Žemaitkiemio kaimų istorijos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Žemaitkiemio seniūnijoje yra apie 20 kaimų.Vieni iš jų jau išnykę, kiti nykstantys, bet visi kažkuo yra įdomūs, savaip patrauklūs ir mieli.

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4 / 5 (20 balsai)

Antalaušiai

 Kaimas nedidelis, įsikūręs ant Alaušų ežero kranto. 2001 metų duomenimis jame 15 gyventojų. Gretimi kaimai : Avižieniai, Martnonys. Kaimas  įsikūręs ant Alaušų ežero kranto. Alaušai - ežeras Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vakaruose prie Anykščių ir Ukmergės rajonų ribos. Plotas - 259 ha., ilgis - 305 km, didžiausias plotis - 1,3 km., didžiausias gylis 16,2 m. Kranto linija vingiuota, krantai aukšti, tik š.vakarų gale pelkėti. Įteka 2 upeliai, išteka vienas upelis į Plaštaką. Yra žinoma legenda apie Alaušą ir Piršėną : 
  „Gyvenusi Balninkuose daili mergina, vardu Balandė. Kartą čia užklydęs lietuvių karžygys Alaušas ją išvydo ir įsimylėjo. Pasipiršo merginai, išvykdamas pažadėjo sugrįžti ir vesti.     Netikėtai Balninkus užpuolė kryžiuočių būrys, kuriam vadovavo riteris fon Piršonas. Narsiai gynėsi gyventojai, bet jėgos nelygios buvo. Sunaikinęs gyvenvietę, Piršonas pagrobė daug belaisvių, tarp jų ir dailiąją Balandę. Netoli tenujojęs karžygys Alaušas, greit jį pasiekė žinia apie nelaimę. Pasuko lietuvių karių būrys atgal, ir įvykusi kova su kryžiuočiais. Nematydamas mūšio baigties, iškvietęs Alaušas į dvikovą Piršoną. Narsiai abu vadai kardais kirtosi. Bet vienas, ir antras kovoj sužeistas buvo. Krito ant žemės Alaušas, o iš jo žaizdų upeliais kraujas tekėjęs. Jam subėgus į daubą, ežeras atsirado. Bet nemirė Alaušas. Jis lig šiol gyvena ežere, kuris jo vardu pavadintas – Alaušai. Gynęs tėvynės žemę, teisus kovoje buvo Alaušas. Jo tyras kraujas ištekėjo, todėl ir šiandien Alaušų ežero krantai švarūs. Sužeistas krito fon Piršonas. Iš pliaupiančio kraujo irgi ežeras atsiradęs. Tik daug blogo, juodo kraujo nutekėjo, todėl ir šiandien Piršono ežero krantai tokie klampūs, purvu aptekę. Piršono dvasia ežere apsigyveno, bet neturi ji ramybės, nors aplink gausiai sargais – ajerais – apsistatė. Prisiminęs kovą, Alaušas sunerimsta. Apsiniaukia dangus, kyla audra, ir Alaušų ežero vandenys stumiasi Piršono link. Keršto bijodama, traukiasi Piršono dvasia atgal .Išpranašavo tada lietuvių vaidilos, kad Lietuva tapsianti laisva ir Alaušas gausiąs ramybę, kai Rytuose gims didvyris su žvaigžde kaktoje.  Ilgėdamasis tėvynės laisvės, Alaušas nuo to laiko kiekvieną pavasarį ir rudenį ištiesdavęs iš ežero ranką ir į vandens gelmes nusitempdavęs vaikiną, nes norėdavęs pasiteirauti, ar negimė dar žvaigždžiakaktis didvyris. Vietiniai gyventojai, norėdami Alaušo dvasią pergudrauti, kasmet į ežerą metę gyvus šunis ir kates, kad žmonių aukų vandeny nebūtų. Balandė, mylimojo Alaušo netekusi, pavirto paukšte. Ir atsitūpė Balandė medy, kad iš tolo Alaušų ežerą regėtų, kad amžiams su mylimuoju nesiskirtų. Pradėję žmonės ilgainiui tą vietą Balandžiais vadinti.Kaimas priklauso Balninkų parapijai.
 Kaime yra Gintauto Petronio kaimo turizmo sodyba. Poilsiautojams skirta kaimo sodyba su visais patogumais. Sodyboje įrengti 5 miegamieji numeriai. Yra  medžiotojų banketinė salė  su židiniu. 5 m. nuo ežero kranto įrengta pavėsinė su židiniu, lietuviška pirtelė.Vasarą sodybos teritorijoje įrengiama didelė palapinė. Aktyviam poilsiui siūlomas biliardas krepšinis, mažojo futbolo aikštelės, sūpynės. Nuomojamos valtys žvejybai ar  pasiplaukiojimui. 
    Dabar kaime senųjų gyventojų jau beveik nebelikę, išlikusios sodybos paverstos vasarnamiais.

Antatilčiai Antatilčiai – gatvinis kaimas Ukmergės rajone, dešiniajame Siesarties krante (šlaitas priklauso Siesarties geomorfologiniam draustiniui). Stūkso du Antatilčių piliakalniai, yra dvejos kapinaitės (senosios rytuose ir naujosios vakaruose).Kaimas yra14 km į rytus nuo Ukmergės, 2 km. į pietus nuo Žemaitkiemio. Pro kaimą teka Siesarties upė. Iš rytų prieina Valų miškas. 2000-aisiais metais kaime gyveno 47 gyventojai. Dabar gyvena apie 54 gyventojus.Manoma, kad gyvenvietė kūrėsi prie tilto per Siesartį (šiaurės rytų aukštaičiams būdingas priešdėlis anta - ir bendrinis žodis tiltas), todėl pavadinimo kilmė analogiška Antalieptei. Kaimas priklauso Žemaitkiemio parapijai. Antatilčių kaimas yra labai senas, jo žmonės puoselėja senas ir įdomias tradicijas. Šalia kaimo yra du piliakalniai, senos kapinaitės ir pilkapis. Kaimelį apjuosę dvi nedidelės upės – Siesartis ir Plaštaka. Vietovė miškinga.

1935-1936 m.kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius.
Pokario kovose dalyvavo nemažai kaimo gyventojų: Mykolas Meilus, Petras Gumbaragis, Vytas Misiūnas, Petras, Feliksas ir Elena Cikatavičiai, Juozas Morkūnas. Kaimas du kartus degė, todėl kaimo gyventojai pastatė kryžių, tikėdamiesi, kad jis apsaugos nuo gaisrų. 
  Kaimelis turi savo tradicijas, papročius, šventes. 1997-07-19 vyko kaimo šventė, jos metu buvo pašventintas naujasis kryžius, pastatytas už žmonių surinktus pinigus.
  Iš Antatilčių kaimo kilusi, savo gerumu garsi vienuolė Agota Misiūnaitė,  žymus leidėjas ir  spaustuvininkas Juozas Kapočius.
 Antatilčiai  senas gatvinio tipo kaimas. Ji sudaro 4 gatvelės. Kaimelis nedidelis apie 54 gyventojus. Jokių įstaigų ar visuomeninių organizacijų nėra.
  Seniai seniai kaimas turėjo ir savo malūną, kurio savininkas buvo vokietis  Povilas Chanas, kuris visiems kaimo gyventojams grūdus maldavo labai pigiai, beveik veltui. Vėliau malūnas buvo sugriautas.
  Kaimas turi savo kapinaites, kurios senos jau nebenaudojamos. Jos yra beveik ant kaimo gyventojos V.Gumbaragienės kiemo. Ten tik 5 kapeliai. Dabar likę tik  4. Vienas buvo atkastas, ir palaikai perlaidoti kitur. Du kapai prižiūrimi, kiti du apžėle žole.  

Yra pilkapis. Pasak vietinių gyventojų ten palaidoti žuvusieji su švedais karo metu. Kitų nuomone ten palaidotos maro aukos.

1997-07-19 kaimo šventės metu kaime pastatomas medinis kryžius. Prie ąžuolo lapais papuošto kryžiaus įrengtas medinis altorėlis. Lėšas jo statybai surinko patys kaimo gyventojai. Jo statymu ir kitokiais darbais daugiausia rūpinosi  A.Minderis, R.Bielskis, Cikatavičius. Aplinkos sutvarkymu rūpinosi G. Druskienė. Antrasis kryžius stovi Kiaušinių kieme. Jis jau senas, taip pat medinis.    
Šalia kaimo yra du piliakalniai ir alkakalnis. Pirmasis vadinamas Pilalė. Jis yra kaimo rytiniame pakraštyje, Siesarties dešiniajame krante, Plaštakos upės kilpoje, 0,6 km. Į šiaurę nuo Siesarties ir Plaštakos upės santakos. Tai krantinio tipo piliakalnis, iš š.rytų, ir pietų jį juosia  Siesarties ir Plaštakos slėniai. Pietiniame šlaite ant Plaštakos upės buvo vandens malūnas. 1993 m. piliakalnio aikštelėje ištirtas 25 m². plotas. Kultūrinio sluoksnio nerasta, rastos tik 2 smulkios lipdytos šukelės. Todėl manoma, kad piliakalnis buvo įrengtas ir nepanaudotas, arba buvo naudojamas tik kaip slėptuvė, arba net nebuvo baigtas įrengti. Jis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.
  Antrasis piliakalnis vadinamas Papilėda, yra kaimo laukų pietvakarių gale, apie 1,5 km į vakarus nuo pirmojo piliakalnio, prie  Siesarties ir mažo bevardžio upelio  santakos, dešiniajame Siesarties krante. Tai buvęs stambus vėlyvasis piliakalnis, bet didžiąją jo dalį nuplovė Siesartis, ir dabar liko tik jo liekanos. Archeologai tyrinėjo išlikusias piliakalnio apsauginio pylimo dalis. Buvo rastos stulpviečių vietos, geležinis pjautuvėlis, yla, keramikos šukių. 
  Alkas: laukas ir kalnas(Ar 1293; m127), 0,5 km į pietus nuo kelio Valtūnai - Antatilčiai, 0,23 km į šiaurę nuo Čivų sodybos, 80 m. į vakarus nuo Siesarties dešiniojo kranto. Alku vadinama ariama ir šienaujama plokštikalvė (skirtingais šaltiniais , apie 1-2ha), šlaituose apaugusi senais medžiais. Rytinis ir pietrytinis jos šlaitas ir papėdė abipus lauko kelio vadinama Alkos pakriūta. Tą patį pavadinimą turėjo ir kalno dirvų dalis. Į š.rytus nuo Alkos pakriūtos, ties Siesarties vingiu iš rytų į pietus, paupyje plyti Alkos pieva. Toliau į šiaurę ir š.rytus, 0,5 km į š.rytus nuo Alkos lauko ir kalno į vakarus nuo Burbulio upelio, 0,2 km į šiaurę nuo Siesarties, dešiniojo upės kranto aukštumoje, plyti vadinamasis Alkelės kalnas, o paupyje Alkelės pieva.

Avižieniai

 – tai gatvinis kaimas Ukmergės rajone, į vakarus nuo Alaušo ežero. Gretimos gyvenvietės :  Antalaušių, Valų, Kliepšių, Traupės kaimai, Pąąžuolės ir Morkiškio vienkiemiai. Rytuose kaimas ribojasi su Valų kaimu, dalis šios ribos eina mišku, toliau kaimo laukai prieina prie Traupio kaimo, , toliau pievomis ir ganyklomis eina iki pat Antalaušių kaimo ir Pąąžuolės vienkiemio. Dar toliau Morkiškio vienkiemis, dabar jau sugriuvęs, kadaise čia stovėjo medinis kryžius, kuris sovietmečiu supuvo ir nugriuvo, dabar ta vieta užaugusi medžiais ir krūmais. Avižienių ir Kliepšių kaimus skiria Plaštakėlės upelis, kuris įteka į Siesarties upę. Kaimas yra ant trijų rajonų ribos ir labiausiai nutolęs Ukmergės rajono kampelis ir jau  beveik išnykęs.  Kaimas nuo seno priklausė Žemaitkiemio parapijai.Kaime kadaise buvo ir pradinė mokykla. Ji buvo kaimo gyventojų Šimulionių namuose. Mokykla veikė iki 1965 metų, vėliau buvo uždaryta.1999 metais kaime gyveno 9 gyventojai. 1999-10-31 kaimo šventės metu, buvo pastatytas ir pašventintas medinis kryžius, kuris buvo pastatytas kaimo gale, Stasio Leikaus kieme. Lėšų surinkimu ir kryžiaus pastatymu rūpinosi Alvydas Leikus.   Laukuose už kaimo stovi  dar vienas kryžius. Tai už Lietuvos laisvę žuvusiems partizanams. Jį pastatė monsinjoro Alfonso Svarinsko ir laisvės kovų dalyvio Povilo Jočiūno surinktomis lėšomis. Jie patys ir rūpinosi jo pastatymu, atvežimu. Kryžius išdrožtas iš ąžuolo, jame įamžinta 16 pavardžių. Kryžius pašventintas 2001 07 06.

Balandžiai

  Balandžių kaimas yra Ukmergės rajone Žemaitkiemio seniūnijoje, priklauso Žemaitkiemio parapijai. Gana nedidelis kaimelis, vos keletas namelių.Gyventojų beveik nebelikę. Kaimas nykstantis. Balandžių kaimas žinomas savo legenda apie vardo kilmę ir vietinės reikšmės paminklu akmeniu, kuriame buvo įspausta pėda.

Akmuo su pėda. 1935 m. aprašytas Vlado Purlio pievoje 0,4 km. atstumu nuo Alaušų ežero, upelio, tekančio į Alaušų ežerą, kairiame krante(VAK). 1970m. LII ekspedicija akmens vietą lokalizavo pievoje į pietus nuo Klimašonio sodybos, tačiau pats akmuo jau buvo išvežtas skaldyti (1970m., LII). 1935 metais akmuo buvęs „visas žemėje, matyti tik kampas 20 cm pločio ir 40 cm ilgio, kurio viršuje žymisi karvės pėdos pavidale išspaudimas<...>“(VAK).

   „Kalbama, kad toje vietoje vaidenasi, matoma ugnis“ (VAK)

Berzgainiai

   Kaimas yra Žemaitkiemio seniūnijoje, 5,5 km į pietryčius nuo Žemaitkiemio, 6 km. Į pietvakarius nuo Balninkų miestelio. Iš pietų pusės teka Siesarties upė, Kitoje pusėje Berzgainių piliakalnis, pro kurį teka du bevardžiai upeliai. Šiaurinėje kaimo pusėje yra Čiužyno miškas, už jo Martnonių kaimas, iš vakarų Valų kaimas. Kaimas baigia išnykti . Jis priklauso Žemaitkiemio parapijai. 1861 m. Berzgainių kaimas priklausė  Kauno gubernijai, Ukmergės apskričiai. Tuo laiku kaimas buvo gana nemažas. Jame gyveno apie 100 gyventojų. Kaimas gatvinis, per vidurį ėjo ūlyčia, gryčios dūminės.
   Pagal padavimą Berzgainių piliakalnyje nugrimzdusi bažnyčia. Per šv.Velykų rekkolekcijas girdėti kaip skamba tos bažnyčios varpas, o naktimis groja vargonai. Dar seni žmonės pasakoja, kad piliakalnyje paslėpti Napoleono kariuomenės pinigai.

1937 – 1938 m kaimas buvo buvo išskirstytas į vienkiemius. Mokyklos kaime nebuvo. Kaime buvo dvaras. Jis raštuose yra minimas nuo seno. Jis priklausė Bačianskų šeimai. Dvaro šeimininkas valdė ir visą kaimą.Turėjo apie 200 ha žemės, beveik visi kaimo žmonės buvo dvaro baudžiauninkai, jie ir dirbo dvare. Kaime buvo ir kalvė, kur kaustydavo arklius, dirbo roges, ratus ir kitokius ūkio padargus. Kaimo pakraštyje, prie pat kelio buvo dvi karčiamos, kurių šeimininkai buvo žydai. Netoli karčiamų buvo didelė bala, vadinama „žydo bala“. Pasakojama, kad ten įvirtęs žydas su visomis bačkomis.“

    Kaimas turi ir savo kapinaites. Jos bene seniausios Žemaitkiemio seniūnijoje. Veikia nuo 1910 metų. Manoma, kad jas įkūrė dvaro šeimininkas. Kapinaitės mažos, vos keli kapai, vėliau buvo apleistos, nebenaudojamos.1972 m. jos buvo atnaujintos, išrauti krūmai, žolės, kapai nuravėti, kapinaitės aptvertos nauja metaline tvora. 2000 ten palaidotas paskutinis žmogus. Iš viso kapinaitėse 25 kapai. 
Berzgainių draustinis-  landšaftinis istorinis draustinis Ukmergės rajone 6 km į pietvakarius nuo Balninkų. Plotas 15,4 ha. Saugoma R. Aukštaičių aukštumos  kalvota daubota vietovė su Berzgainių piliakalniu. Draustinis įkurtas 1960 m.
  Berzgainių piliakalnis yra netoli Valų kaimo, Berzgainių kaimo pakraštyje, prie dviejų išdžiūvusių upelių santakos. Pailgą kalvą juosia upelių slėnis, iš rytų - aukštuma. Šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Aikštelė ovali, orientuota pietvakarių - šiaurės rytų kryptimi, 43 x 25 m dydžio. Jos šiaurės rytų krašte supilti 2 pylimai: pirmasis apie 25 m, antrasis - 110 m ilgio ir 3-3,5 m aukščio. Tarp jų iškastas 3,6 m gylio ir dugne 2 m pločio griovys Spėjama, kad čia stovėjusi viena iš svarbiausių Mindaugo pilių. 
1946 m. tyrinėjimų metu buvo ištirtas 40 m² piliakalnio plotas, surastas 0,8 m. storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi, molinių verpstukų, anglies gabaliukų ir ugniavietės žymių.Radiniai saugomi Vytauto Didžiojo ir Nacionaliniame muziejuose. Nustatyta, kad piliakalnis yra gynybinio pobūdžio ir datuotinas IX-XIIa. Po Kristaus.

Knitiškiai/Girlaukiai Girlaukiai ir Knitiškiai kadaise buvo glaudžiai susiję.

   Knitiškių kaimas tarpukariu buvo gana nemažas. Jame buvo apie 120 sodybų. Jis buvo išsidėstęs išilgai  Šventosios kairiajame jos krante.1933 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 355,71 ha žemės. Yra 18 sodybų – 23 gyventojai (2000 m.).
  Iki 1974 m. veikė Knitiškių pradinė mokykla. Vėliau apylinkė buvo prijungta prie Kunigiškių apylinkės. Kaimas priklauso Žemaitkiemio (Ukmergės r.) parapijai. Senosios kaimo kapinės neveikiančios, laidojimo ženklų nelikę.
  Apie 0,5 km į šiaurę nuo sodybų miško pakraštyje yra Knitiškių pilkapynas. Pilkapyną sudaro apie 55 pilkapiai, kurie savo forma būdingi VI-XII a.
  Kintiškių kaime gimė ir užaugo  inžinierius ir žurnalistas Antanas Ališauskas.    
  Kita pusė - Girlaukio dvaras. Jis turėjo 72 ha žemės, priklausė Gogelių šeimai, Onai Gogelienei ir trims jos vaikams, sūnums Vytautui ir Kazimierui ir dukrai Onai.  Pro dvarą iš Žemaitkiemio ežero į Šventąją tekėjo nedidelis, nė 10 km neturintis upeliukas, vadinamas Girna, kuris pavasarį surinkdavo iš laukų tirpstantį sniegą. Ežeras dėl mažo nuolydžio, upeliukui mažai tiekdavo vandens, todėl jis dažniausiai būdavo nusekęs. Girlaukio centre Kazimieras Gogelis pastatė malūną, kurio ratą suko Girnos upelis. Malūnininku pasamdė J.Dičių. Malūnu naudojosi visas kaimas. Malūnas dirbdavo tik tada kai būdavo pakankamai drėgmės. Kaime žemė buvo nederlinga, pustomas smėlis.

Be Gogelių šeimos dvare gyveno Šabanavičių giminė.

 1940 m. abu Gogeliai išvyko į užsienį, motina su dukra paliko dvarą ir malūną likimo valiai ir išvažiavo į Kauną, kur prisiglaudė pas gimines.
 Girlaukyje pastatytas kryžius, bet kas jį pastatė nėra duomenų.

Kliepšiai

 – kaimas Ukmergės rajone, prie kelio Žemaitkiemis–Balninkai. Kaimelis niekada nebuvo labia didelis, bet dabar jau jo beveik ir nebėra. Kaimas netoli ežero. Prie Kliepšių ežero yra paplūdimys. Kliepšiai - nykstantis kaimas. 9 gyventojai. 
   Kaimo laukuose yra senkapiai. Manoma, kad ten palaidotos 1912-1914 metų šiltinės aukos.
   Kaimas ir garsus  tuo, kad čia 1933 metais buvo meteoritų lietus. Kritimo teritorija buvo elipsės formos, 7,5x3 km. „Lietus“ daugiausia palietė Klepšių ir Rundžių kaimus, Žemaitkiemio dvaro laukus, Siesarties upės apylinkes. Kai kurie gabalai nukrito tiesiog ūkininkų kiemuose.Oficialiais duomenimis buvo surinkta 20 gabalų, svėrusių per 42 kg.Bene didžiausias gabalas buvo rastas ūkininko K.Šliko sodyboje, Klepšių kaime. 
 Praslinkus 5 metams dvaro laukuose buvo rastas 10kg. Svorio gabalas. Nemažą gabalų skaičių radėjai nuslėpė, vėliau pardavinėjo po 3-5 litus. Dar 1964 m. Lietuvos meteoritų  komisija surado 4 gabalus, svėrusius per 4 kg.. Žemaitkiemio meteoritai yra akmeniniai chondritai, su geležies-nikelio įtarpais, kurie sudaro apie 20% visos meteorito masės.

Martnonys Martnonys - kaimas Ukmergės rajone, Žemaitkiemio seniūnijoje, 19 km į šiaurės rytus nuo Ukmergės, Alaušų ežero pietvakariniame krante. Gretimos gyvenvietės: Antalaušių, Traupės Balandžių kaimai.

    Alaušai - ežeras Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vakaruose prie Anykščių ir Ukmergės rajonų ribos. Plotas - 259 ha., ilgis - 305 km, didžiausias plotis - 1,3 km., didžiausias gylis 16,2 m. Kranto linija vingiuota, krantai aukšti, tik š.vakarų gale pelkėti. Įteka 2 upeliai, išteka vienas upelis į Plaštaką.
    1986 m. - 115 gyventojų, 1923 - 171gyv., 1959 - 213gyv., 1970 - 137, 1979 - 139 gyv. Pradinė mokykla nuo 1925, buvo akušerių ir felčerių punktas, kultūros namai. 2001 metų duomenimis 91 gyventojas. Kaimas priklauso Balninkų parapijai.
  Kaimas minimas nuo 1793 metų. 
  Nuo 1925 metų kaime veikė pradinė mokykla. Čia mokėsi kaimo ir aplinkinių kaimelių vaikai. Vėliau sumažėjus vaikų mokykla buvo uždaryta.
    Nuo 1960 metų kaime veikė ir biblioteka. Iš pradžių ji buvo privačiame name, pas kaimo gyventoją, vėliau ji kilojosi iš vienų namų į kitus, kol galiausiai kolektyvizacijos metais įsikūrė tuometinėje kolūkio kontoroje, tame pačiame pastate, buvo ir felčerinis punktas, kultūros namai, susirinkimų salė. Vėliau iš bibliotekos buvo padarytas tik kilnojamas knygų išdavimo punktas, kuris veikė tik kartą per savaitę, o vėliau ir visai uždarytas. 
  Kaimas taip pat turi ir savo kapines. Jos nedidelės, bet tvarkingai prižiūrimos, aptvertos metaline tvora. Ir dabar veikiančios.
    Kaime yra parduotuvė, kuri priklauso Ukmergės vartotojų koperatyvui ir D. Kisevičienės veterinarinė aptarnavimo įmonė, kuri užsiima veterinarine veikla. Įmonė aptarnauja Martnonių kaimo ir kitų aplinkinių kaimų gyventojus.

Radiškiai

– kaimas Ukmergės rajono šiaurėje, prie kelių Kaunas–Daugpilis ir Ukmergė–Anykščiai išsišakojimo. Kaimas nėra didelis. Seno tipo, gatvinis. Per kaimo vidurį eina kelias, namai išsidėstę abiejose kelio pusėse, Kelias išeina į plentą „Ukmergė – Utena“. Kaimas yra gana patogioje vietoje, prie didelio kelio,  netoli Šventupės kaimelis (3 km.), iki Vidiškių miestelio apie 5 km., iki Žemaitkiemio taip pat apie 5 km. Kadaise kaime buvo parduotuvė, pradinė mokykla, biblioteka, kurios vėliau buvo uždarytos. Kaimas vidutinis apie 64 gyventojus. Kaime yra stipri ir gerai veikianti kaimo bendruomenė. Žmonės čia draugiški, padeda vieni kitiems ir per šventes ir bėdoje, kartu ruošia šventes, ir kitokius renginius.
   Kaimas  žinomas tuo, kad čia įsikūręs žirgynas “Augustinų dvaro“ pavadinimu. Jis įkurtas šalia buvusio dvaro, vienkiemyje netoli kaimo. Žirgyno savininkas - kompiuterių specialistas, pats sau netikėtai tapęs didelio ūkio savininku. Augina veislinius žirgus. Jo užauginti ir treniruoti žirgai užima prizines vietas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Turistams čia siūlomos jodinėjimo paslaugos.

Valai

– kaimas Ukmergės rajone, 4 km į pietvakarius nuo Žemaitkiemio, dešiniajame Siesarties krante. Netoli kaimo teka upelis Plaštakėlė. 233 gyv.(2001m.)Kaimo pavadinimas greičiausiai atsirado iš pavardės Vala, Valis, Valys ar panašiai. Kaimas priklauso žemaitkiemio parapijai. Kaimo bendruomenė veikia nuo 2003 metų, pirmininkė Angelė Jokubynienė. 
    Buvo pradinė mokykla (Žemaitkiemio mokyklos skyrius), parduotuvė ir kavinė-baras, koplytstulpis (autorius R. Zinkevičius). Valų kaimas prieš kelis metus paminėjo 300 metų sukaktį ir ta proga buvo pastatytas paminklas. 
 Tarpukario Lietuvoje buvo Valų kaimas, dvaras ir viensėdis. 1923 m atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Valų kaime buvo 50 ūkių, 236 gyventojai, dvare-12 ūkių, 61 gyventojas, viensėdyje-1 ūkis, 9 gyventojai. Švietimo ministerijios atlietuvinimo komisijos parengtuose gyvenamųjų vietų vardų sąrašuose taip pat yra Valų kaimas ir dvaras.
 1935 m Švietimo ministerijos nurodymu buvo užrašinėjami vietovardžiai. Juos Valų kaime užrašinėjo mokytoja Teofilė Lukošiūnienė, o žinias pateikė Simonas Bisturis. Tada užrašyta 51 vietovardis : Duburys, Kuliuraistis, Pampė, ir kt. Apie Valų kaime buvusio smėlyno vardą Pajaučkapis užrašytas įdomus padavimas.
    Pirmą kartą Valai paminėti rašytiniuose šaltiniuose 1699m. Vėliau ši vietovė minima I.Holovinskio(I.Holowinski) 1854 m sudarytame Telšių ir žemaičių vyskupystės vietovardžių sąraše, kuriame pateikiama apslavinta šios vietovės vietos vardo forma Wolly.
   1923 m kaimas buvo išsidėstęs prie kelio Ukmergė - Balninkai, iš abiejų pusių. Jį sudarė apie 60 namų. Namai buvo mediniai, prasti. Dar daugelis gryčių buvo dūminės. Jis tarsi dalijosi į dvi dalis Vienas kaimo galas buvo vadinamas "Kryžonka", kitas - "Želsvele". iki 1938 m. kaimo gyventojai išsiskirstė į vienkiemius, vėliau vėl kėlėsi atgal į kaimą.
    Pajaučkapis- smėlyno pavadinimas. Pasakojama, kad kadaise šioje vietoje jaučiais aręs ūkininkas Gleiznius. Tada Šinkarkoj(pievos pavadinimas) gyvenusi burtininkė, užbūrusi Gleizniaus jaučius ir jie stipo vos tik grįžę namo, dar nespėjus išjungti iš jungo. Tada Gleiznius nuėjęs į Berzgainių dvarą pas kitą burtininką Bačianskį patarimo. Šis liepęs nulupti jaučiams odas, jaučius užkasti arimo vietoj, o išimtas jaučių širdis pakabinti virš rūkstančios krosnies gryčioj. Tada turinti ateiti kaltininkė - burtininkė, kuri stengsis ką nors pačiupti iš Gleizniaus gryčios. Bet jai nieko neduoti, ir išmušti iš namų. Taip ir atsitikę. Atėjusi iš Šinkarkos boba - burtininkė. Gleiznius ją išmušęs iš namų. Kiek pasibasčiusi toji moteris pasikorusi. Ją užkasę irgi šalia tų jaučių. Ji pradėjusi naktimis vaidintis,  žmonėms ramumo nedavusi. Tada klebono patarti, žmonės ją iškasę, nukirtę galvą, padėję bobos lavonui tarp kojų ir vėl užkasę. Po to apylinkėj aprimę, o tą vietą žmonės pradėję vadinti Pajaučkapiu.   
Nuo 1923 metų raštuose minimas valų dvaras(palivarkas). Pirmasis jo savininkas buvo Miklošas, vėliau Bistramas. 1930 metais dvarą nupirko Sėjūnas. Jis turėjo du sūnus ir dukrą. 1949 metais abu jo sūnus nušovė, o jį patį su dukra išvežė į Sibirą.
     Nuo 1936 iki 1955 metų Sėjūno dvare buvo atidaryta mokykla, ją lankė ne tik dvaro vaikai, bet ir artimesnių kaimų vaikai. Mokykloje buvo 4 klasės, 50 mokinių ir 1 mokytoja. Kai šeimininkai buvo ištremti,  dvaras  sugriautas, mokykla persikėlė į Valų kaimą. Ji buvo A.Morkūno name. Dabar mokėsi apie 30-40 vaikų, mokytojai labai keitėsi.
    Apie 1968 metus buvo pastatyta nauja graži pradinė mokykla, kur mokytojai buvo skirtas jaukus butas antrame aukšte virš mokyklos. Mokykloje dvi didelės klasės, koridorius, mokytojų kambarys. Mokykla kaime veikė iki 2009 metų.
    1968 – 12- 18 dieną tuometinės valdžios sprendimu Valų kaime atidaryta biblioteka. Fondą sudarė 1000 egz. įvairių mokslo šakų literatūros. Bibliotekininke dirbti paskirta Genė Karalytė-Čereškienė. Biblioteka atidaryta  kolūkio name. 1973 metais biblioteka buvo perkelta į mokyklos pastatą, jai paskirta didelė šviesi klasė. Vėliau biblioteka buvo kilojama iš vienos klasės į kitą, kol galiausiai 2002 metais teko visai išsikraustyti iš mokyklos pastato. Tada biblioteka persikraustė į privačias patalpas, bibliotekininkė ją priglaudė savo namuose. Čia biblioteka išbuvo iki 2008 metų rudens. Uždarius mokyklą  pastatas liko tuščias, dabar čia vėl įsikūrė biblioteka, ir kaimo bendruomenės centras.
    Kolektyvizacijos laikais kaime veikė ir vaikų darželis. Jį lankė kaimo vaikai, buvo valgykla, taip pat buvo įkurtas felčerinis-akušerinis punktas, su vaistine, parduotuvė, vėliau buvo atidaryta ir komercinė parduotuvė, bet paskui ji bankrutavo, taip pat kaime yra veikianti užeiga"Pirtelė". 
  Kaimas turi ir savo kapinaites. Jos nedidelės, tačiau tvarkingos, gerai prižiūrimos, netoli už kaimo, aptvertos gražia metaline tvora. 1999 m jos buvo praplėstos. Kapinės veikiančios. Prie kapinių įrengta aikštelė mašinoms, nuvestas vandentiekis, pastatyti konteineriai atliekoms.
    Už kaimo ant Siesarties upės buvo Stasio Musniko malūnas. Jis buvo pradėtas statyti. 1947 m. Ne vienas statė, kaimynai, draugai padėjo. Vėliau maldavo ir kaimo žmonėms. Maldavo miltus duonai, ragaišiui, darydavo kruopas. Buvo pastatytas atskiras pastatėlis, kur veldavo milą, vėliau užtvanka buvo dar išplatinta, pradėjo pjauti lentas, drožti stoglentes. 
    Čia vykdavo ir kaimo jaunimo vakaronės, pasilinksminimai, gegužinės. Atėjus sovietmečiui malūnas tapio nebereikalingas, pats malūniininkas pradėjo dirbti kolūkio malūne. Malūnas ir užtvanka sugriuvo. 
   1886 m Valų kaime Kazys Katinas išdrožė Šv.Jono Nepomuko skulptūrėlę ir pastatė koplytstulpį. Kaimo žmonės prižiūrėjo jį. Stalius Stasys Gleiznys paremontuodavo jį, padažydavo. Taip sulaukė 1947 m. Vieną rytą kaimiečiai jo neberado. Jo kotas buvo supjaustytas, bet galvutė išliko, nes žmonės ją paslėpė ir ji sulaukė šių dienų. 1999 menininkas, medžio drožėjas iš Nuotekų Rimantas Zinkevičius išdrožė panašų koplytstulpį ir kaimo  300 metų jubiliejaus metu jį atstatė, pašventino. Lėšas surinko kaimo gyventojai. Tų pačių iškilmių metu buvo pašventintas ir paminklinis akmuo, kuriame iškalti kaimo įkūrimo metai. Akmenį paruošė ir datą iškalė UAB "Riedulys" menininkai (direktorius V.Januškevičius).                                                   

Valtūnai

  Valtūnai – kaimas Ukmergės rajono rytuose, Siesarties dešiniajame krante. Stūkso Raganų („Čerauninkių kalnas“). Veikė vandens malūnas, dabar  įrengta vandens jėgainė. Aplinkinės gyvenvietės : Medinos – 1 km., Žemaitkiemis – 3 km. Antatilčiai – 2 km.  Valtūnų kaimas yra 11 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ukmergės. Pietiniu jo pakraščiu teka Šventosios intakas Siesartis. 
   1953 m. -  335 gyventojai.1959 m. - 233 gyventojai. Dabar kaime gyvena apie 34 gyventojai.   . 

Valtūnai priklauso Žemaitkiemio parapijai.

  Yra kaimo kapinaitės. Gale kaimo, laukuose stovėjo medinis kryžius. Kadaise kaimas buvo gana didelis  64 kiemai. Kaimas buvo labai ilgas. Jis skirstėsi į 3 dalis: Perkalius, Vidurkaimį ir Želvelę. Kaime buvo vandens malūnas, kur kaimo žmonės maldavosi grūdus maistui ir gyvuliams, kai kurie kaimo žmonės ir dirbo malūne. Vėliau kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius. Kolektyvizacijos metais kai kurie kaimo žmonės buvo ištremti.
 Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas 1669 m. 
Yra pasakojama, kad ant šalia kaimo esančio Raganų kalno degindavo raganas.

Iš Valtūnų kaimo kilęs , savo gerais darbais garsus kunigas Simonas Morkūnas vadinamas „Ubagų karalius“, kanauninkas Feliksas Kapočius, kunigas Stanislovas Tvarijonas.

1994-08-08 Valtūnų kaime Jono ir Anastazijos Morkūnų sodybos kieme buvo pastatytas koplytstulpis. Jį sukūrė V.Ulevičius. Koplytstulpį vaikai,  vaikaičiai ir provaikaičiai pastatė senelių atminimui pagerbti. Jį pavadino kankinių koplytstulpiu, kad primintų skaudžią ir tragišką Morkūnų šeimos lemtį.
    850 metrų į šiaurės rytus nuo Raganų kalno yra yra Valtūnų kaimo kapinės. Jos nenaudojamos. 
   Netoli buvusio vandens malūno yra senkapis. Jis užaugęs žole ir medžiais. Manoma, kad ten palaidotos maro ir šiltinės aukos bendrame kape. Ten pastatytas medinis kryžius. Kas jį statė nežinoma.
   Netoli nuo Raganų kalno, kairiajame Siesarties upės krante, buvusio vandens malūno liekanos. Manoma, kad jis buvo pastatytas dar devyniolikto amžiaus pabaigoje. Jis priklausė Lyduokių dvaro valdytojui, karo inžinerijos generolui Henrikui Vainickiui, manoma, kad jis ir pastatė malūną. Nuo dvaro į malūną vedė tiesus kelias, kuriuo ir važiuodavo  žmonės. Kaip dvaro nuosavybė malūnas buvo gana puikus, bet ne vienintelis, nes aplinkui buvo ir daugiau. Malūnas buvo pastatytas iš molinių plytų, kurios ir buvo kasamos netoliese. Apie puskilometrį nuo jo sename tvenkinėlyje buvo kitas malūnas.Jis buvo pastatytas ant ąžuolinių polių, kad potvynio vanduo neišplautų. Ratas buvo platus 2,5 metro, pastatytas iš medžio ir akmenų. Statinio sutvirtinimui kalvėje buvo pagamintos specialios vinys. Ilgą laiką malūnas opriklausė dvarui, vėliau žydui Abraomui. Kai karo metais buvo šaudomi žydai nukentėjo ir Valtūnų malūno gyventojai.

Žemaitkiemio kaimas.

  Kaimas yra tuoj už Žemaitkiemio miestelio (2km.) Tai lyg buvusio dvaro gyvenvietė. Keletas namų ir gyventojų. 
  Žemaitkiemio dvaras minimas nuo 1482 m. Jis priklausė Mantvydams. Kai LDK kancleris Mikalojus Radvila vedė Sofiją Mantvydaitę, apie 1520m., atiteko Radvilų giminei. Po Mikalojaus Radvilos valdė jo sūnus Jonas, vėliau šio sūnus Mikalojus Radvila Juodasis, rėmęs reformaciją. Jo sūnus Jurgis Radvila jau išpažino katalikybę, Romoje studijavo teologiją, tapo vyskupu, o po to kardinolu. Vyskupas Jurgis Radvila paveldėtą Žemaitkiemio dvarą 1581 m. užrašė jėzuitams, kurie čia įkūrė savo misiją ir 1586 m. pastatė bažnyčią, pirmajai suteikdami Lietuvos globėjo švento Kazimiero titulą. Jėzuitai dvarą valdė iki 1773 m. Dvaras po 1786 m. atiteko Morikoniams, vėliau valdė Lopacinskiai, Bistramai. 
   Žinoma, kad 1705-1708 m. maro epidemijos metu išmirė daugelis dvaro baudžiauninkų.
   Prieš II-ąjį pasulinį karą dvaras priklausė dviems giminėms : Aleknams ir Putnams. Sovietmečiu dvaras buvo niokojamas, šeimininkai pabėgo į užsienį ar buvo ištremti.
   Dabar didžiąją dvaro dalį valdo Aleknaitė-Putnienė su savo vaikais, kita dalis „užgyventa“ vietinių gyventojų. Restauruoti pagrindinis dvaro pastatas ir buvęs jėzuitų vienuolynas. Kieme pastatyta skulptūra žuvusiam per karą lakūnui Klemensui Putnai.
  Ten pat stovi ir kryžius pastatytas 2008 m.
Straipsniui naudota literatūra:

1. Alaušai./ Visuotinė Lietuvių enciklopedija - V.: 2001.- p.275.- Iliustr. 2. Antatilčiai // Mažoji lietuviškoji enciklopedija, V.- 1966. t.1 - p.71 3. Navickienė, Albina. Girnos sumalė ir praeitį / A. Navickienė // Gimtoji žemė, - 2001.- Nr.16. - Nuotr. F.Augustino 4. Balandžiai. Žemaitkiemio seniūnija / Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės p.145 5. Berzgainių draustinis. // T.Lietuvos enciklopedija. t.1.- V.: - 1985.- p.-239. 6. Kovalenka, Eugenijus. Kai malūnas stovi – kaime badas // Ukmergės žinios.- 2002.-Nr.28 7. Kliepšiai / Prieiga per internetą : http://lt.wikipedia.org/wiki/Kliep%C5%A1iai 8. Martnonys / Mažoji t. Lietuviškoji enciklopedija.-V.:1968.- t.2.- p.520.