Žiurlių malūnas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (155 balsai)


Prie vakarinio Traupio(Traupis)miestelio pakraščio glaudžiasi nedidukas Žiurlių kaimas. Didžiausia kaimo įžymybė – 1912-aisiais pastatytas, nūnai griūvantis, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas Žiurlių[1]malūnas.

1923-iaisiais kaime būta 9 sodybų, kuriose gyveno net 88 gyventojai. Dabar kaime telikę 6 gyventojai.


Malūnas 1958 m.


Tinkuotą vėjo malūną iš akmenų ir raudonų plytų pastatė dvarininko Kušnerevičiaus mūrininkai. Vietiniai gyventojai prisimena, kai prie malūno su maišais grūdų rikiuodavosi valstiečių pastotės. Geras malūnas buvęs : puikus piklius, dvejos girnos, pjūklas lentoms pjauti. Mechanizmus suko vėjas, vėliau – garo mašina( o kaip pikantiškai kaukdavo sirena), dar vėliau dyzelinis variklis.

Linksmi vyrų balsai, arklių žvengimas, po sunkia našta palinkusių atodūsiai, juokas, blevyzgojimas, lažybos. Kas didesnį maišą laiptais į viršų užneš, kas stipresnis pasirodys, lažybas laimės, šlovę pelnys. Pramoga nemenka, bet štai jau malūnininkas – taukšt, duoda ženklą, kad gana žiopsot, laikas maišą ant aulo kabint. Girgžda kelto ratas, dunda girnos…

Malūną ilgą laiką valdė Kušnerevičius, Žitkus, Vanagas, kol galop, jau nepriklausomybės metais, savininku tapo Juozas Lukšė. Užėję sovietai malūną nacionalizavo, o malūnininką su šeima ištrėmė į Sibirą . Sovietai prie malūno pristatė lentpjūvę, tačiau vėliau priestatą nugriovė, o apie 1958 –uosius – ir malūno “kepurę”. Užtektinai tarybų valdžia pasinaudojo, o kai nebereikėjo – išdraskė. Stovi aprūdiję mechanizmų dantračiai, sustingę prieš kelis dešimtmečius, seniai besisuko medinis kelto ratas, vėjai seniai išpūtė paskutines miltų dulkeles. Tvirti ąžuoliniai perdengimai dar neblogai išsilaikė, aštrūs laiko dantys jų neįkanda, nors malūnas seniai be stogo


"Dabar jau pasakų malūnas"

“…Kai buvau mažytė, dažnai su broliais eidavau į malūną. Būdavo labai įdomu palaipioti nutrintais, senais mediniais laiptais, pažvelgti iš pačio viršaus į miestelio apylinkes… Mažo vaiko smalsumą kėlė ir gyvi senovės eksponatai – girnos, trintuvės ir t.t. Viskas taip pasakiškai atrodė…Viskas – tokia graži praeitis… O kaip dabar? Liūdna į jį žiūrėti. Daug metų nebevaikštomi ir nebevažinėjami keleliai į malūną užžėlė. Sunkios, ko gero iš ąžuolo padirbtos durys lengvai nesivarsto, o veriamos girgžda, braška… Jėgą panaudojęs, gali pasidaryti plyšelį kad galėtum įlįsti į vidų. O vidus, vidus! Viskas surūdiję, sugriuvę… Ir dabar ka ir kaip norėsi palypėti aukščiau, pasižvalgyti – jau negalėsi...

Liūdnos dienos be jokios vilties ugnelės, kad kada nors vėl sužvengs prie malūno durų žirgai vietoj šiuo metu karksinčių varnų...Kad šurmuliuos žmonių pulkai, kurie pakeis malūnui vienatvę iškęsti padedančių gandrų kleketavimą...Kad vėl pakvips rugine duona ir baltutėmis lyg sniegas bandelėmis... Vėl naktimis kaip pašėlusios siaus mistinės būtybės – velniai ir raganos...“ – 1995 m. rašė traupietė moksleivė Reda Gilvydytė.

Malūnas jo savininkei - našta

J. Lukšės giminės apie 1994 – uosius malūną atgavo, pradėjo juo rūpintis, tačiau šalia malūno gyvenęs Vilius Lukšė prieš keletą metų pasimirė. Likusiai malūno savininkei Z.Lukšienei buvo ne pagal jėgas rūpintis malūno remontu. Kultūros vertybių apsaugos specialistai Z.Lukšienei grasina baudomis už architektūrinio paminklo nepriežiūrą. Moteris buvo nusprendusi malūną padovanoti Anykščių savivaldybei, bet ši dovanos atsisakė. Geriausia išeitis malūno savininkei – kad atsirastų malūnu besidominčių verslininkų, galinčių jį priimti ne tik kaip dovaną, bet galbūt net ir simboliškai užmokėti .

Naudotos literatūros šaltiniai

1. GUOBIS, Raimondas.Stovi malūnas// Anykšta,1994, geg.4.

2.GILVYDYTĖ, Reda..„Dabar jau pasakų malūnas“//Anykšta,1995, rugpj. 26.

3.ARLAUSKAS, Kęstutis. Senojo vėjo malūno saugomi Žiurliai// Anykšta,2006, sausio 26.

4.JUNEVIČIUS,Jonas. Žiurlių kaimą slegia nelaimių šešėlis// Anykšta, 2009,vasario 5.

Daugiau informacijos[2]

Nuotraukos: Jono Lukšės, Ramunės Musteikienės