Šilutės Sąjūdis: Žilinskas Izidorius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

1988 m. rugpjūčio 25 d. Šilutės kultūros namuose įvykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šilutės Iniciatyvinės grupės steigiamajame susirinkime buvo išrinkta trisdešimt penkių narių Sąjūdžio Šilutės Iniciatyvinė grupė, vienas iš jos narių buvo Izidorius Žilinskas. Šilutiškis menininkas, architektas, aktyvus Šilutės miesto bendruomenės narys ir gimtojo miesto patriotas, Sąjūdžio aktyvistas Izidorius Žilinskas (1952-2008), draugų vadintas tiesiog Dzidu, gimė ir augo pokario pedagogų šeimoje. Jo vaikystė prabėgo Šilutėje, inteligentų vaikų apsuptyje. Jis buvo gabus, išradingas, labai domėjosi muzika, nors studijavo architektūrą. Prasimanymams ir naujoms idėjoms Dzido sąmonėje nebuvo užtvarų. Vienu iš jo pedagogų buvo R.Bičiūnas, galbūt paskatinęs netikėtą Dzido polinkį piešti ir kurti destruktyvius vaizdus, žvelgti giliau į realybės tirštumą, kitaip sudėlioti formas ir vaizdinius. Dzido kūriniuose buvo ir sarkazmo, ir naujų formų, ir medžiagiškumo imitacijų, ir simbolių. Kartais atrodydavo, kad jis piešia vis iš naujo tą patį paveikslą, ir vis jo neįveikia. Jo kūryba buvo tarsi nuolatinė kova su primygtinai pasąmonės siūlomais vaizdiniais. Ji atstovauja paskutinei modernizmo pakopai prieš įžengiant pasauliui į instaliacinį meną. Dzidas nebuvo toks dailininkas, kuris dienų dienas sėdi prie teptuko. Tiek laiko jis neturėjo. Nors buvo ypatingai kruopštus, jo kūriniai dažniausiai buvo proginiai. Juose buvo ir sarkazmo, ir naujų formų, ir medžiagiškumo imitacijų, ir simbolių. Kartais atrodydavo, kad jis piešia kaskart iš naujo tą patį paveikslą, ir vis jo neįveikia. Tarsi nuolatinė kova su primygtinai pasąmonės siūlomais vaizdiniais. Po studijų I. Žilinskas atvyko dirbti į pajūrį. Jaunasis architektas įsidarbino Paminklų restauravimo-konservavimo institute, įsijungė į Klaipėdos dramos teatro restauracijos kūrybinę grupę, vėliau grįžo į gimtąją Šilutę, kur pasitiko Lietuvos nepriklausomybę. I. Žilinskas buvo vienas aktyviausių Sąjūdžio dalyvių. Jis profesionaliai paruošė Šilutės perspektyvinį projektą, rengė pilietines akcijas. Viena iš jų buvo skirta išsaugoti seniesiems centrinės Šilutės gatvės medžiams, kad Savivaldybė neįstengtų jų nupjauti. Jis niekada nebuvo ramus. Nuolatinis stresas kūryboje ir veikloje vijosi jį iki kelio pabaigos. Sąjūdžio išvakarėse Dzidas stačia galva nėrė į naują veiklą. Ar gali būti dėkingesnis laikas romantikams už nacionalinio išsivadavimo judėjimą? Tikrai ne. Tai jų metas. Tai buvo ir Dzido metas. Kartu su bendraminčiais I. Žilinskas dalyvavo rengiant mitingus, steigiant rėmimo grupes, leidžiant atgimimo laikraštį "Santarą". Jo bute buvo įkurta redakcija. Beje, reikia pastebėti dar vieną Dzido bruožą, kuris atsiskleidė leidžiant laikraštį, - tai pagarba kalbai, žodžio kultūrai. Jis niekada nesikeikdavo svetimžodžiais, rasdavo savo sodrių posakių, kurių kiti pavydėdavo. Dzidas Sąjūdžio metais labia norėjo grąžinti savo vaikystės gatvei jos senąjį pavadinimą. "Santaroje" jis parašė straipsnį "Mes nenorime gyventi Baškio gatvėje", surinko gatvės gyventojų parašus, ir tai buvo pirmoji gatvė Šilutėje susigrąžinusi tikrąjį vardą - Vilų gatvė. Dzidas jautėsi darantis tai, kas svarbu, ką būtina daryti, tai teikė pasitenkinimą ir gyvenimo pilnatvės jausmą. Tačiau vėliau atėjo nusivylimas, kad ne viskas vyksta taip, kaip tikėtasi.

Laisvos sielos kūrėjas I. Žilinskas Sąjūdžio laiku negalėjo likti nuošalyje. Jam buvo svarbūs gimtojo miesto puoselėjimo reikalai, jis nebuvo abejingas lietuvių kalbai, jam rūpėjo Sąjūdži

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (12 balsai)
o veikla.