Įsimintinos vietos Žemaitkiemyje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,4 / 5 (29 balsai)

Poeto Vlado šlaito namas muziejus. Čia kadaise gyveno poeto mama. Namelis mažas, nedideliais langiukais, vos vienas kambarėlis ir priemenė su plūkta molio asla. Kambarėlyje tilpo lova, skrynia staliukas, taburetė, norint peržengti gryčiutės slenkstį, reikėjo gerokai pasilenkti. Tačiau namelio gyventojai nesiskundė.

Poetas Vladas Šlaitas iš naujo buvo atrastas 2000-aisiais. Čia vyko iškilmingas poeto gimtadienio paminėjimas, su daug svečių, jo poezijos skaitymu, ir prisiminimais apie jį. Nuo tada kasmet vykdavo poeto eilių skaitymai bibliotekoje. 2005 metais minint poeto Vlado Šlaito 85-ajį gimtadienį, jo gimtojoje sodyboje buvo įrengtas atminimo kambarys.
Čia atkurta autentiška to meto aplinka. Surinkta ekspozicija, sutvarkyta aplinka. Šalia namelio pastatytas iš ąžuolo išdrožtas koplytstulpis (aut.Viktoras Žentelis). Buvo nutarta kasmet rengti čia prie namelio poezijos skaitymus skirtus poetui paminėti, buvo įteikta literatūrinė Vlado Šlaito premija. Po šventės Ukmergės viešajai bibliotekai buvo suteiktas Vlado Šlaito vardas, atidengta lenta. 2006 09 27 vyko Vlado Šlaito poezijos atlaidai vėl prie namelio šurmuliavo didelis būrys svečių ir literatų, skambėjo eilės, vyko apdovanojimai, svečiai grožėjosi surinkta ekspozicija.

2007 metų liepos mėnesį, keletą dienų vyko kūrybinė jaunimo stovykla, kurią organizavo Vlado Šlaito viešoji biblioteka, pagal projektą “Aš esu žodžio tapytojas…”., kurios metu stovyklautojai tapė, skaitė poeto eiles, apžiūrinėjo gamtą ir kt. Šaulių kryžius. Pastatytas 1928 m. vietos šaulių būrio rūpesčiu. Stovėjo arti bažnyčios. Buvo medinis. Vietos valdžios įsakymu 1952 m. nugriautas ir sunaikintas. Šalia nugriautojo vietos (arčiau centro) Aldonos Vaičiūnaitės lėšomis 1989-07-09- pastatytas naujas medinis kryžius; meistras Rapolas Diečkus. Prie kryžiaus pritvirtintos 3 metalinės plokštelės su lietiniu raidžių įrašais. Viršutinėje nurodyta, kad kryžius pastatytas nepriklausomybės dešimtmečio atminimui ir įrašyta Lietuvos himno eilutė. Vidurinėje plokštelėje yra kryžiaus nugriovimo ir atstatymo datos, apatinėje – kryžiaus meistro ir fundatorės vardai ir pavardės. Virš plokščių yra Vytis. (Nijolė Liorenšaitienė) (Dabar vietoj jo vėl pastatytas kitas kryžius , senasis supuvo ir nugriuvo. Šv.Kazimiero skulptūra - Barboros Putnienės dovana Šv.Kazimiero bažnyčiai. Skulptorius Jonas Putna, dailininkas Sigitas Straigis. Rūpintojėlio koplytstulpis – mokyklos 220-ies metų jubiliejui atminti, mokyklos direktoriaus St. Misiūno rūpesčiu pastatytas koplytstulpis (drožė Rimantas Zinkevičius)

2000 m. nuo Kristaus gimimo paminėti (skulpt. Adolfas Tarasevičius). Tai menininko, medžio drožėjo iš Kauno darbas. Jis pats ir vadovavo jo atvežimui ir pastatymui. Jis pastatytas 1998-04-22. O akmenis pamatui sunešė mokyklos mokiniai.

Paminklinis akmuo - čia žuvusiems partizanams. Pašventintas 1998-08-12. Akmenį padovanojo ir užrašus iškalė UAB“Riedulys“ menininkai.

2006 metais pastatytas Švento Jono kryžiaus atminimui pastatytas koplytstulpis prie Žemaitkiemio ežero, šalia kelio į Karališkius

1997-07-19 Antatilčių kaimo šventės metu kaime pastatomas medinis kryžius. Prie ąžuolo lapais papuošto kryžiaus įrengtas medinis altorėlis. Lėšas jo statybai surinko patys kaimo gyventojai. Jo statymu ir kitokiais darbais daugiausia rūpinosi A.Minderis, R.Bielskis,P.Cikatavičius. Aplinkos sutvarkymu rūpinosi G. Druskienė.

Antrasis kryžius stovi Kiaušinių kieme. Jis jau senas, taip pat medinis. Antatilčių piliakalniai ir alkakalnis. Šalia kaimo yra du piliakalniai ir alkakalnis. Pirmasis vadinamas Pilalė. Jis yra kaimo rytiniame pakraštyje, Siesarties dešiniajame krante, Plaštakos upės kilpoje, 0,6 km. Į šiaurę nuo Siesarties ir Plaštakos upės santakos. Tai krantinio tipo piliakalnis, iš š.rytų, ir pietų jį juosia Siesarties ir Plaštakos slėniai. Pietiniame šlaite ant Plaštakos upės buvo vandens malūnas. 1993 m. piliakalnio aikštelėje ištirtas 25 m². plotas. Kultūrinio sluoksnio nerasta, rastos tik 2 smulkios lipdytos šukelės. Todėl manoma, kad piliakalnis buvo įrengtas ir nepanaudotas, arba buvo naudojamas tik kaip slėptuvė, arba net nebuvo baigtas įrengti. Jis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.

Antrasis piliakalnis vadinamas Papilėda, yra kaimo laukų pietvakarių gale, apie 1,5 km į vakarus nuo pirmojo piliakalnio, prie Siesarties ir mažo bevardžio upelio santakos, dešiniajame Siesarties krante. Tai buvęs stambus vėlyvasis piliakalnis, bet didžiąją jo dalį nuplovė Siesartis, ir dabar liko tik jo liekanos. Archeologai tyrinėjo išlikusias piliakalnio apsauginio pylimo dalis. Buvo rastos stulpviečių vietos, geležinis pjautuvėlis, yla, keramikos šukių.

Alkas: laukas ir kalnas(Ar 1293; m127), 0,5 km į pietus nuo kelio Valtūnai - Antatilčiai, 0,23 km į šiaurę nuo Čivų sodybos, 80 m. į vakarus nuo Siesarties dešiniojo kranto. Alku vadinama ariama ir šienaujama plokštikalvė (skirtingais šaltiniais , apie 1-2ha), šlaituose apaugusi senais medžiais. Rytinis ir pietrytinis jos šlaitas ir papėdė abipus lauko kelio vadinama Alkos pakriūta. Tą patį pavadinimą turėjo ir kalno dirvų dalis. Į š.rytus nuo Alkos pakriūtos, ties Siesarties vingiu iš rytų į pietus, paupyje plyti Alkos pieva. Toliau į šiaurę ir š.rytus, 0,5 km į š.rytus nuo Alkos lauko ir kalno į vakarus nuo Burbulio upelio, 0,2 km į šiaurę nuo Siesarties, dešiniojo upės kranto aukštumoje, plyti vadinamasis Alkelės kalnas, o paupyje Alkelės pieva.

Kopūstėlių akmuo – Žemaitkiemio apylinkėje. Kopūstėlių kaime. Matmenys – 3,2x2,5x2m. 1989 metais akmuo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.

Sigito Masiulionio kaimo turizmo sodyba yra netoli nuo kauno-Zarasų plento, Sodyba stovi netoli Šventosios upės(apie 130m.), šalia užtvenktas Kirnės upelis, šalia tvenkinio - kaimiška pirtis. Sodybą supa jaunas pušynas, atokiau įrengta sportinių žaidimų aikštelė, teniso kortai, galima išsinuomoti dviračius, netoli sodybos esančios kalvos žiemos metu labai tinka pasislidinėjimui. Sodyboje galima rengti pobūvius, uogauti, grybauti. Plaštakos hidrografinis draustinis eina apie Plaštakos upelį, kuris teka per Valų kaimą, pro Antatilčių kaimą, pro Žemaitkiemio miestelį iki Siesarties upės.Plaštakos hidrografinis draustinis užima apie 40 ha plotą. Draustinyje saugomas gilaus slėnio mažai vingiuotas Plaštakos upelis. Draustinio teritorijoje, Plaštakos dešiniajame krante yra vienas iš Antatilčių piliakalnių.

Siesarties kraštovaizdžio draustinis yra Ukmergės rajone, plotas 746 ha, įsteigtas 1992 metais. Draustinyje saugomas Siesarties upės slėnio kraštovaizdis su raiškiomis erozinėmis formomis, žiobrių nerštavietėmis. Upės dešiniajame šlaite yra hidrogeologinis gamtos paveldo objektas – Siesarties šaltinis, taip pat draustinio teritorijoje yra vienas iš Antatilčių piliakalnių. Visas draustinis išsisikiria ryškiu reljefu.

Žemaitkiemio dvaras minimas nuo 1482 m. Jis priklausė Mantvydams. Kai LDK kancleris Mikalojus Radvila vedė Sofiją Mantvydaitę, apie 1520m., atiteko Radvilų giminei. Po Mikalojaus Radvilos valdė jo sūnus Jonas, vėliau šio sūnus Mikalojus Radvila Juodasis, rėmęs reformaciją. Jo sūnus Jurgis Radvila jau išpažino katalikybę, Romoje studijavo teologiją, tapo vyskupu, o po to kardinolu. Vyskupas Jurgis Radvila paveldėtą Žemaitkiemio dvarą 1581 m. užrašė jėzuitams, kurie čia įkūrė savo misiją ir 1586 m. pastatė bažnyčią, pirmajai suteikdami Lietuvos globėjo švento Kazimiero titulą. Jėzuitai dvarą valdė iki 1773 m. Dvaras po 1786 m. atiteko Morikoniams, vėliau valdė Lopacinskiai, Bistramai.

Žinoma, kad 1705-1708 m. maro epidemijos metu išmirė daugelis dvaro baudžiauninkų.

Prieš II-ąjį pasulinį karą dvaras priklausė dviems giminėms : Aleknams ir Putnams. Sovietmečiu dvaras buvo niokojamas, šeimininkai pabėgo į užsienį ar buvo ištremti.

Dabar didžiąją dvaro dalį valdo Aleknaitė-Putnienė su savo vaikais, kita dalis „užgyventa“ vietinių gyventojų. Restauruoti pagrindinis dvaro pastatas ir buvęs jėzuitų vienuolynas. Kieme pastatyta skulptūra žuvusiam per karą lakūnui Klemensui Putnai. Ten pat stovi ir kryžius, pastatytas 2008 m.

Eimantiškių namas-muziejus Eimantiškis jau išnykęs kaimas. Kažkada čia, miško glūdumoje buvo kaimelis, nedidelis, mažai žinomas, 7 kiemų gyvenvietė. Dabar tik sename žemėlapyje išlikęs jo pavadinimas, o miško laukymėje viena sodyba, įsikūrusi kairiajame Šventosios krante, dabar tapusi muziejumi.

Kadaise Jurgis Smsonovas (buvęs Ukmergės melioracijos statybos montavimo valdybos viršininkas), nupirko šią sodybą ir pavertė ją gamtos muziejumi. Daugiausia eksponatų surinkta iš miškų plotų. Jų daugiau kaip pusė tūkstančio. Nagingas muziejaus kūrėjas iš medžio gabalo ar šakos išskaptuoja įvairiausius miško gyvūnus: kadaise čia gyvenusius didžiuosius apuokus, pelėdas, kitokius sparnuočius, žvėris.

Į medžius aplink sodybą jos šeimininkas įkėlė dešimtis inkilų. Jų dauguma stilizuoti, miškinius ir kitokius pasakų herojus menantys. Tačiau miško sparnuočiai išgrąžintų būstų nesibaimina. Ypač drąsiai jaučiasi baltasparnės musinukės, mėlynosios zylės.



Kliepšių meteoritai. Kaimas garsus tuo, kad čia 1933 metais buvo meteoritų lietus. Kritimo teritorija buvo elipsės formos, 7,5x3 km. „Lietus“ daugiausia palietė Klepšių ir Rundžių kaimus, Žemaitkiemio dvaro laukus, Siesarties upės apylinkes. Kai kurie gabalai nukrito tiesiog ūkininkų kiemuose.Oficialiais duomenimis buvo surinkta 20 gabalų, svėrusių per 42 kg.Bene didžiausias gabalas buvo rastas ūkininko K.Šliko sodyboje, Klepšių kaime. Praslinkus 5 metams dvaro laukuose buvo rastas 10kg. Svorio gabalas. Nemažą gabalų skaičių radėjai nuslėpė, vėliau pardavinėjo po 3-5 litus. Dar 1964 m. Lietuvos meteoritų komisija surado 4 gabalus, svėrusius per 4 kg.. Žemaitkiemio meteoritai yra akmeniniai chondritai, su geležies-nikelio įtarpais, kurie sudaro apie 20% visos meteorito masės. Kliepšių kaimo laukuose yra senkapiai. Manoma, kad ten palaidotos 1912-1914 metų šiltinės aukos. Raganų (Čerauninkių) kalnas. Jis yra į pietvakarius nuo Valtūnų kaimo kapinių, Siesarties dešiniajame krante, 100 metrų į rytus nuo buvusio Valtūnų vandens malūno, rytų ir šiaurės pusėje - Siesarties senvagės fragmentas - užpelkėjęs slėnis. Pietų ir vakarų pusėje juosia Siesarties upė. Plotis – 4,63 ha. Apie 250 m. skersmens plynaukštė pakilusi 76,6 m. virš jūros lygio. Vakarų pusėje apie 4-5 m. aukščio, 130m. Ilgio terasa-pakopa. Ji tęsiasi š.vakarų-pietryčių kryptimi. Rytuose šlaitas lėkštesnis, 3-4 m. Kalno centrinė dalis plika, naudojama ganyklai. Plikas ir vakarinis šlaitas. Tuo tarpu šiaurinis, rytinis ir pietinis šlaitai apaugę lapuočiais medžiais. Raganų kalnas iš visų pusių apjuostas upių, upelių, senvagių, pelkėtų slėnių ir teikia salos vaizdą. Kalno vakarinėje papėdėje eina keliukas iš kaimo į buvusį Valtūnų vandens malūną. Padavimai pasakoja, kad ant to kalno degindavo raganas(čerauninkes).

Akmuo su pėda. 1935 m. aprašytas Vlado Purlio pievoje 0,4 km. atstumu nuo Alaušų ežero, upelio, tekančio į Alaušų ežerą, kairiame krante(VAK). 1970m. LII ekspedicija akmens vietą lokalizavo pievoje į pietus nuo Klimašonio sodybos, tačiau pats akmuo jau buvo išvežtas skaldyti (1970m., LII). 1935 metais akmuo buvęs „visas žemėje, matyti tik kampas 20 cm pločio ir 40 cm ilgio, kurio viršuje žymisi karvės pėdos pavidale išspaudimas<...>“(VAK). „Kalbama, kad toje vietoje vaidenasi, matoma ugnis“ (VAK).


Yra žinoma legenda apie Alaušą ir Piršėną

Kadaise gyveno Balninkuose daili mergina, vardu Balandė. Kartą čia užklydo lietuvių karžygys Alaušas. Pamatė merginą ir įsimylėjo. Pasipiršo, pažadėjo sugrįžti ir vesti. Bet netikėtai Balninkus užpuolė kryžiuočių būrys, kuriam vadovavo riteris fon Piršonas. Narsiai gynėsi gyventojai, bet jėgos buvo nelygios. Sunaikinęs gyvenvietę, Piršonas pagrobė daug belaisvių, tarp jų ir dailiąją Balandę.

Nespėjo toli nujoti Alaušas, greit jį pasiekė žinia apie nelaimę. Pasuko savo karių būrį atgal, ir stojo į kovą. Nematydamas mūšio baigties, iškvietęs Alaušas Piršoną į dvikovą. Narsiai abu vadai kovojo, bet buvo sužeisti abu.

Krito ant žemės Alaušas, o iš jo žaizdų upeliais kraujas tekėjęs. Jam subėgus į daubą, ežeras atsirado. Bet nemirė Alaušas. Jis lig šiol gyvena ežere, kuris jo vardu pavadintas – Alaušai. Gynęs tėvynės žemę, teisus kovoje buvo Alaušas. Jo tyras kraujas ištekėjo, todėl ir šiandien Alaušų ežero krantai švarūs.

Sužeistas krito fon Piršonas. Iš pliaupiančio kraujo irgi ežeras atsiradęs. Tik daug blogo, juodo kraujo nutekėjo, todėl ir šiandien Piršono ežero krantai tokie klampūs, purvu aptekę. Piršono dvasia ežere apsigyveno, bet neturi ji ramybės, nors aplink gausiai sargais – ajerais – apsistatė. Prisiminęs kovą, Alaušas sunerimsta. Apsiniaukia dangus, kyla audra, ir Alaušų ežero vandenys stumiasi Piršono link. Keršto bijodama, traukiasi Piršono dvasia atgal. Išpranašavo tada lietuvių vaidilos, kad Lietuva tapsianti laisva ir Alaušas gausiąs ramybę, kai Rytuose gims didvyris su žvaigžde kaktoje.

Ilgėdamasis tėvynės laisvės, Alaušas nuo to laiko kiekvieną pavasarį ir rudenį ištiesdavęs iš ežero ranką ir į vandens gelmes nusitempdavęs vaikiną, nes norėdavęs pasiteirauti, ar negimė dar žvaigždžiakaktis didvyris. Vietiniai gyventojai, norėdami Alaušo dvasią pergudrauti, kasmet į ežerą metę gyvus šunis ir kates, kad žmonių aukų vandeny nebūtų.

Balandė, mylimojo Alaušo netekusi, pavirto paukšte. Ir atsitūpė Balandė medy, kad iš tolo Alaušų ežerą regėtų, kad amžiams su mylimuoju nesiskirtų. Pradėję žmonės ilgainiui tą vietą Balandžiais vadinti.

Pajaučkapis- smėlyno pavadinimas. Pasakojama, kad kadaise šioje vietoje jaučiais aręs ūkininkas Gleiznius. Tada Šinkarkoj(pievos pavadinimas) gyvenusi burtininkė, užbūrusi Gleizniaus jaučius ir jie stipo vos tik grįžę namo, dar nespėjus išjungti iš jungo. Tada Gleiznius nuėjęs į Berzgainių dvarą pas kitą burtininką Bačianskį patarimo. Šis liepęs nulupti jaučiams odas, jaučius užkasti arimo vietoj, o išimtas jaučių širdis pakabinti virš rūkstančios krosnies gryčioj. Tada turinti ateiti kaltininkė - burtininkė, kuri stengsis ką nors pačiupti iš Gleizniaus gryčios. Bet jai nieko neduoti, ir išmušti iš namų. Taip ir atsitikę. Atėjusi iš Šinkarkos boba - burtininkė. Gleiznius ją išmušęs iš namų. Kiek pasibasčiusi toji moteris pasikorusi. Ją užkasę irgi šalia tų jaučių. Ji pradėjusi naktimis vaidintis, žmonėms ramumo nedavusi. Tada klebono patarti, žmonės ją iškasę, nukirtę galvą, padėję bobos lavonui tarp kojų ir vėl užkasę. Po to apylinkėj aprimę, o tą vietą žmonės pradėję vadinti Pajaučkapiu. Kryžiai Avižienių kaime.1999-10-31 kaimo šventės metu, buvo pastatytas ir pašventintas medinis kryžius, kuris buvo pastatytas kaimo gale, Stasio Leikaus kieme. Lėšų surinkimu ir kryžiaus pastatymu rūpinosi Alvydas Leikus. Laukuose už kaimo stovi antrasis kryžius skirtas už Lietuvos laisvę žuvusiems partizanams. Jį pastatė monsinjoro Alfonso Svarinsko ir laisvės kovų dalyvio Povilo Jočiūno surinktomis lėšomis. Jie patys ir rūpinosi jo pastatymu, atvežimu. Kryžius išdrožtas iš ąžuolo, jame įamžinta 16 pavardžių. Kryžius pašventintas 2001 07 06. Berzgainių draustinis- landšaftinis istorinis draustinis Ukmergės rajone 6 km į pietvakarius nuo Balninkų. Plotas 15,4 ha. Saugoma R. Aukštaičių aukštumos kalvota daubota vietovė su Berzgainių piliakalniu. Draustinis įkurtas 1960 m. Berzgainių piliakalnis yra netoli Valų kaimo, Berzgainių kaimo pakraštyje, prie dviejų išdžiūvusių upelių santakos. Pailgą kalvą juosia upelių slėnis, iš rytų - aukštuma. Šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Aikštelė ovali, orientuota pietvakarių - šiaurės rytų kryptimi, 43 x 25 m dydžio. Jos šiaurės rytų krašte supilti 2 pylimai: pirmasis apie 25 m, antrasis - 110 m ilgio ir 3-3,5 m aukščio. Tarp jų iškastas 3,6 m gylio ir dugne 2 m pločio griovys Spėjama, kad čia stovėjusi viena iš svarbiausių Mindaugo pilių. 1946 m. tyrinėjimų metu buvo ištirtas 40 m² piliakalnio plotas, surastas 0,8 m. storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi, molinių verpstukų, anglies gabaliukų ir ugniavietės žymių.Radiniai saugomi Vytauto Didžiojo ir Nacionaliniame muziejuose.Piliakalnio šiaurinėje ir šiaurrytinėse papėdėse, apie 2ha plote rasta senovinės gyvenvietės liekanų. Ten rasta geležies gargažių, kaulų, lipdytos ir žiestos keramikos, suskilusių ir sutrupėjusių nuo ugnies akmenų. Nustatyta, kad piliakalnis yra gynybinio pobūdžio ir datuotinas IX-XIIa. Po Kristaus.


Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, tarp 2 bevardžių upelių. Aikštelė ovali, pailga PV-ŠR kryptimi, 43x25 m dydžio. Jos ŠR gale iškastas 12 m pločio, 1 m gylio griovys, už kurio supiltas 3,5 m aukščio, 12 m pločio pylimas, už jo iškastas antras 10 m pločio, 3,6 m gylio griovys 2 m pločio dugnu. Už griovio supiltas antras 110 m ilgio, 3 m aukščio, 10 m pločio pylimas, kurio P galas remiasi į statų šlaitą, o ŠV pasisuka į V ir eina piliakalnio V šlaitu žemiau aikštelės, pamažu virsdamas terasa. Aikštelės PV gale supiltas 0,6 m aukščio, 5 m pločio pylimas, 4 m žemiau kurio iškastas 6 m pločio, 1 m gylio griovys, už kurio supiltas 0,5 m aukščio, 7,5 m pločio antras pylimas 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Už šio pylimo, 6 m žemiau, kalvos smaigalyje yra 12 m ilgio, 11 m pločio terasa. Pirmieji pylimai buvo ir aikštelės Š krašte, antrieji pylimai ir pirmas griovys irgi jungėsi Š šlaite (čia jie vietomis jau virtę terasa). Šlaitai statūs, 21 m aukščio.

Piliakalnis dirvonuoja, į jį iš Š pusės įrengti laiptai. Į Š ir ŠR nuo piliakalnio, 6 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios ir grublėtos keramikos. 1936 m. birželio 18-19 d. P. Tarasenka aikštelės V dalyje ištyrė 10 m2 dydžio plotą, aptiko 0,8 m storio kultūrinį sluoksnį su moliniu verpstuku, lygia ir grublėta keramika. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse - II tūkst. pradžia.

Literatūra ir šaltiniai : 1.Poeto Vlado šlaito namas muziejus. Ukmergės rajonas. Žemaitkiemi(lankstinukas) – Iliustr.

2.Liorenšaitienė, Nijolė. Šaulių kryžius : Žemaitkiemis // Nukentėję paminklai. - V.; Mokslo ir encikl.l-kla, 1994.- p.194-195.

3.Daugudis, Vytautas. Antatilčių piliakalniai // Visuotinė lietuvių enciklopedija, t.1.- 2001.- p.566 – 567.

4.Tarasenka, Petras. Lietuvos piliakalniai. - p.62.

5. Zabiela, Gintautas. Išsaugokime piliakalnius, V.-2001.- Iliustr. - p.9, 11,13.

6.Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai.- p.238.

7.Prieiga internete / http://www.anyksciuparkas.lt/?id=205.

8.Šleikus, Petras. Palei Šventąją. Nuo Radiškio iki Širvintos. - Ukmergė. - 1987 - Iliustr. - p.4-5.

9. Vaitkevičius, Vykintas. Lietuva : 101 įdomiausia vieta. Žemaitkiemio meteoritas - p.102.

10.Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva, - t. 2 – p. 502-503.

11.Vaitkevičius Vykintas. Ukmergės rajonas: [apie raganų(čerauninkių)kalną, p. 185] // V.Vaitkevičius. Senosios Lietuvos Šventvietės : Aukštaitija. - V., 2006. - p.142 – 187.

12.Eik pas Moką pasimokyt...Valdo l-kla,2007 p.117.

13.Prieiga internete: http://www.balninkai.com/static.php?strid=2673&

14.Tarasenka, 1956, p. 62; LAA, p. 39-40 (Nr. 80); Zabiela, 1991, p. 26, 28

15.Berzgainių draustinis. // T.Lietuvos enciklopedija. t.1.- V.: - 1985.- p.-239.

16.Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva, t.2.- p. 502.

17.Berzgainių piliakalnis.// Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998.- p.98-99.-Iliustr.