A.Griganavičius: Vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėtas Blaivystės sąjūdis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (2 194 balsai)

Iš straipsnių ciklo Albertas Griganavičius, LPS Šiaulių krašto aktyvistas prisimena...


Sovietinės okupacijos metais Blaivystės Sąjūdis, kaip ir daugelis kitų organizacijų, buvo persekiojamas, nes kėlė ir politines problemas. Blaivystės politika, nors viešai ir propaguojama, iš esmės okupantams buvo nepriimtina, nes žadino ir tautinę kultūrą, savimonę, patriotizmą ir visa kita, be ko tauta pasmerkta žūti. Viena ranka buvo skelbiama blaivybė, kita - įvairiausiais būdais skatinama girtuoklystė, nes girtą tautą lengviau valdyti. Vyko begalės jubiliejų, "žiburėlių", festivalių, nuošaliau dygo pirtelės lėbaujančiai nomenklatūrai nuo žmonių paslėpti.

1977 metais inžinierius Juozas Kančys, Vyskupo M.Valančiaus blaivystės Sąjūdžio kūrėjas ir pirmininkas, su grupe bendraminčių nutarė išleisti 24 autorių knygą prieš alkoholį, bet leidyklos atsisakė knygą leisti, o LKP CK leidybininkus pagyrė už budrumą stabdant ideologinę diversiją.

1979 m. rugsėjį Vilniuje buvo rengiamas pirmasis blaivininkų sąskrydis, išsiuntinėta apie 1 000 kvietimų, bet prieš pat sąskrydį LKP Vilniaus Lenino rajono sekretorius P.Šlyžius ėmė kviestis organizatorius "pokalbiams", reikalavo kviečiamųjų adresų, siūlė trumpinti programą, sąskrydį rengti kur nors provincijoj. Išvakarėse buvo išsiuntinėta 70 telegramų apie renginio atšaukimą. Telegramas pasirašė Vilniaus elektros prietaisų gamyklos, žadėjusios suteikti patalpas, vyr. inžinierius Vincas Babilius (buvęs Ūkio ministras). Dezinformuotieji vis vien susirinko, bet, gamyklos administracijos prašomi nedaryti nemalonumų, išsiskirstė. Į tą sąskrydį buvo nuvykę ir šiauliečiai Mečislovas Jurevičius, Kazimieras Alminas, Petras Ivoškus, Juozas Vaitkevičius, Edmundas Dapkevičius (1932-1979).

Blaivybės veiklą reikėjo legalizuoti, todėl 1981 m. birželio 2 d. įsteigtas blaivybės klubas "Sąjūdis" Statybos ministerijos Orgstatybos treste. Jo pirmininku tapo inž. Juozas Kančys.

1987 08 23 klubo nariai aktyviai dalyvavo mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. 1988 02 16 Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčjoje paminėta Nepriklausomybės diena, sugiedota Tautinė giesmė, Vl.Šiuparis pasakė kalbą. Po to eitynes per miestą, dainuojant tautines dainas, išvaikė milicija, o klubo pirmininką sulaikė.

1989 m. rugsėjo 23-24 dienomis Vilniuje įvyko Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio atkuriamasis suvažiavimas. Blaivystės sąjūdis pasiskelbė visuomenine politine organizacija ir tapo Persitvarkymo sąjūdžio autonominiu padaliniu. Išrinktas prezidiumas. Pirmininku išrink¬tas inž.Juozas Kančys, pavaduotoju - kun. Algimantas Keina. Iš Šiaulių prezidiumo nariu išrinktas Albertas Griganavičius, o į tarybą- kun. Pros¬peras Bubnys, pedagogas Teodoras Tamošiūnas. Surengta eisena per miestą į Trijų Kryžių kalną, kur pasodintas Blaivystės ąžuolas ir įvyko didelis mitingas. Jame dalyvavo per 10 000 blaivystės entuziastų.

Blaivystės šventė - didelio darbo pradžia

Pirmasis viešas kunigo Ignaco kapo aplankymas 1989.11.25. Kalba A.Griganavičius. Vėliava P.Ivoškaus rankose


Vyresniosios kartos žmonės prisimena, kaip vaikystėje, atbėgę rytą į mokyklą, pirmiausia melsdavo Aukščiausiojo apšviesti protą, sustiprinti valią, pažadinti geriausius jausmus, palaiminti tėvelius, mokytojus ir visus, kurie veda į gera, ir su tokiu dvasios pakilimu pradėdavo dienos darbus. Ir pirmoji Šiaulių blaivystės šventė prasidėjo šv. Jurgio bažnyčioje mišiomis, kurias aukojo dekanas, monsinjoras K. Jakaitis, pakvietęs visus savo gyvenimu ir darbais ne žeminti, o aukštinti Lietuvos vardą ir, artėjant adventui, pasiryžti jo metu visiškai nevartoti svaigalų. Aukotis Lietuvos labui kvietė ir Kelmės klebono J.Butkaus pamokslas, raginęs ir darbais, ir laisvu žodžiu žadinti visus, ypač jaunus žmones, kurių dalis per alkoholio tvaiką ir begėdišką propagandą įprato ranka numoti į mums šventus dalykus ir tapo tik tuščių gyvenimo džiaugsmų beieškančiomis varganomis būtybėmis, besi blaškančiomis nuo vienos mados prie kitos.


Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo Šiaulių delegacija: Iš kairės Albertas Griganavičius, Teodoras Tamošiūnas, Prosperas Bubnys, Nijolė Vežikauskienė, Kazimieras Alminas, Petras Ivoškus, Vincas Filipavičius


Iš kur pasisemti stiprybės, ir įkvėpimo, jei ne iš praeities? Seniai, oi seniai tiek daug žmonių bebuvo susirinkę prie švento ir brangaus kapo, ant kurio paminklo 1914 m. blaivininkai, atnaujindami tą kapą, užrašė: „Kunigas Ignacijus Štachas mirė 1854 m. 28 d. spalių. Jis būdamas klebonu ne vien švietė jau pirm vyskupo Valančiaus laiko abstinencijos pavyzdžiu, bet ir įvairiais savotiškais būdais pasekmingai skleidė blaivybę. Pirmose eilėse jis laužė įsikerojusius girtybės ledus mūsų tėvynėje. Tai įžymus blaivybės apaštalas.“ Tautinės: ir blaivystės sąjūdžio vėliavos, gėlės, žvakutės, giesmės ir tylus susimąstymas... Prisiminta, kaip 1960 m. birželio 12 d. „Raudonosios vėliavos" 117-ajame numeryje A. Šidlausko atvirai pasityčiota iš jaunų ir senų žmonių, ateinančių prie to kapo ieškoti paguodos, pasisemti stiprybės ir vilties. Karingasis ateizmas tuo ir buvo pražūtingas mūsų tautai, kad, išjuokdamas ir žemindamas tyriausius žmonių jausmus, taip ir nesurado, kuo juos užpildyti, palikdamas žmonių sieloje tuštumą, skiepydamas nihilizmą, kuris taip skaudžiai atsisuko ir prieš tos ideologijos skleidėjus.


Blaivystės sąjūdžio vėliava


Po pietų į Inžinierių namus rinkosi šiauliečiai ir svečiai iš įvairių Lietuvos vietovių pasvarstyti, kaip toliau kovosime su atnaujinama tautos svaiginimo politika. Taip, atnaujinama, nes šiemet degtinės numatyta parduoti 123,9 proc., o vyno — net 165,2 proc. daugiau nei 1987 m. Konferencija taip pat rėmėsi praeities patyrimu: senoviškais plakatais ir literatūra iš „Aušros" muziejaus ir P. Višinskio viešosios bibliotekos fondų, vyskupo M. Valančiaus veiklos patyrimu. Pranešime, kurį padarė šių eilučių autorius, pažymėta, kad M. Valančiaus veiklos pagrindinis principas — savanoriškumas. Blaivybė skleista tik vadovaujantis šviečiamaisiais metodais, štai mums paliktas vyskupo testamentas: „Kas vartoja fizišką pajėgą, parodo stingąs doriškos galybės". „Kartą pažinę dvasišką ir kūnišką pelną iš blaivybės, turėkitės anos iki galo, tai yra pakol iki paskutinės neišnyks girtybė ir neužaugs nauja giminė, nepažįstanti degtinės skonio". „Mūsų viltis visų pirma — Jaunoji karta: šią reikia (...) tvirtinti blaivybėje". Tais principais savo veiklą grindžia ir atsinaujinęs Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdis. Tik dabar daug sunkiau, nes blogis labiau išsikerojęs, mažesnis žodžio ir gero pavyzdžio poveikis, o bedievybėje išaugintos kartos akyse Bažnyčios autoritetas mažesnis. Paradoksalu ir tai, kad atgaunam vis daugiau laisvės, o visuomenės dora ir dvasios kultūra iš inercijos dar tebesmunka.


Blaivystės sąjūdžio dalyvių eisena


Konferencijoje kalbėjo šiauliečiai ir svečiai. Štai Jų mintys.


Gydytojas A. Ronkus: „Tiek metų mums atkakliai buvo skiepyta nuostata: gerti gera, gražu, šaunu. Nelengva bus išugdyti kitą — gerti -žema, nedora, gėda. Tai — ne mėnesio darbas".


Inžinierius T. Stungurys (Biržai): „Ilgiausias karas pasaulyje— kova už blaivybę. Ypač ji buvo sunki pastaraisiais dešimtmečiais, kai blaivybes veikla persekiota kaip antitarybinė, todėl jau vien M. Valančiaus sąjūdžio susikūrimas yra pergalė. Vieną stebuklą — tautos atgimimą jau matom. Bus ir kitas — blaivybė. Gaivinti tautą reikia pirmiausiai per mokyklas".


Doc. J. Daulenskienė: „Visuomenės nuomonė, nepakantumas ydoms dar veiksmingas stimulas, todėl negalime būti abejingi. Reikia ne tik pamatyti, bet ir išdrįsti (vardinti tai, ką blogo matom, nesidrovėti pasakyti tėvams, kad daugelio vaikų ne¬galavimų priežastis yra patys išgėrinėjantys tėvai. Mokyklos, retai teužlopo šeimos auklėjimo spragas. Mokykloje vaikas turi išgirsti gerą žodį, pajausti, kas yra žmogus, kad jis gali būti geras".


Doc. T. Tamošiūnas: „Kovoti reikia ne su girtavimo rezultatais, o rauti jo šaknis. Kol neturime vidinio poreikio apsieiti be alkoholio, reikia mažinti jo prekybą. Mokytojai, kultūros darbuotojai neturėtų vartoti alkoholio. Geriantieji turėtų užleisti savo vietą stipresnės valios žmonėms, nes vaikus labai žaloja blogas pavyzdys. Labai vertinga kiekviena valkų akcija už blaivybę, todėl mokyklose reikia steigti blaivybės ratelius, pradėti diskusiją su tėvais, jaunimu blaivybės klausimais.


G. Bogdanovas iš Vievio siūlė Šiauliuose įsteigti blaivybės namus.


Gydytojas V. Filipavičius kvietė atnaujinti mokyklose gydytojų ir biologų dėstomą blaivybės fakultatyvini kursą, koks buvo gimnazijose netgi vokiečių okupacijos metais.


Didžiausią visų kalbėtojų susirūpinimą galima apibendrinti kėdainiškio inžinieriaus A. Smigelskio posakiu: „Tėvai valgė rūgščias uogas, vaikams dantys atšipo".


Ar pavyks pripildyti gėrio indą, kurio sienelės sueižėjusios? Teks ir indą lopyti, ir to paties gėrio ieškoti - pirmiausia berti blaivybės sėklą šeimose ir tarp jaunimo, mažinti jaunimo dykinėjimą ir nuobodulį, o tokiai veiklai reikia ir materialaus pagrindo. Reikia ugdyti visuomenės nepakantumą girtaujantiems, bet jų neatstumti ir žiūrėti į juos, kaip į suklydusius ir galinčius pasveikti, keisti alkoholikų gydymo sistemą, nepalikti likimo valiai grįžusių po gydymo, skatinti valdžią kovoti su degtindariais, kartu su visomis tautos atgimimu besirūpinančiomis organizacijomis ugdyti dvasinę kultūrą. Mūsų miesto blaivumas daug priklausys ir nuo to, kokius išrinksime deputatus, kokius turėsime vadovus. Vienas iš pagrindinių kriterijų turėtų būti jų blaivybė. Nepriklausomoje Lietuvoje girtavimas nebuvo taip išplitęs kaip dabar, bet kovai su juo ir visuomenė, ir valstybė skyrė ne tik žymiai daugiau dėmesio, bet ir lėšų.


Konferencija išrinko 19 asmenų į Blaivystės sąjūdžio miesto tarybą ir priėmė kreipimąsi į visus geros valios žmones, valdžios ir visuomeninių judėjimų atstovus.

Šventės pabaigoje visų nuotaiką nuskaidrino nuotaikingas K. Sajos ir Č. Stonio literatūrinis dialogas „Ąsotis, arba kurioje ausyje cypia", palietęs aktualiausias nūdienos problemas. Taigi su gera nuotaika ir blaivia galva - į darbą! Kviečiame visus miesto gyventojus vienytis po vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio vėliava ir įsitraukti į diskusiją blaivybės klausimais miesto laikraštyje.

Blaivystės sąjūdžio tarybai buvo pavesta vadovauti 1990 m. Vasario Šešioliktosios iškilmėms, ir tai byloja, jog blaivystės sąjūdis Šiaulių mieste užėmė garbingą vietą.

Šventės proga buvo įsteigta ir bažnyčioje pašventinta Blaivystės įžadų knygą. Joje įrašyti šie žodžiai: „Dievo, Tėvynės ir savo sąžinės akivaizdoje, patvirtindamas savo parašu, pasižadu eiti pats ir skatinti kitus eiti blaivybės keliu. Šį savo pažadą skiriu Lietuvos atgimimui, didžiajam Laisvės ir Nepriklausomybės siekiui“. Jaunieji skautai taria savo priesaikos žodžius. Jiems pirmiems suteikiama teisė pasirašyti Blaivybės įžadų knygoje. Tądien į Blaivybės knygą pasirašė per 300 šiauliečių.


Iškiliausias 1990 metų renginys buvo vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio kryžiaus nešimas iš Vilniaus į Kryžių kalną, aplankant pakelės miestus ir miestelius. Tai buvo Nepriklausomybės ir Vilties pavasario žygis, norint permaldauti Dievą už nuodėmes, padarytas per girtybę, išprašyti palaimos ir stiprybės susiburti, kad pajėgtume išlaisvinti savo dvasią ir kiltume į tikrąjį atgimimą. Žygyje dalyvavo per pusę milijono žmonių. Buvo įspūdinga vakaronė Kairiuose ir baigiamosios iškilmės Gedulo ir Vilties dieną Šiauliuose ir Kryžių kalne.


1991 02 13 12-osios vidurinės mokykls 3a klasėje susikūrė mokytojos Danutės Sasnauskaitės vadovaujama valančiukų kuopa „Saulutė“, kuri su savo vadove labai daug keliavo, koncertavo, dalyvavo įvairiuose renginiuose.

1991 m. birželio 14 d., minint Blaivystės sąjūdžio ktyžiaus žygio pirmąsias metines, iš šv. Ignaco bažnyčios į Kryžių kalną buvo nuneštas Zigmo Vaišvilos padarytas kryžius Sausio tryliktosios aukoms atminti.

Antroji Blaivystės šventė ir ataskaitinė konferencija įvyko 1991 10 27.

Šaltiniai

Griganavičius A. Blaivystės šventė - didelio darbo pradžia. - Iliustr. // Šiaulių naujienos. - 1989, gruodžio 16, p. 3

A.Griganavičiaus fotografijų archyvas