Žuvintas – Dzūkijos gamtos perlas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (66 balsai)

Pirmą kartą atsidūrusį prie Žuvinto, žmogų stebins aplink ežerą tvyrantys dideli bemiškiai plotai, niauriai švilpiantis vėjas ir visu akipločiu siūruojantys viksvynai. Gausiai aplink ežerą vešintys švendrynai, nendrynai ir meldynai kaskart įsigali vis naujuose plotuose, todėl mažėja atviro vandens plotai. Augmenijos salos plečiasi, jungiasi į sudėtingus augmenijos darinius, kur net geras vietovės žinovas gali nesunkiai išklysti iš kelio. Ežere ir apyežeryje yra daug vietų, kur nei pėsčias, nei su valtimi neprasibrausi.


Po tokių varganų klajonių dumblingose ežero pakrantėse yra tikra atgaiva iškopti į retmiškiais apaugusias, prie ežero prisišliejusias aukštapelkes. Pelkių pakraščiuose neaukštais gūbriais iškyla miško salos. Toks tatai Žuvintas, sunkiai pasiekiamas, retam atsiskleidžiantis, išsaugojęs daugelį gamtos paslapčių ir priglaudęs gausybę gyvasties.

Žuvinto biosferos rezervatas užima labai pelkingos lygumos duburį su gana dideliu, bet sekliu eutrofiniu Žuvinto ežeru bei jį supančiais raistiniais ir plyniniais pelkių masyvais (paliomis). Šiaurinės ir vakarinės Žuvinto palių rezervato ribos eina melioracijos kanalais, kurie skiria sukultūrintą (nusausintą) ir saugomą pelkyno dalis, pietvakariuose palios atsiremia į Buktos mišką. Pietrytiniame pelkės pakraštyje, palei Kiaulyčios upelį, driekiasi natūralios žemapelkės ir tik ties Aleknonimis beveik iki pat rytinio Žuvinto ežero kranto prieina dirbami laukai.


Jau XIX a. Žuvintas garsėjo kaip paukščių karalija. XIX a. viduryje čia lankėsi garsus ornitologas V. Tačanovskis. Nuo 1920 m. Žuvinte ėmė lankytis ir mokslinius tyrimus atliko Kauno mokslininkai. Vertingą entomologinę kolekciją čia surinko A. Palionis. Tačiau Žuvinto vardas pirmiausia siejamas su prof. T. Ivanausku, kuris šiame ežere ir jo apylinkėse sparnuočius tyrinėjo beveik 50 metų. T. Ivanausko ir jo bendražygių pastangomis dar 1937 m. Žuvinte buvo įsteigtas pirmasis Lietuvoje rezervatas. Šiuo metu Žuvinto rezervato teritoriją – 7500 ha. Ežerui tenka tik 970 ha. Ties ežeru plytinčios aukštapelkės apima 3400 ha, o žemapelkės ir apypelkiniai miškai – apie 2000 ha. Kadaise Žuvintas buvo kur kas didesnis. Tačiau ilgainiui jis užžėlė, užpelkėjo ir nuseko. Nūnai tai seklus (vidutiniškai vos 0,7 m gylio), labai dumblėtas ir gausiai vandens augmenija apaugęs vandens telkinys. Žuvintas davė pradžią gulbės nebylės atsikūrimui Lietuvoje. Šie paukščiai mūsų šalyje buvo išnaikinti XIX a. Šio amžiaus pradžioje gulbės vėl ėmė kurtis Pietų Lietuvos ežeruose. Tačiau daugelis jų žuvo nuo brakonierių rankų. Tiktai Žuvinte, kur jos buvo saugomos ir globojamos, gulbės galėjo sėkmingai veistis ir daugintis. Netrukus gulbės paplito ir kituose vandens telkiniuose. Dabar jų priskaičiuojama per 2000.


Žuvinte gyvena, maitinasi, trumpalaikių klajonių arba sezoninių migracijų metu apsistoja 253 rūšių sparnuočiai. Ežere aptinkama daug retų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą paukščių rūšių. Pavienėmis poromis sąžalynuose slapstosi juodakakliai narai. Pavasarį net dieną netyla didžiųjų baublių bosijimas. Įprastų ančių draugėje galima aptikti ir retųjų šaukštasnapių, pilkųjų ančių. Virš pelkėtų viksvynų švytuoja pievinės lingės, o iš pelkės tolių atsklinda slopus tetervinų burbuliavimas ir skardūs gervių balsai. Tankūs žolynai, dumblingos pakrantės yra tikra išganinga žemė įvairiems sparnuočiams. Ir kokių tik jų nėra: švygždos, plovinės vištelės, griežlės, griciukai, raudonkojai tulikai, tikučiai... Čiuksi, cieksi, švilpia visos pakrantės. Tankiuose nendrynuose slapstosi mėlyngurklės, skrebena ūsuotosios zylės, skardena meldinės nendrinukės. Visų retųjų paukščių net neišvardinsi, nes pastaraisiais metais čia jų pastebėtos net 52 rūšys, o tarp jų 26 rūšių sparnuočiai peri rezervate. Žuvinte rudeninių ir pavasarinių migracijų metu tūkstantiniais pulkais telkiasi įvairių rūšių žąsys ir antys, nakvynėn renkasi tiršti varnėnų ir kregždžių būriai. Aukštapelkėje, kuri vadinama paliomis, būriuojasi didžiuliai gervių pulkai.


Žuvintas garsus pirmiausia paukščiais, bet čia gyvena ir tarpsta gausybė kitų rūšių gyvūnų bei augalų. Rezervate gyvena keturių rūšių ropliai, 10 rūšių varliagyviai, 39 rūšių žinduoliai, inventorizuota daugiau kaip 1700 rūšių vabzdžių. Pelkėje ir apypelkio viksvynuose būdinga paprastoji angis, gyvavedis driežas, rečiau sutinkamas paprastasis žaltys. Rezervate gyvena retų ir retesnių rūšių varliagyviai: nendrinė rupūžė, raudonpilvė kūmutė, česnake, žalioji rupūžė. Retiesiems žinduoliams priskiriami šikšnosparniai, kūdrinis pelėausis, dvispalvis plikšnys, taip pat baltasis kiškis ir ūdra. Rezervate nuolat gyvena vilkai. Jų pagausėja žiemą, kai tuoktuvių metu jie telkiasi į gaujas. Žuvinto aukštapelkėms būdingi briedžiai, kurie rudenį ir žiemą iš plačių apylinkių susirenka į žiemos ganyklas. Ežero pakrantėse, jo saloje, Bambenos ir Dovinės upėse gausu bebrų. Vis labiau plinta kanadinė audinė. Turtingą vabzdžių pasaulį reprezentuoja retieji jų atstovai: šarvuotoji strėliukė, rudakis satyriukas, gelsvasis pelkiasprindis. Pelkių, šlapių pievų ir miškų įvairovė lemia turtingą rezervato augaliją.


Čia pat plyti didžiuliai švendrų ir nendrių žolynai, o šalimais driekiasi aukštapelkė, išsaugojusi poledynmečio augaliją, slūgso vandens augalijos turtingas ežeras. Rezervate priskaičiuojama per 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Tarp jų aptinkama daug retų jų atstovų: laplandinis karklas, mėlynialapis karklas, karališkoji glindė, nariuotoji ilgai upė, dvilapis purvuolis, siauralapis gencijonas ir kt. Dideliais plotais ežere želia įvairūs dumbliai, maurabragiai, plūdenos, vandens lelijos. Ištisiniu paklotu kai kurias ežero vietas dengia alijošinis aštrys. Žuvintui būdingos plaukiojančios švendrų salos, kurias vietiniai gyventojai vadina kinimis. Siaučiant vėjams, bangos jas blaško po visą ežerą. Priplaktos prie kranto arba augmenijos sąžalynų, jos augalų šaknimis prisitvirtina ir kurį laiką nurimsta. Tačiau po kurio laiko audringų bangų vėl atplėšiamos ir nešamos į ežerą naujoms klajonėms.


Žuvintas keičiasi. Senėjimo procesas vis labiau įsigali senolio kūne. Ežeras kažkada garsėjo tūkstantinėmis rudagalvių kirų kolonijomis, gausiais laukių būriais. Paežerėje įsikūrusiose ganyklose ir šienaujamose pievose telkdavosi įvairiausi tilvikai. Tačiau nūnai to nebėra. Ežere nustojo perėti ne tik kai kurių rūšių retieji paukščiai, bet ir tų rūšių antys, kurios dar taip neseniai buvo priskiriamos gausioms. Tiksliai dar nežinomos šių neigiamų pokyčių priežastys. Matyt, svarbiausias ežero degradavimo veiksnys yra su rezervato režimu nesuderinamas ežero vandens lygio reguliavimas ir į jį patenkančių vandenų tarša. Uždraudus apyežeryje ganyti gyvulius ir šienauti pievas, pasikeitė augalų bendrijos: pievos užaugo karklais, juodalksniais, nendrėmis.

Žuvintas neišvengiamai sensta ir po kokio tūkstančio metų galutinai virs pelke. Tai neišvengiamas gamtos procesas. Tačiau ši unikali vieta visada bus įdomi gamtininkams ir gamtos mylėtojams.

„Žuvintas didingas ir dosnus savo gyvybės gausa ir džiaugsmu. Tik nepastabiam ir viskam abejingas lankytojui jis gali pasirodyti neįdomus, nuobodus, o žingeidžiam, gamtos namus vertinančiam Žuvintas visada tampa atradimų ir pažinčių vieta“ – rašė buvęs Žuvinto valstybinio rezervato direktorius gamtos mokslų daktaras Vytautas Nedzinskas. Štai toks nuostabus mūsų Žuvintas. Pasigrožėkime juo!





Naudota literatūra

1. Alytaus gamta / [sudarė: Romualdas Barauskas ; tekstas: Arūno Pranaičio, Rūtos Valiūnaitės, Žilvino Sinkevičiaus … [et. al.] ; nuotraukos: Romualdo Barausko, Arūno Pranaičio, Algirdo Reipo … [et. al.]. - [Kaunas] : Lututė, [1999]. - [40] p.

2. Pirmasis Dzūkijos kultūros kongresas : Alytus, 1995 m. birž. 15-17 d. : [str. ir inform. medžiagos rink.] / sudarė O. Suncovienė. - Alytus : Alytaus sp., 1995. - 94 p.

3. Žuvinto biosferos rezervatas