Šuminų Šuminai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (98 balsai)

Baluošo ežeras ( nuotr. autorius - svečias iš Vokietijos).

                                  Šuminų Šuminai prie Baluošo


Lietuvos Aukštaitijos nacionaliniame parke yra daug lankytinų vietų, apsuptų legendomis ir akis veriančiu gamtos grožiu.Pusiasaly prie Baluošo ežero , apsuptas miškų, stūkso Šuminų kaimas, skaičiuojantis ne vieną šimtmetį. Pirmą kartą susipažinau su šiuo kaimu beveik prieš 30 metų. Labiausiai tuomet nustebau, kad visi kaimo gyventojai - Šuminai.Čia sutikau daug puikių žmonių, turinčių nepaprastai turtingą dvasinį pasaulį. Klausydavausi jų prisiminimų apie prabėgusią vaikystę, jaunystės metus, kaimo tradicijas, sunkius išgyvenimus įvairiu istoriniu laikmečiu, ir galvodavau, kad tai neįkainojamas istorinis turtas ne tik mums, bet ir ateinančiom kartom.Tik reikia pamąstyti, kad laikas negailestingai skuba, nusinešdamas užmarštin ne tik senojo kaimo gyventojus, bet ir jų mintis. Šiandieną Šuminų kaime belikę tik du senieji gyventojai ir viena šeima, sugrįžusi į gimtuosius namus, o visi kiti – sugrįžtantys aplankyti tėviškės, ar poilsiautojai, kažkada pažinoję šuminiškius ir suradę šiame nuostabiame gamtos kampelyje prieglobstį, panorus pasislėpti nuo miesto triukšmo

Man teko bendrauti su vyro broliu Antanu. Tai - šviesios atminties asmenybė: intiligentiškas, mylėjęs ir supratęs žmones, visuomet skubėjęs jiems į pagalbą, matęs ir supratęs gamtos grožį, bet svarbiausia prisiminimus apie vaikystę, ganymo tradicijas, pievų ir salų pavadinimus, gegužines, žmonių pravardes, vaizdžiai aprašė tarmiška kalba. Džiugu, jog visa tai neliko užmarštyje, o surinko ir atgaivino Antano Šumino anūkė Birutė Vijeikienė. Šiandieną patys artimiausi Antano Šumino giminės turi atspausdintus jo prisiminimus „Šuminų Šuminai“. Ištrauką iš jų pateikiu svetainės „Graži tu mano“ lankytojams.


Tauragnų bibliotekos vyr, bibliotekininkė Nijolė Šuminienė



Ten, kur į vieną tašką subėga Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonų ribos, kur Baluošo smaragdinės bangos iš pietų ir rytų pusės, pasvirusių gluosnių šakas teliūskuodamos, dūžta į smėlėtą krantą, o vingrių kilpų nėrinius tylioji Būkos upė Adomaragyje tarp alksnių slepia lyg paslaptį šventą, pušų, žilvičių ir klevų pavėsy, jau gerokai apsnūdęs, niūkso Šuminų kaimelis. Šiandieniniai jo gyventojai , mygami metų naštos, mažai domisi savo įsikūrimo šiame įstabaus grožio kampelyje aplinkybėmis.

XVIII a. Į piečiausią Ažvinčių girios pakraštį prie Baluošo ežero iš Laukstenių kaimo buvo atkeldinta eigulio Antano Šumino aštuonių asmenų šeimyna . čia įsikūrę pirmieji Šuminai valdė 21 ha žemės, už tai kasmet mokėjo Ažvinčių dvarui po 124 zlotus činčo. 1851 m. knygose jau užrašytos trys Šuminų sodybos, kuriose gyveno dvidešimt vienas žmogus. Eiguliu tuo metu jau dirbo Antanas Šuminas (anksčiau minėto Antano Šumino anūkas ). Kiekviena šeima turėjo po 1 – 2 arklius, 2 – 4 jaučius ( jais arė dirvas ), 2 – 3 kiaules ir nemažą skaičių avių. Už žemę Ažvinčių dvarui mokėjo po 12,30 rublių. Be to, kas met privalėjo dirbti po 6 dienas prie statybų ir po 13 dienų dvare įvairius ūkio darbus. Tai rodo, kad žemės visi turėjo po lygiai. To laiko knygose ne vienodai įvardijamas gyvenvietės pavadinimas. Vienur rašoma Pabaluošė, kitur Užbaluošė, dar kitur Smaldiškės ir net Smalgiškės. Šuminais imta vadinti tik XX a. pr. Taigi, Šuminų kaimo pavadinimas gilesnių istorinių šaknų neturi. Matyt, atsiradęs pagal jo gyventojų vienodas Šuminų pavardes.

O žmonių ne tik pavardės buvo vienodos, bet ir vardai dažnai kartojosi. Tad ir godos visų buvo tos pačios, kaip pirkios, pirtys, laukai ir pievos. Tik vėlesniais laikais šuminiškiai užsikrėtė aktyviai progresuojančiu šeimų skaldymosi ir valdų dalijimosi virusu. Tada kaime ėmė sparčiai daugėti pirkių, pievose – galingai įbestų skiriamųjų baslių, o laukai lyg voratinkliu traukėsi vis tankėjančiu ežių rezginiu. Kad žmones lengviau būtų skirti, pradėta pravardžiuotis. Tada ir atsirado Šuminuose Andriokai, Prancisiokai, Jankiokai pagal senelių ar tėvų vardus, tik Šotka, Baltaragis, Mendelis, Abramokas ir Meiza buvo išgalvotos.Taip pagal šituos praminalus vienas kitą tiksliai skyrė, o esant reikalui, koliojos. Dabar tik įsivaizduoti galime, kokias dainas dainavo Rozalija su Juozapota, Domicelė su Ona šiltais vasarų vakarais, kokias jų svajones Baluošo pakrančių nendrynai į savo paslapčių skrynias suklostė amžinam saugojimui. O iš Tauragnų ir Kazitiškio vizitacijos knygų sužinome, kad mūsų proseneliai buvo dori, darbštūs, ir pamaldūs katalikai. Manytina, kad gyvenvietės kūrimas ir pradėtas dviejų medinių kryžių – sergėtojų pastatymu: vienas stojos gyvenvietėj, kitas – pusiaukelėj tarp gyvenvietės ir upelio Raistelio. Mano amžiuje pastarasis nebestovėjo, bet apie jo ankstesnį buvimą byloja dirvų ir pušynėlio išlikęs pavadinimas – Pakryžinė. O kaime po kryžiumi dar mano vaikystės laikais šuminiškiai dažnai klaupdavosi bendrai maldai., išsakydavo viešpačiui savo bėdas ir vargus, ypač pradėdami svarbesnius darbus, visada melsdavo Aukščiausiojo pritarimo ir pagalbos. Gal todėl šuminiškiai vieningai , ramiai ir vaisingai darbavosi Baluošo pakrantėj. Rodės Dievas laimino jų trobas, laukus, pievas ir gyvulius, o žmonių širdys, nežinodamos pavydo, vien artimo meile plakė . Bet manęs dar nebuvo, gal todėl praeitis atrodė tokia graži ir paslaptinga, žmonės – ypatingi.

Deja, XX a. pr labai paūmėjo šeimų slaldymasis ir žemės dalijimasis. Susikūrė net 12 savarankiškų ūkininkų – žemknisių. Ūkininkauti ne visiems sekėsi, todėl į kaimynų širdis ėmė graužtis pavydo kirminai. Ieškant materialinės paspirties , vienam – kitam šuminiškiui teko laimės paieškoti pasaulio platybėse. Iš tokių išvykų ne visi vyrai grįždavo į namus su pilnom kišenėm pinigų. Už tai visi be išimties parvažiuodavo tarsi aplipę bjauriais keiksmažodžiais bei nešvankybėmis, o nekurie net gi užsikrėtę girtuokliavimo „pasiutlige“. O Andriokas Vincas po tokių kelionių kelerius metus kosėjo ir krauju spjaudėsi, kol Ginučių kalnely amžinam poilsiui atsigulė. Jeigu iki tol šuminiškių riebiausi keiksmažodžiai buvo „šūdas“, „varla“, „rupūžė“, „kipšas“, o nešvankiausi palinkėjimai, „kad tave kirmėla“, „ kad tave šunys“, o pars pikčiausias – „pabučiuok šikinėn“, tai tie, laimės ieškotojai, iš svetur parsivežę užteršė vietinę kalbą daugiaaukščiais, dažniausiai slaviškais keiksmažodžiais, kuriais, net gardžiuodamiesi, be saiko žarstėsi, jų prasmės nesuvokdami. Tai buvo apgailėtina bjaurastis vis labiau ir labiau žalojusi kaimynų bendravimo būdą ir net santykius. Tokie jie išliko iki šių dienų. Prilipo lyg šlapias lapas prie uodegos...

Man Dievo buvo leista Šuminų žemę basomis kojomis palytėti, o vėliau ir ankstyvosios jaunystės prakaitu ją palaistyti. Su tilvikais ir žaliavarnėmis pakrykštaut saulėtąją vaikystę, trejetą vasarų išminties semtis šuminiškėj „piemenų akademijoj“. Plūgo, akėčių ir dalgio poterius išmokti jau septintoje kartoje eigulio Kazio ir Marijonos šeimoje. Ši generacija pasiekė šeimų skaldymosi kritinę ribą ir praktiškai užbaigė žemės dalijimąsi. Jeigu vaikystė praskardėjo Šuminų laukuose ir pievose, sukarpytose į vienuolika rėžių, tai man su plūgu kreivaliojant pirmąsias vagas, įvyko paskutinis brolių Andriokų nesiauro rėžio pasidalinimas į tris siaurus. Daugiau Šuminuose nebuvo nė kam, nei ką dalintis. Galiausiai skaldymosi ir dalybų virusą galutinai sunaikino atėję bolševikai, be ceremonijų suvalstybinę žemę, o šuminiškių dirvas 1958 – 62 m. apsodinę pušaitėmis. Taip buvo likviduota „šešioliktoji respublika“, o Šuminai įjungti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Mat, dėl kategoriško priešinimosi stoti į kolūkį , Šuminų kaimas pašaipiai buvo pavadintas „šešioliktąja respublika“. Norėjo būti nepriklausomi. Be valdžios, nors ir su terbom.


Antano Šumino tėvai: Kazys ir Marijona, brolis Vytautas ir sesuo Elena (nuotr. iš Birutės Vijeikienės archyvo).


Mano karta Šuminų pagrindinėj gyvenvietėj rado aštuonias sodybas. Vienoje jų gyveno tuometinis eigulys Kazys Šuminas ( mano tėvas ) su žmona Marijona, senelis ( tėvo tėvas ) Justinas, teta Kristina Šuminaitė ( senelio sesuo ) ir mes trys broliai: Antanas, Vytautas bei Rimantas ( jaunėlis) ir dvi seserys: Elena ir Emijija. Kiekvieną iš mūsų lydi neapsakomi šilta ir begaliniai šviesi vaikystės dienų atošvaita. Gal todėl, kad gyvenimo starte viskas žmogui nematytai, negirdėtai smalsu, be to viskas giliai į atmintį įsirašo. Šuminiškių vaikams dauguma gali tik pavydėti aplinkumos grožybių, natūralios gamtos garsų bei spalvų harmonijos. Ypatingai įsimintini pavasariai, kai skaidri saulutė suplėšydavo peržiem kaimą gaubusią tylą. Ir dabar girdžiu bei matau, kaip sodriai Lašmeny karkluose lakštingalų šeimynos šneka, o iš padangės „čyru – vyru“ varpeliais vyturiai į žemę pabyra. Degesalėj ir Ilgasalėj nuo ryto ligi sutemų gaigalai antims peršas, deras, Keliaragio krūmuose tetervinų burbuliavimas perdien nenutyla. Paliešiškėj pempių ansambliui „gyvi“ pritardamos, avys bliauna, mekena, Pakryžinės pušinėly kėkštai dėl konkorėžio pešas, erzelį lyg turguj kelia. Ant kalno Prancisių pušy gandras raudonsnapis kalena, Pagiry gegutė eglėj viena, o Liepasalėj kita žiemos vargus kad rokuoja, graudenas. Pakriaušės medžiuos žaliavarnių kelios poros labai plepios apsigyveno. Varnėnų vilbesys tik siaudžia sodeliuos, kartais slėpiningai, rodos, jie šnekas. Maurynės iškišuly, žuvelių telkinį aptikęs , šūkauja garnys pilkasis, užrietęs snapą. Gal iš tilvikų šaipos, gal pietums kaimyną kviečia, o gal pačią ? Ratynas , Avinų Kalnai, Šakė, Olų Raistas. Pajuodupys ir Skamaragas paukščių ulbėjimu, karvių maurojimu ir piemenų šurmuliu vien klega, o Varliabalė net taškos nuo varlių kvarkimo. „Na , Sarti, Bėri, prie vagai!“ – lyg ritualo, lyg keryčių žodžiai laukus budina, o gal maldo arklių raikomą žemę. Prieš saulę sidabru liepsnoja geležiniai noragai... Štai kokioj pasakoj šuminiškiai pradėdavo pirmuosius žemiškos kelionės žingsnius. Nors raštą ir mokslą mūsų senoliai laikė poniška artojui nebūtina maniera, bet gi manė, kad du – trys pradinės mokyklos skyriai neatims arklo. Todėl, kai žiemys ant Baluošo užmesdavo tiltą sidabrinį, šarmotu žiemos metu paauglius tėvai grūsdavo į Vyžius ( apie 3 km.) rašto ir mokslo išminties pasisemti, nes arčiau pradinės mokyklos nebuvo.

Piemenavimas – tai didi ir svarbiausia gyvenimo mokykla, kurią visi Šuminų vaikai manojoj karoj dar privalėjo išeiti. Čia jie tvirtėjo, sėmėsi gyvenimiškos patirties ir ištvermės, mokėsi miško geografijos, žvitrumo ir dainų. Be to, gyvulių, žvėrių irpaukščių įpročius perprasdavo, avių šieną nuo arklinio ar karvinio skirti išsimiklindavo. Och, tie piemeniški rytai Šuminuose! Tai pasakų pasaka, kurią išgirsti, pamatyti ir išgyventi tik piemenims Dievo duota. Žiūrėk, kaimas dar snarpso rytmečio prieblandoj, gale Baluošo virš miško žalumos paryčio liežuvėlį dar tik kyšteli žvitrioji saulužė, o pemenys jau atšlaimuos rykštes ar botagus pliūšina, rankas mankština. Beregint praplyšta karvių maurojimu, pasilieja avių mekenimas. Moterys milžtuvėmis žlega, pieną košia. Kai tik virš čiužyno ugniaspalvėmis strėlėmis saulės karūna sutviska, puskapio karvių marga virtinė jau vinguriuoja ežero pakrante padaržėn. Galiausiai šeši bandos kapitonai – ganyklų ir miškų žinovai. Keturiese karves gins tolimais raistų ir pušynų takais, du laukuos prie avių pasliks. Karviaganių maršrutas kasdien vis naujas. Dėl jo kivirčai kas rytą karšti. Kai traktas jau sutartas, lieka šakaliukus ištraukti. Kam ilgiausias, tam bandos priekį vairuoti kliūva. Tas dienos vadas. Tai sunki, bet garbingiausia pareiga. Dviem bandos šonais tenka eiti – tai ramiausia užduotis. Pats trumpiausias šakaliukas bandos galą prižiūrėti lemia. Ir pašaipos tam daugiausia. Kiek aistrų užsiliepsnodavo nuo tų šakaliukų!

Religinės šviesos skleidimu bei doros ugdymu rūpinosi ,dar ankstyvoj jaunystėj įžadus davus ir tretininkės rožančių su kanonais įsisavinusi bei nuoširdžiai dangiškąjį sužadėtinį pamilusi, teta Kristina. Kiekvieną paauglį išmokyti poterių, laiku į bažnyčią, prie Pirmosios komunijos nuvesti buvo jos šventas rūpestis. Be to, religinį šviečiamąjį darbą ir suaugusių tarpe ji vedė – tarsi gyvas bažnytinis kalendorius buvo ji kaime: iš anksto moterim pranešdavo apie vyksiančius atlaidus aplinkinėse bažnyčiose, apie pasniko dienas, advento ir gavėnios laiką. O svarbiausias jos triūsas būdavo gegužinėm pamaldom patalpas kaime įrengti pagal bažnytinį pavyzdį. Čia švenčiausios Marijos altorėlio konstravimo ir puošimo veikla išspinduliuodavo tikrai ugningą meilę tiek Mergeliai Švenčiausiai, tiek jos sūnui Kristui – tam dangiškajam Kristinos sužadėtiniui. Pati iš salos parsiplukdydavo kelis, tik ką lapotis įpusėjusius ,kvapnius berželius, iš pataisų ir bruknienojų nupindavo dailius vainikus ir jais aptaisydavo stalą, statulėlės stovą, žvakides. O patalpa bendrai maldai pamečiui buvo taisoma tai mūsų svetainėj, tai Juozapienės seklyčioj, tai Prancisiokų verandoj. Per visą gegužę specialaus varpelio skambėjimas kas vakarą iš kaimo pirkių sukviesdavo visus, kas tik gali, maldai gegužinei arba, kaip sakydavo šuminiškiai, mojun.

Pavasario gaivus dvelkimas paežerėj nuovargį ištirpdo, todėl po maldos žmonės neskubėdavo į namus – kieme susibūrusios merginos dažnai įkalbėdavo mano tėvą atsinešti armoniką ( jis buvo pripažintas kaimo muzikantas), o pačios, Jonienės Veronikai užvedus, Baluošo tylą daina pravirkdydavo. Neretai tyliaisiais gegužių vakarais sodri šuminiškių daina, armonikos lydima, ne tik užgesindavo virš Bubulių vakaro žaras, bet Ratyno ir Skamarago pušynuos širdžių nerimą, o kai kada skausmą išbarstydavo, tėviškės meilę gaivino.Spalvingesnių balsų už Jonienės Veronikos ir Vasiliauskų Emilios čia, turbūt, ilgai neatsiras.O Juozapienės Alberto baritonas ir Baltaragio Jono tenoras, sako, net ežero salose lakštingalas tildė.Užmiršdavo tada Kristina savo metų naštą ir aktyviai dalyvaudavo šiuose pasibuvimuose, gražiausias dainas dainuoti skatindavo. Tuomet ji tikriausiai savo jaunystę prisimindavo. Stipri sveikata ir ištvermė ją lydėjo. Todėl visus takelius į Dievo namus žinojo. Kiek bernų piršos, kiek širdžių jos širdyje atgarsio ieškojo. Žmogiškoji meilė jos dvasios nepalytėjo. Skaistybės įžadai ją septyniolikmetę surakino... Niekad iš atminties neišsitrynė vaizdas, kai Linkmenų klebonas žiedą sužadėtuvių sidabrinį Kristaus vardu jai užmovė, pašventino ir pasakė : „Niekam nežadėk žemiškos laimės, melskis ir pasninkauk, Kristina!“ Daug jaunikių namo išgrūdo, pasninkavo... Taip ir apvyto, bet senystei dar nepasidavė...

Kasdien nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties, žalia uniforma apsirengęs, brauningą prie diržo prisisegęs, vaikštinėjo Kazys ( mano tėvas ) po eiguvą , viržių mariom braidė ir pagiežą miško nevidonams brandino. Sumaniai jis kovojo su gamtiniais miško kenkėjais: sausuolius ir vėjalaužas atidžiai sunumeruodavo, knygelėn rūšimis užrašinėjo, nedelsdamas medienos pardavimą organizuodavo. Kirtavietėse šakų liekanas anksti pavasarį švariai į krūveles rinko ir kūreno. Miške it sode jauku darės. Vaikščiok skersai , išilgai – jokia medžio atlieka tau žingsnių netrukdys. Užsilikusių spygliuočių rastų žievę kas pavasarį pats su šeimyna lenkena dryžuodavo; už tai kirmgraužoms veistis nebuvo vietos. Pušų skaros be dėmių pleveno žalios, smaragdiniais ir žalsvai pražilusiais samanų kilimais dengė eiguvos miško takus. Pagal veisles kolonijomis skirstėsi šilauogės. Šen – ten pataisų dribsnojo pulkeliai.. Per vasar nosį kutendavo glosnus čiobrelių, arkliauogių ir sakų kvapas. Alsuoji būdavo tuo aromatu ir junti, kaip nuovargis tirpsta, stebuklingi sparnai tave nuo žemės kelia.

Tik tokio miško negailėdamas siekė Justos Kazys. Be miško jo gyvenimas būtų ne gyvenimas. Tik va – tie vagys... Pasalūnai su kirviais ar degtukais...

Trisdešimtį eigulys Kazys Šuminas kalbėjosi su giria šventąja medžių kalba, vis į širdį dėdamasis jos bėdas. Daug ko jis išmoko, nemažą dalį širdies ir sveikatos čia paklojo.Labai rūpinosi kvartalinių linijų priežiūra ir miško informacinių ženklų ūkiu. Įvairaus dydžio stulpus ir stulpelius su viena, dviem ir keturiom išpjovom kasmet, pasitelkęs savo vaikus ( mane kaip vyresnį tai jau visados ), dešimtimis tašydavo, dailindavo, biržių sodinimo ar kirtimo metus, plotą atitinkamose jų išpjovose aliejiniais dažais užrašydavo ir kiekviename biržės kampe ar linijų sankryžoj įkasdavo.Visus eiguvos rūpybos darbus stengėsi aprėpti ir griežtai laiku atlikti. Turbūt pats to nenujausdamas vykdė didžiulį profesinį šviečiamąjį darbą, ypatingai savo šeimoje. Vėlesniame brandos amžiuje aš suvokiau, kokios nepakartojamos tai būta praktikos darbų mokyklos.Ypatingai tai supratau, kai būdamas aštuoniolikmečiu bernu be specialaus išsilavinimo pradėjau dirbti miško techniku gana sudėtingose aplinkybėse ir darbe nei kiek nesijaučiau naujoku. Baigiant antrąjį darbo dešimtmetį, kilo noras žemai nusilenkti tam profesinės patirties perteikėjui ankstyvoje vaikystėje, deja, buvo vėlu, nes jo jau nebuvo

Vėliau atvykę miško sodintojų būreliai po daigelį, po daigelį... šuminiškių žemes apsodino. Ir kaimo darbštuolių prakaitu vilgytos dirvos planingo socialistinio ūkio pušelėmis – keružėmis po keliolikos metų sužembėjo. Prasimaitinti buvo vis sunkiau. Darbų irgi nebuvo.

Tėvų dirvose spygliuočiams bamblėjant, Šuminų kaimo darbštusis jaunimas nereikalingu pasijuto... Į miestus dairytis, į mokyklas belstis pradėjo. Kas į medicinos, kas į žemės ūkio, kas į technikos mokslus kabinos. Po metų – kitų, kaip paukščiai išskraidžiojo lizdaviečių ieškoti naujų. Nyku ir nejauku liko Šuminuose. Vienas kitas senolis beliko kaip retenybė. Svetimi žmonės su vasarnamiais sukruto brautis, nes čia jiems rodės puiku ir oras sveikas.

O Šuminuose, kaip ir anuomet, dienas keičia naktys, žiemas – vasaros, užmarštin skausmą ir džiaugsmą neša gyvenimas. Net ir sodybos kai kurios ištirpo it sniegas pavasarį. Štai – Marcelios, Šotkos trobų, Baltaragio nei senosios pirkios, nei naujosios lyg niekad ir nebūta.Tvoros, kuriomis rūpestingai buvo aptvarstytos visos pakelės, ir tos pragaišo. Bet užtai atsirado vienas pats naujausias statinys – tai stulpas su dailiai išpjaustinėta lenta, kuris kaip laikmečio liudininkas ar sargas, o gal teisėjas, ateities kartoms bylos, jog čia ne Šuminai, o tik jų muziejus...Viskas sudyla, viskas išnyksta.Jau nuo 1976 metų savojo eigulio Šuminai neturi. Daugiau kaip pusantro šimto metų be pertraukos šuminiškių eigulių dabotą mišką dabar sergi vyžiškiai ir kiti.

Baluošo ežero salos (nuotr. Justinos Šuminaitės)

Šuminų Šuminai lieka prie Baluošo. Ir liks amžinai. Ypač, kai išgarsėjo filmuojant „Tadą Blindą". Šuminus vasarą aplanko nemažai įžymybių. Šuminai žinomi Lietuvoje. Daug kas pasikeitė ir dar keisis. Laikas negailestingas.


Antanas Šuminas.1993


Informaciniai šaltiniai:

A. Šuminas

Šuminų Šuminai prie Baluošo. - Vilnius, 2002. - 32p.: iliustr. (surinko ir išleido Birutė Vijeikienė