Žyma:Utenos dailės mokykla

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Utenos dailės mokykla


Dabartinė Utenos dailės mokykla ir šalia jos esantys pastatai turbūt vis dar mena senus XIX – Xxa. pradžios laikus, kai čia vyko ne piešimo pamokos, o buvo pagrindinis žmonių susisiekimo centras ne tik Utenoje, bet ir aplink ją. Šis pastatas įsijungė į Sankt Peterbugo – Varšuvos trakto, Kauno – Daugpilio kelių atkarpas. O šiandien šie pastatai gali didžiuotis seniausiu miesto architektūros pamiklo bei seniausiu iki šiol išlikusio mūrinio pastato Utenoje titulais. 1830 metais pradėtas statyti pašto stoties kompleksas. Vietą parinko ir statybai vadovavo Lenkijos karalystės generalinis architektas, profesorius Vaclovas Ričelis. Visa pašto stoties statyba kainavo 47384 rublius. Statybų pabaigos proga 1836 metais Rusijos caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru išmėgino naująjį kelią ir buvo užsukę į patį paštą. Pašto stoties pastatai yra grakščių klasikinių formų, o didelės kolonos primena Dzeuso šventyklą Graikijoje. Pašto stotį sudaro trys korpusai:du stovi galais į kelią, o vidurinis namas stovi šonu tarp jų. Komplekse buvo poilsio, fligeliuose - vežikų kambariai, kareivinės, arklidės. Tvartuose laikyta 30 arklių. Ratinėje buvo laikomos karietos, keleivių diližanai, furgonai, greitieji tarantasai. Rūsyje buvo įrengtos pašto saugyklos, laikino kalėjimo kameros. Per metus Utenos pašto stotis aptarnaudavo apie 6000 keleivių, o jų pervežimui prireikdavo apie 16 000 arklių. Stoties administraciniame pastate buvo įrengtas laikrodis, kurį gamino Mintaujos laikrodininkas Julijus Velckė. Po pastatu yra nedidelis rūsys, kuris išliko iki šiol beveik nepakitęs. Storos, akmeninės sienos, raudonų plytų skliautai – visa tai – dvi patalpos, su nedideliais langeliais palubėje. Visas rūsys teužima 55 kvadratinius metrus. 1843 metais Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Honore de Balzakas, važiavęs aplankyti Sankt Peterburge gyvenusią lenkų aristokratę Eveliną Bževską, kurią vėliau ir vedė. Gerokai vėliau – 1858 metų rudenį iš Utenos pašto stoties diližanu į Sankt Peterburgą išvyko poetas bei kunigas Antanas Baranauskas. Vėliau A. Baranauskas parašė eilėraštį “Kelionė Peterburgan” kuriame aprašė šią kelionę: “Dasgodau, kad norit iš gromatos mano/Išskaityti visą kelionę Antano./Utenon važiavom, man Jonas paliko -/Seredoj iš ryto Anykščiuos parvyko.” 1893 metais spalio viduryje važiuodamas į Italiją Utenoje lankėsi įžimus rusų tapytojas Ilja Repinas, kuris iš Utenos pašto stoties vyko į Vyžuonėles, Veriovkinų dvarą. Visus garsius žmones, tada atvykusius į Uteną, mena tik rašytiniai šaltiniai, o štai XX amžiaus pradžioje Utenoje apsilankęs Lietuvos atgimimo žadintojas, mokslininkas, gydytojas, daktaras Jonas Basanavičius paliko gilesnius pėdsakus – dabar jo pavarde pavadinta pagrindinė Utenos gatvė. Pašto stotis, statyta 1830 – 1836 metais, pradžioje atliko tik arklių stoties funkciją. Vėliau, kai susisiekimas traktu tapo pastovus, diližanais buvo pervežami laiškai, pašto siuntos, vertybiniai popieriai, pinigai, brangenybės. 1838 – 1854 metais Rusijoje veikė viena pirmųjų ir ilgiausia pasaulyje optinio telegrafo linija tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos, ėjusi per Lietuvos pašto stotis, taigi ir per Uteną. 1854 metais buvo pradėta tiesti dvivielio telegrafo linija Sankt Peterburgas – Varšuva per Uteną ir Zarasus. Vėliau atsiradus telefonams, paštas Utenoje žmonėms buvo labai svarbus, nes tik iš čia jie galėdavo paskambinti toli gyvenantiems artimiesiems. 1936 ir 1966 metais pašto stotis buvo remontuota, tačiau ji veikė visą laiką iki pat 1992 metų, kai paštas persikėlė į naujas patalpas, o į senuosius pašto rūmus įsikėlė Utenos dailės mokykla. 1993 metais atlikus rekonstrukcijos darbus ji veikia iki šių dienų.


Nuorodos

Vardų sritys
Variantai
Veiksmai