Šiaulių laikrodžiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Nėra abejingų laiko tėkmei. Su laiku susijusi praeitis, dabaris, ateitis...

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,2 / 5 (48 balsai)
Lucem demonstrat umbra“ – „Šviesą rodo šešėlis“ – skelbia įrašas viename iš senųjų saulės laikrodžių. Laikas bėga šešėliu kadrano paviršiuje, ragindamas gyventi prasmingai.
                                   SENIAUSIAS LAIKRODIS

Sunku nustatyti, kada Lietuvoje buvo įrengti pirmieji saulės laikrodžiai. XVII a. pradžioje Lietuvoje jų jau buvo gana daug. Saulės laikrodžius ne kartą mini lietuviškosios raštijos pradininkai M. Daukša ir K. Sirvydas, vadindami juos „saulės ziegoriumi“, „adinyku iš saulės šešėlio valandas rodžiančiu“, „adinyku sauliniu nešiojamu“.

Seniausias iš išlikusių iki mūsų dienų monumentaliųjų saulės laikrodžių buvo įrengtas Šiauliuose, ant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios sienos (apie 1625 m.). Juodi kaltiniai metalo skaitmenys, ažūrinė gnomono atrama gražiai išsiskiria baltos sienos fone. Pirmą kartą laikrodis atnaujintas praėjus maždaug penkiasdešimčiai metų po įrengimo.



Jo mechanizmas labai paprastas – metalo strypelis, nuo kurio krintantis šešėlis rodo laiką tarp 7 val. ryto ir 5 vakaro.



Muziejininkas V. Zdzichauskas prisiminimuose „Apie Šiaulių bažnyčios bokštinį laikrodį“ rašė:




                                 DIDŽIAUSIAS LAIKRODIS

Skulptorius Stanislovas Kuzma tvirtina, jog Šv.Petro ir Povilo bažnyčios transepto pietiniame fasade išlikęs saulės laikrodis – vienas iš nedaugelio Lietuvoje – ir paskatino išplėtoti saulės ir laiko tėkmės įvaizdį. Taip kilo Saulės laikrodžio aikštės sumanymas. Ši istorija prasidėjo 1981 m., kai Šiaulių miestas rengėsi minėti savo 750-metį. Iki jubiliejaus dar buvo likę penkeri metai, tad spėta surengti konkursą, kurio nugalėtojai ir vadovavo Saulės laikrodžio aikštės kūrimo darbams. Tai architektai A. Černiauskas, R. Jurėla, A. Višniūnas bei skulptorius S. Kuzma.


Vieta naujajam architektūriniam ansambliui, kuris įprasmina miesto sukaktį, parinkta tarp senosios miesto dalies, katalikų kapinių ir Talšos ežero. Nesunku užčiuopti praeities ir dabarties ryšį -architektūrinis sumanymas ir kraštovaizdis čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Architektūrinį Saulės laikrodžio aikštės ansamblį sudaro amfiteatro formos aikštė ir į 18 m aukštį kylantis obeliskas, kurį vainikuoja bėgančio „Šaulio" skulptūra. Saulėtą dieną šis obeliskas tampa gnomonu - saulės šešėlis, slinkdamas ciferblatu, rodo geografinės platumos vietinį laiką. 12 val. dienos gnomono šešėlis rodo kryptį, kuri veda link antikinę šventyklą primenančios pavėsinės, visai šalia kapinių sienos, sumūrytos iš lauko riedulių.



Visa aikštė – laikrodžio ciferblatas su lietais metalo skaitmenimis (12, 3 ir 6). Skaitmenys žymi Šiaulių miesto įkūrimo metus - 1236 m. , - o per juos slenkąs kolonos šešėlis rodo laiką. 1988 m. Saulės laikrodžio aikštės autoriams paskirta SSRS Dailės akademijos aukso medalis. Tokius apdovanojimus Dailės akademijos prezidiumas kasmet skirdavo geriausiems dailės, menotyros ir architektūros darbų autoriams. Aikštė - viena gražiausių miesto vietų, jau turinti šiaulietiškas tradicijas.


                              „KALBANTIS“  LAIKRODIS

"Susitiksim prie gaidžio", - toks susitarimas šiauliečių lūpose skamba jau nuo 1975 metų, kai pačiame miesto centre esančiame skverelyje, Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryžoje, buvo pastatytas miesto laikrodis. Jo autorius -Vilius Puronas.

Projektą įgyvendino gana didelis būrys šiauliečių, įdomu, kad pats laikrodžio mechanizmas buvo atgabentas į Šiaulius iš Ordžonikidzės miesto. Šiame mieste buvo vienintelis šalyje fabrikas, gaminantis tokius laikrodžius. Sakome, laikrodžio mechanizmas, nes jo ciferblatas visiškai pasikeitęs — jis atitinkamai sumažintas, o piešinį ant jo sukūrė dailininkas apipavidalintojas S. Kuzma.


Šiaulių miesto laikrodis „Gaidys“ ne tik sparnais plasnoja, bet ir kasdien vidurdienį ir šeštą vakare gieda aplinkiniams : „Sveiki atvykę į Šiaulius“ net keturiolika kalbų. Jį įgarsino žymūs ir mažiau žymūs žmonės. Anglų ir ispanų kalbomis „Gaidys“ kalba trečią kartą Lietuvoje viešėjusio ispanų kilmės amerikiečio Karlo Kruzo dėka. Šiaulių miesto savivaldybės darbuotoja Loreta Krasauskaitė, dėstanti prancūzų kalbą ir viešėjusi Italijoje „Gaidį“ prakalbino prancūziškai ir itališkai. Aurelijaus Rutkausko, Šiaulių esperantininkų klubo nario dėka gaidelis moka ir esperanto kalbą. Šiaulių universitete studijuojanti viešnia iš Vokietijos, Hanoverio, Anja Liebscher į aplink „Gaidį“ besibūriuojančius kreipiasi gimtąja vokiečių kalba. Dainininkė, Šiaulių konservatorijos studentė Konsuela Mačiulevičiūtė „Sveiki atvykę į Šiaulius“ pasakė romų kalba. Viešėjęs Portugalijoje Šiaulių universiteto magistrantas „Evaldas Žibaitis šiauliečius pasveikina portugalų kalba. Vargu ar kas būtų geriau įgarsinęs „Gaidį“ hebrajų kalba, jei ne buvęs grupės „Vairas“ muzikantas, vaikų muzikinės grupės „Nieko tokio“ vadovas, fizikos mokytojas, kurį laiką Jeruzalėje gyvenęs Vadimas Kamrazeris. Šiaulių baltų centro vadovė Regina Kvašytė „Gaidį“ įgarsino latvių ir rusų kalbomis. Šiaulių miesto savivaldybės Užsienio ryšių skyriaus vedėjos Žydronės Stanienės balsu gaidelis kalba švediškai.



Literatūra:


Albauskas, V. Kas sukūrė miesto laikrodį? // Raudonoji vėliava. – 1975, geg. 17

Jurėla, Rimantas. "Laikas.Saulė.Šaulys - saulės laikrodis // Statyba ir architektūra. - 1986, Nr. 9, p. 28

Klimka, Libertas. Saulės laikrodžiai Lietuvoje. - V., 2007, P. 52-53

Klimka, Libertas. Prisiminkime senuosius saulės laikrodžius // Statyba ir architektūra. – 1984, Nr. 6, p. 22-23

Medalis aikštės autoriams. – Iliustr.// Raudonoji vėliava. – 1988, geg. 7, p. 1

Ostapenko, Marina. „Gaidys“ kalba šiauliečių balsu. – Iliustr. // Šiaulių kraštas. – 2003, rugs. 20, p. 3

Vadovas po Talšą. – Kaunas, 2000, P. 7-8

Veršinskienė, Nijolė. Šiaulių gaidys vėl pragydo. – Iliustr.// Respublika. – 2003, rugs. 23, priedas „Pastogė“, p. 5

Zdzichauskas, Vladas. Apie Šiaulių bažnyčios bokštinį laikrodį: rankraštis. – Šiauliai, 1973. 9 p.


Parengė Audronė Baškienė