai naujos Lietuvos skulptūroje. Mažosios plastikos darbai atsispindi knygoje, kuri išleista 20 mirties metinėms pažymėti.

Parengta pagal St. Šarapovo sesers F. Luinienės, pasakojimą ir A. Dapkutės įžanginį rašinį knygai „Steponas Šarapovas. Mažosios skulptūros“



Vardų sritys
Variantai
Veiksmai