Žaltyčio ežeras

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,8 / 5 (93 balsai)


Geografinė padėtis plyti pačiame pietrytiniame, Marijampolės savivaldybės pakraštyje, tik nedidelė dalis priklauso Lazdijų rajonui. Ežeras maždaug 15 km nutolęs nuo Marijampolės miesto bei 10 km rytų kryptimi nuo Kalvarijos. Vietovės centrinio taško koordinatės: 54024‘ šiaurės platumos ir 23026‘ rytų ilgumos, apie 0,5 km į pietvakarius nuo Buktos girios, ribojasi su Paželsvių, pietvakariuose – su Naujienos geografine vietove. Žaltyčio ežeras yra banguotame priemolingame moreninės lygumos vietovaizdyje. Jis apima seklaus eutrofinio Žaltyčio ežero ir jį supančių pelkių kompleksą. Ežeras yra 256 ha ploto. Priklauso 3,4 km. ilgio Želsvelės upelio baseinui (plotas 21,8 km²). Didžiausias gylis 4 m., vidutinis gylis 2 m.


Gamtiniai pokyčiai . Pelkių augalija smarkiai pakito po 1970 m., kai buvo pakeltas ežero vanduo siekiant sudaryti didesnius vandens išteklius ir juo panaudoti buvusio Želsvelės kolūkio laukų lietinimui. Iki vandens lygio pakėlimo čia buvo gausu pelkėjančių pievų ir šlapių krūmynų. Už pylimo atsidūrus atvira ežero dalis galutinai užako, pelkių teritorija apaugo beržynu, kuris dėl bebrų ir ondatrų griaunamosios veiklos pastaraisiais metais išdžiūvo, o pelkių teritorija, esanti už pylimo ežero pusėje pusėje apaugo nendrynais, išnyko krūmų ir medžių sąžalynai. Dugnas smėlėtas padengtas storu dumblo sluoksniu, vietomis siekiančiu 2 m, jį dengia didžiuliai maurabragių (Chara spp.) plotai. Augalijos sistemos pokyčiai iššaukė ir gyvūnijos, ypatingai paukščių, vietinės populiacijos pokyčius.


Gamtosauginiai aspektai. Ežeras svarbus paukščių apsistojimui per migracijas. Rudenį ir pavasarį galima matyti migruojančių žąsų, gervių, ančių pulkus. Kiekvieną vasarą čia apsilanko didieji baltieji garniai, peri daugelio rūšių vandens ir pelkių paukščiai (nebylės gulbės, įvairios antys, juodosios žuvėdros, didieji baubliai, globaliai nykstančios griežlės (Crex crex) ir kt.). Vasarą ilsisi iki 100 nebylių gulbių būriai. Ežeras įtrauktas į paukščiams svarbių teritorijų sąrašą. Ežero geomorfologija, jo flora ir fauna pastaraisiais dešimtmečiais netyrinėta, tačiau manoma, kad čia gali būti apie 20 rūšių paukščių, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą. Nuo 1960 m. Žaltyčio ežeras yra ornitologinis draustinis, o nuo 2002 m. zoologinis draustinis, Žuvinto biosferos rezervato sudėtyje.


Padavimai apie Žaltyčio ežerą


Užrašė Juozas Stankevičius, girdėjęs Naujienoje nuo vieno senelio 1928-12-17 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fondas LMD I 490(10) Padavimas apie ežerą Žaltį arba Žaltytį


Seni žmonės pasakoja apie ežerą Žaltį taip. Senų senovėje, dabartinėje Marijampolės apskrityje, Rudaminos ir Krosnos parapijose, buvo didelis ežeras, kurisai vadinosi Žaltys arba Žaltytis. Virš ežero išplaukdavo kasdieną skrynia, ant kurios sėdėdavo labai labai graži mergina. Naujienos ponui pamačius, labai ji jam patiko ir jisai ryžosi pagauti ne tik ją, bet ir tą skrynią, kurioje buvo, kaip sako mūsų seneliai, aukso. Sukasė jisai didelį ravą, sutaisė didelius, storus retežius, prirakino gerai prie stulpų šonuose ravo ir kuomet jau buvo visa sutaisyta, jis galutinia paleido vandenį. Vanduo pajuto liuosas esąs, kaip milžinas puolėsi plaukti kitoje vietoje.

Tuomet pasikėlė ir auksinė skrynia su sėdinčia ant jos dailiąja mergina su tokiu smarkumu, kad sutraukė visus retežius. Dailioji mergytė naujajame ežere daugiaus nepasirodė. Daubos ir jų krantai liudija aiškiai buvus kada ežerą. Lietuvis važiuodamas tankiai ištaria „važiuoju ežero dugnu“ . Ravas išeina į naujajį už kalno ežerą ir taip pat liudija plaukus didelius vandenis. Krantai labai aukšti, apaugę puikiais Lietuvos ąžuolais, alksniais ir liepomis.


Pasakojo A.Kaleininkas 36 m. Skaityt moka, girdėjęs iš savo mamos Užrašė K.Butanavičius Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fondas LTR 1262(140)


Senovėje, žmonės pasakoja, Liudvinavo valsčiuje buvo viena didelė giria. Ir toj vietoj, kur buvo giria atlėkė ežeras. Tas ežeras buvo keletą metų ir vėl norėjo išlėkti. Tas ežeras neturėjo vardo, todėl norėjo išlėkti. Jei būtų kas atspėjęs ir būtų nelėkęs. Tada visi žmonės spėjo jo vardą ir niekas negalėjo atspėt, o tas ežeras vis norėjo išlėkt ir išlėkt, bet lėkė pro tą ežerą paukštis, kuris rėkė „žaltyt“ „žaltyt“. Vienas žmogus sako mažu žaltys ir atspėjo to ežero vardą ir dabar jis nelekia. O tas ežeras ir dabar ten yra. Tame ežere yra skrynia ir toj skrynioj – merga su užkeiktais pinigais. Ta skrynia kas treti metai tame ežere pasirodo. Žmonės jos ieško, bet jos neranda. Dabar ji į devintus metus pasirodo, bet jos nemato, jei žiemą ta skrynia eina per ežerą, tai per visą ežerą eina kelias, o jei vasarą tai nieko nematyt.


Parengė Elvyra Kalindrienė