Šeši klausimai rašytojui Sauliui Šalteniui

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (472 balsai)

Lietuvos AT deputatas, rašytojas Saulius Šaltenis, 1990

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių


1. Kokios, Jūsų nuomone, Lietuvos Nepriklausomybės pasiekimo perspektyvos ir terminai?


Saulius Šaltenis:


Man atrodo, mums visiems, ypač LPK, reikėtų išsiaiškinti kas gi yra Lietuvos Nepriklausomybė: ar SSSR sudėty, tarnaudami SSSR armijoj ar pan., galim blizginti batus Nepriklausomybės paradui? Argi sunku, sakykim, įvedus geležine ranka karo stovį, nutart, kad jau Lietuva tikrai nepriklausoma valstybė, laisvanoriškai susiliejanti su kitomis sesėmis į atgimusią SSSR konfederaciją? Tačiau „mūsų“, „tikroji“ ne tokia iškrypėliška, Nepriklausomybė gal ir ne taip toli. Jeigu mūsų gyvenimas nebūtų toks apmaudžiai trumpas, , jei spoksotumėm lyg abejingi stebėtojai į Lietuvą iš šono, tai gal net aikteltumėm: kokie puikūs, kaip niekada, istorijoje lietuvių reikalai! Metai kiti – tai net nepastebimas istorijos mirksnis. Tačiau mes gyvename dabar ir trokštam, kad atsirastų koks svarbus degančiom akim, ir ištartų lemtingą datą, kaip kad žydai tūkstantmečiais kartoja savo „kitamet Jeruzalėj“: kitamet brangieji, Vilniuj, per pačius šalčius vasario 16-ąją...


2. Koks turėtų būti Lietuvos TSR AT deputatas?


Sąžiningas! Amerikiečiai be gailesčio nusigręžia nuo savo lyderių, jeigu nutveria juos meluojant. Žmonės nori matyti patikimą kaip banko seifai deputatą, į kurį jie ramiai galėtų sukrauti savo troškimus ir viltis, ir žinot, kad nebus begėdiškai apiplėšti, apgauti. Rimtas deputatas suburia, prisivilioja, samdo geriausius ekspertus, įvairių sričių žymius specialistus, negaili jėgų ir nuosavų lėšų, prieš priimant lemtingus sprendimus, plačiai ir patikimai rinkėjų apklausai. Tokie metodai padėtų pačiam deputatui (nes su liūdesiu turiu pastebėti, jog didžiumą žmonių vistik gadina padidintas valdžios ir dėmesio troškimas). Kad mums Dievas duotų daugiau tokių šviesulių kaip Vaižgantas, nes artimo meilės kaip ir saulės tikrai ne per daug Lietuvoj. Mūsų gyvenimas, mūsų politiniai ginčai nejaukūs, tūžmingi, nes ilgus dešimtmečius griovimo ideologai atpratino mus žiūrėti į žmogų kaip į didžiausią vertybę, ne darbo jėgą, ne vien entuziastingus komunizmo statytojus, o kaip0 neįkainojamą, Dievo kibirkštėlę iš prigimties apdovanotą gamtos stebuklą. Apie kokius stebuklus mums šnekat? – gal ir sakys kas, jei, žiūrėk, kartais net konkurentai į deputatus žaibuoja viens į kitą anaiptol ne meile... Gal smulkmena, bet ar ne šviesiau mums akyse būtų, jei varžovai vienas kitam surastų gražių žodžiųir be rūgšties burnoj nugalėtoją pasveikintų, o anas, nugalėjęs irgi nepamirštų padėkot...


3. Kodėl jūs rašytojau, tapot politiku – sutikot balotiruotis į deputatus?


To paties reikėtų klausti šimtų ir tūkstančių ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos menininkų, mokslininkų ir įvairiausių profesijų žmonių, kuriems rašytojas R. Gavelis galėtų pakartoti savo mintį, kad į politiką dabar eina diletantai, kad reikia rašyt knygas ir pan. ir niekuo kitu per daug nesirūpint. Reikėtų, bet „diletantas“ politikoj ir muzikologas V. Landsbergis, žiū, ir Čekoslovakijos prezidentas gal ne politikas – diletantas, dramaturgas Vaclovas Havelas, mano mielas bičiulis baltarusis, irgi dramaturgas taipogi ne politikas – diletantas, žiauriai per stuburą sumuštas švenčiant vėlines, ar ne diletantai ir gruzinai, kastuvėliais kapoti, ar ne diletantas Rumunijoj vengrų kunigas, tapęs revoliucijos kibirkštimi? Juo labiau, kai soclagery politikus ruošė, deja, tik Visų Mokslų Mokslus mokanti Aukštoji Partinė mokykla. Ateis laikas, ir Lietuvoj diletantus pakeis tikri profesionalai, užsigrūdinę Nepriklausomos Lietuvos partijų tarpusavio grumtynėse, turintys puikias parlamentines manieras ir gal daugiau neišvengiamo cinizmo, o įvairios lietuviško žodžio ir rašto pelės grįš ramiai į savo urvelius, kaip pavasarį atslūgstantis vanduo į savo krantus. Tačiau kiekvienas juk turi ir asmeninius slaptus motyvus, žengdamas deputatystėn? Turim mes tokių motyvų – mes gi ne kokie Čechovai, ne gydytojai, kasdien išklausantys dešimčių žmonių. Mielai važinėdamas į susitikimus su rinkėjais, iš naujo atrandu gimtąją Uteną, pamatau tiek dorų, išmintingų žmonių ir sukraunu juos atminties taupyklėn – o tai mano didžiausias turtas, kurio jokia griežčiausia rinkiminė komisija iš ten neiškrapštys.


4. Kaip Jūs vertinate situaciją po LKP neeilinio XX suvažiavimo, artėjant rinkimams?


Stebint LKP suvažiavimą, kažkodėl atėjo į galvą tokia mintis, kad štai koks mūsų LKP humanizmą skelbiančios ar kokios labiau bolševizmo raupais išėstos kompartijos paradoksas: juk kaip beišsisukinėsi, bet komunistų partija, demokratėjant visuomenei, galės išsilaikyti ir kurį laiką vegetuot tiktai išlaikoma šalto Imperijos durtuvų spindėjimo. Bet kažin ar gyvybės šviesa? Aš nuoširdžiai linkiu LKP sėkmės, bandant sužmogėt, nes užjaučiu dorus, eilinius jos narius. Tačiau nereikia pykt, jei tik paminėjus Partijos vardą, ne vienam prieš akis nusidriekia išdavysčių, ašarų, kraujo, tautos fizinio naikinimo ir dvasinio luošinimo šiurpi panorama. Apie kokią moralę galima šnekėt, jei dar visai neseniai Partijos vardu valdantis geras buvo tas, kuris galėjo daryti bloga, bet nedarė – gera tas, kuris tingėjo, gal drovesnis buvo? Rūstesniais laikais geras kompartijos pareigūnas buvo tas, kuris šimtą išgelbėjo, dešimt tūkstančių paaukojo! Lietuvoj gyvena daugybė žmonių, kuriems prisišokusiems iki valios ašarų ir melo pasiutpolkėse, vien tik Partijos vardą išgirdus, kaip tiems dresuotiems mokslingo Povlovo šuneliams išskiria deginančios kartėlio ir nuoskaudos seiles. Dabar LKP, paskelbusi naujus šūkius, bando (ir gan sėkmingai) atžagaria ranka prabėgom nubraukti kruviną praeitį, šiandieninę korupciją, moralinę degradaciją ir parodyt, kad LKP tokia pati kaip Sąjūdis, gal net geresnė, nes šviežesnė ir daugiau žadanti. Aš žmogiškai galiu suprasti LKP vadovų džiaugsmą, kai pirmą kart į Katedros aikštę susirinko nesuvaryti jėga žmonės savo buvusios skriaudėjos ginti. Burokevičiai, švedai, kuoleliai labai padeda reorganizuoti LPK užkariaujant žmonių simpatijas, o Maskvos reagavimas ir grasinimai puikiai kelia LPK prestižą. Prieš pat Naujus Metus žiūrėjom „Dialogų“ telelaidą – o ten tarytum ne LPK lyderiai sėdėjo, o kokie krikščionys demokratai ar šiaip su Maskva tarytum nepažystami europiečiai, stropiai lipdydami naują LPK veidą, vis kaišiojo Dievo vardą. Visa laida saldi, kaip Kalėdinis, cukraus pudra apsnigtas, pyragėlis. Vienas „Dialogų“ dalyvis gerb. Poetas net atsiduso, visai Lietuvai girdint, jog tas negeras 6-asis Konstitucijos straipsnis, įtvirtinantis vadovaujantį Partijos vaidmenį, pasirodo, graužė lyg smaugianti kilpa! O mes barėm save, kad esam tokie bjaurūs ir ironiški, jei garsiai teleekraną klausėm gerb. Poeto. Ai, ai, kiek prisikentėjot... Kaipgi šitiek metų tabalavot toj smaugiančioj kilpoj. O gal ta žiauri kilpa, nuvyta iš 6-to straipsnio, visai ir ne panaši į kilpą? Gal greičiau į patogias, minkštas nomenklatūrines sūpuokles: aukštyn, aukštyn – o apačioj kaip gatvės grindys susilieja apvalios Lietuvos nepartinių galvos... Taigi, situacija, kaip teigia „Atgimimo“ vyr. redaktorius ir tuo pačiu LPK biuro narys, yra „pikantiška“. O man regis, kad prasidėjo dramatiškiausias laikas, kai kelias į Nepriklausomybę su LPK pagalba arba jai, kaip ir pridera valdančiai kompanijai, lyg Siamo dvyniui, suaugusias su valstybės organais viena ir ta pačia kraujotaka, vadovaujant , tarytum labai tiesus ir artimas, bet gal ir labai slidus. Tai už ką balsuot? – klausia ne vienas sutrikęs rinkėjas, nebegalėdamas išsiaiškint, kur čia kas Sąjūdžio, kur čia kas LPK. Sąjūdis, kaip sakoma, LPK padarė žmogum, privertė krutėt ir paskutinę auką – gal bene didžiausią – atliko, atiduodamas savo žmones, savo kraują, psichologiškai su kompartija tartum susiliedamas Lietuvos žmonių akyse, leidęs pirmą kart Lietuvos istorijoje komunistams pasijust žmonėmis, tokiais, beveik tokias kaip visi, kaip Sąjūdis. Tik ar atgims sukalkėjusios, LPK struktūros, , moraliai išėsti, slogią praeities naštą velkantys jos nariai, laikas parodys. Mes galim tik kviest, kad LPK skubėtų, kol dar turi laiko, daryt gerus darbus, pažabot savo narius, skubančius plėšt Lietuvą ir stabdyt mūsų Atgimimą.


5. Pastaruoju metu iš vidinės tremties grįžta Bažnyčia. Koks jos vaidmuo šiandien ir ateityje?


Bažnyčia, mano supratimu, išgyvena savo aukso amžių, jos – persekiotos ir paniekintos – autoritetas yra stebėtinai aukštas ir gal net vertingesnis nei Lietuvos Respublikos laikais, kai valstybė visokeriopai rėmė Bažnyčią. Manau, vienas iš mūsų dvasinės tvirtybės stulpų buvo ir liks Bažnyčia, iš kurios šiandien ne vienam politikui galima būtų pasimokyti takto, susikaupimo ir tylaus ryžto. Į jau spėtą nutąsyt Nepriklausomybės sąvoką Bažnyčia įlieja sveikos krikščioniškos dvasios, primena amžinas žmogiškąsias vertybes... Ar turi prasmę mūsų gyvenimas be gailestingumo? – klausia išmintingas kardinolas V. Sladkevičius, Lietuvos Bažnyčios galva.


6. Ką jūs galvojate apie Uteną?


Esu uteniškis iki kaulų smegenų. Vieša, Utenėlė, Narkūnų piliakalnis, bankas, buvusi „Saulės“ gimnazija, Basanavičiaus gatvė, net sugriauta pieninė, ir tie gražūs nežinia kam užkliuvę, vokiečių kapai – visados su manimi; pagaliau ir fiziškai taip ir nesugebėjau ilgesniam laikui palikti savo gimtinę, kitąkart pusmetį Utenoje, pusmetį Vilniuje gyvendamas – o Utenoj, nepamirštamoj vaikystės žemėj, įkvėpimą ir pasitikėjimą atrasdamas. Utena nemirtinga – kaip įstabu kartais atpažinti kokioj jaunoj manoj Ežero gatvėj ar paaugly prie mėsinė jų senelių ar tėvų aiškius bruožus, kuriuos matei seniai, gal dar Stalino laikais. Kartais pasvajoju, kokia Utena pats peržengus tolimą 2000-jų metų slenkstį. Bus gražiausias Aukštaitijos miestas ( nors dairantis po industrinę gal nelabai išvaizdžią Uteną, sunku tuo patikėti – tačiau, kad ir kaip keista, lyg ir tuščios menininkų pranašystės ima ir nekatą išsipildo). Ką gi tamsta matot už tiršto laiko rūko? Matom Uteną, užtvinditą studentų, matom kelius profesionalius teatrus, laboratorijas ir institutus, kuriančius intelektualią technologiją. Matom daug šviesos, kurios prigimtis visai kitokia, negi Iljičiaus garsių lempučių. Vienas komandinės ekonomikos šulas, tikras socializmo laimėjimų dainius ir Utenoj kaip žirnius berdavo skaičius – kiek, tarkim bulvių suvalgydavo kruvinais buržuaziniais laikais, kiek siuvamų mašinų ar televizorių turėjo vienas Lietuvos gyventojas palyginti su šiais laikais, kiek atpigo kaproninės kojinės, kaip kyla ir kyla, kyla ir kyla darbo žmonių gerbūvis... O man vis rūpėdavo savo trigrašį įkišt ir sugadint laimėjimų šventę! Tamsta, o ar nesuskaičiavot kartais, keliais procentais laimingesnis pasidarė tas eilinis vidinis mūsų tėviškės nuovokus žmogus, kurį su lazda ir svetimais keiksmais lyg pikčiausią žvėrį varėt į savo pragaištingą pelkių ugnelėm mirksintį rojų?

Aukštaitis, 1990, sausis