Šiaulių rajono Akmenų rūža

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 1,3 / 5 (401 balsai)


Kelininkų pastatytas monumentas Rūžos atminimui



Natūralus akmeningas pylimas - Akmenų rūža tęsiasi nuo Šiaulių iki Bubių apie 10 kilometrų pro Verdulių, Gegužių, Šlepkių, Meškių kaimus, Viesulų mišką ir Aukštelkės gyvenvietę. Prieš 14 tūkstančių metų Lietuva slinkusio ledyno pėdsakai Šiaulių regione prasideda nuo Velnio barzdos kalno. Yra išlikusios aštuonios akmenų grandinės atkarpos, kurių ilgis siekia nuo 0, 5 iki 1, 8 kilometro, plotis – nuo 25 iki 200 metrų, o kokia jų grožybė ir didybė slypi po žeme, galima tik spėlioti. Kai kur rūža apaugusi mišku. Nesugadinta ir geriausiai išlikusi Rūžos atkarpa yra Vizgirdų miške. Čia augantys šimtamečiai ąžuolai liudija, kad miškas išsaugojo akmenyną. Didžiuliai akmenys apaugę samanomis. Šie rieduliai galėjo būti atstumti ledyno iš Suomijos, Švedijos, Karelijos ar Baltijos jūros. Darius Ramančionis, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ prezidentas Akmenų rūžą vertina kaip saugotiną gamtos paminklą. Dėl numelioruotų trūkių Akmenų rūžą vadina sukapotu žalčiu.


Net medžiai įaugę į akmenis


Šis unikalus gamtos lobis turi ne tik mokslinę gamtinę vertę, bet ir mitologinę reikšmę. Paslapčių gaubiami dideli akmenys verčia apie juos kurti legendas. Viena jų – apie velnių supiltą kelią velniams dūšią pardavusiam Rėkyvos ponui. Legenda byloja, kad Rėkyvos ponas puotavęs pas Bubių poną ir norėjęs namo parvykti, todėl paliepęs velniams akmenų kelią nuo Bubių iki Rėkyvos dvaro nutiesti. Velniai per naktį tą kelią supylę ir skubėję vežti Rėkyvos poną, bet iki pirmųjų gaidžių nespėję, tai karieta su ponu ir velniais į pelkes nugarmėjusi, o akmenų kelias taip ir likęs. Kitas pasakojimas teigia, kad senais laikais miškuose netoli Šiaulių gyvenęs burtininkas Tvardauskis, kuris Akmenų rūža ant gaidžio jodavęs. Iki šiol Šlepkių kaimo žmonės mato, kaip nuo Viesulų miško įsisuka vėjo sūkurys ir nulekia Rūža. Sako, kad tai velnias bėgioja savo supiltu keliu. Dar gyvuoja pasakojimas, kad Aukštelkės rūža supilta kunigaikščiui Vyteniui paliepus, kai XIII a. šias žemes norėję užkariauti kryžiuočiai. Manoma, kad už akmeninio volo, kaip pilies mūro, galima buvo sėkmingiau nuo priešų apsiginti. Krašto patriotai teigia, kad Akmenų rūža esanti pati tikriausia Žemaičių siena, taip užsispyrę žemaičiai bandę atsitverti nuo Lietuvos...

Rūža smarkiai buvo ardoma dar prieškaryje. Čia dirbo net kelios akmenskaldžių brigados. Pokario metais Rūža nukentėjo nuo melioracijos. Dabar ištisos Rūžos atkarpos paverstos karjerais, rieduliai išvežioti ir sustumdyti į krūvas pakrūmėse. Žemė, per kurią eina Rūža, grąžinta privatiems asmenims. Ant Rūžos statomi individualių namų kvartalai (Gegužių kaime, Aukštelkėje). Dalis Rūžos nepataisomai subjaurota, o likusi dalis ir toliau naikinama.

Kelininkai, platindami kelią Šiauliai-Bubiai, kur kelias kerta Rūžą, atkasė riedulį milžiną. Šis 100 tonų sveriantis akmuo, didžiausias Šiaulių rajone riedulys buvo pastatytas šalia kelio ties Meškiais esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kur įrengtas monumentas Rūžos atminimui.

Prieš keletą metų Daiva ir Vladas Krivickai nusipirko žemės sklypą Verdulių kaime, netoli Šiaulių. Šioje akmeningoje teritorijoje sutuoktiniai įkūrė Vizito namus ir rengiasi išpopuliarinti prie sodybos unikalią Akmenų rūžą.

Šiaulių rajono Aukštelkės bendruomenė „Aukštarūžė“ nusiteikusi sutvarkyti nors kelias išlikusias Akmenų rūžos atkarpas, kad čia galėtų atvykti turistai, moksleiviai, kad galėtų pasigrožėti unikaliu gamtos paminklu


Apsamanoję ledynmečio liudininkai



Literatūra:


Ramančionis, Darius. Rūža – sukapotas akmeninis žaltys // Šiaulių kraštas. – 2006, liep. 29, p. 10

Sabaliauskas, Svajūnas. Akmenų rūžos muziejų pasišovė kurti verslininkai // Šiaulių kraštas. – 2006, spal. 25, p. 8

Sireikienė, Aldona. Akmenų rūža – ledynų supilta gamtos dovana // Ūkininko patarėjas. – 2007, geg. 26, p. 21

Šidlauskienė, Jolanta. Aukštelkės rūžos akmenis sunešė velniai. // Šiauliai plius. – 2009, liep. 31, p. 1

Šidlauskienė, Jolanta. Ledynmečio pėdsakais // Šiauliai plius. – 2006, spal. 13, p. 10


Parengė Domiceta Kazlauskienė