Adolfas Juodka

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)
Adolfas Juodka
Adolfas Juodka
Burmistras ir... bibliotekininkas
„Duota ši atestacija vyr. raštininkui Ūkio skyriaus raštinės man pavesto pulko Adolfui Juodkai tame, kad jis pastojęs pulkan liepos mėn. 10 d. 1919 met. iki kovo mėn. 18 d. 1920 met., t.y. išvykimo iš pulko, tarnavo ištikimai, pabėgęs ir teisiamas nebuvo“ . Šios skalsia kariškių kalba surašytos eilutės liudija kai kuriuos (bet ne pirmus!) ilgamečio Raseinių burmistro Adolfo Juodkos nuopelnus Lietuvai. Neapsirikime ir nenumokime ranka į atseit lengvą raštininko tarnybą. Neramų 1919 m. pavasarį A. Juodka į Lietuvos kariuomenę stojo savanoriu ir negalėjo žinoti, kad dėl tam tikros patirties ir gražios rašysenos jam teks raštininko tarnyba.
Matyt simboliška, kad 22 metų sulaukęs, Ežerėnų srities Degučių valsčiaus Biržūnų kaime (dabar Zarasų rajonas) 1897 m. vasario 16 d. gimęs jaunuolis savanoriu išėjo gimti ką tik pirmą gimtadienį nepastebimai pažymėjusios Lietuvos valstybės – kai pačiam valstybingumui buvo iškilusi reali grėsmė ne šventės rūpėjo.
Tačiau Adolfo turtinga biografija prasidėjo ne 1919 m. kovą, o žymiai anksčiau. Baigęs keturias liaudies mokyklos klases vyriausias iš devynių mažažemio ūkininko sūnų išvyko į Kronštatą, kur dirbo ir toliau mokėsi, dalyvavo vietos lietuvių visuomeninėje veikloje – 1914 m. Peterburgo priemiestyje Lesnoj įsteigė „Petrapilio lietuvių mažaturčių skyrių“ ir lietuvių kalbos vakarinius kursus suaugusiems bei bažnytinį chorą, organizavo dramos būrelį, jame vaidino ir dirbo sufleriu. Neapsieita ir be politinės veiklos: 1916 m. aktyvų jaunuolį Peterburgo lietuviai išrinko į savo seimą, kuriame A. Juodka atstovavo krikščionims demokratams . 1916 – 1918 m. Peterburge jis dirbo taupomosios valstybinės kasos skyriaus vedėju – matyt ši patirtis daug kuo nulėmė 1919 m. paskyrimą Lietuvos kariuomenėje. Po tarnybos A. Juodka kurį laiką dirbo Intendantūros sandėlio viršininku, policijos nuovados viršininku, pusantrų metų tarnavo Raseinių apskrities savivaldybės švietimo skyriaus vedėju ir du metus, iki 1926 m. tampant burmistru, buvo apskrities policijos vadu .
Naujame poste jis ilgiausiai – iki 1940 m. birželio – tarnavo Lietuvai ir Raseinių miesto gyventojams. A. Juodkos vadovavimo metais Raseiniuose iškilo pastatai, kurie atlaikė karo audras ir iki šiol puošia miestą, suteikia jam savitumo. Tai senasis paštas, valstybinis (dabar DNB) bankas, gimnazijos (dabar Kalno vidurinė mokykla) rūmai, Raseinių simboliu tapęs Nepriklausomybės paminklas, kuriam visiems laikams prilipo Žemaičio vardas. Tačiau ne tai rodo tikrąjį A. Juodkos įnašą formuojant miesto veidą, rūpinantis jo žmonių gerbūviu. Burmistro ir miesto savivaldybės darbus iškalbingai parodo 1935 m. gegužės 27 d. dokumentas, kuriame burmistras rašo: „Iki 1928 m. [miesto] gatvės nebuvo grindžiamos. Laikotarpy 1928-1934 m. paprastais akmenimis miesto savivaldybė naujai išgrindė 19011 m2 gatvių, kas kaštavo 74465 Lt. <...> Miesto tvarkymo srity padaryta: I. 1926 m. elektros stoties reikalams nupirktas žemės sklypas 2020 m2 ir elektros stočiai mašinos už 74713 Lt.; II. 1928 m. miesto pradžios mokyklai nupirktas žemės sklypas ir medinis namas už 23000 Lt.; III. 1928 m. elektros stočiai pastatytas mūrinis namas su visais reikalingais įrengimais už 20503 Lt.; IV. 1929 m. įgytas 2,75 ha sklypas miesto sodui, kurio dalis jau įrengta; V. 1929 m. miesto savivaldybės pastangomis iš Žemės Reformos Valdybos naujai prekyvietei įrengti gautas 4 ha žemės sklypas ir 1,5 ha žemės sklypas sporto aikštei; VI. 1929 m. įsteigta miesto pirtis, kurios įrengimas kainavo 24835 Lt.; VII. 1931 m. Vytauto Didžiojo g-vė apsodinta liepomis, VIII. 1932 m. elektros stoties praplėtimui nupirktas stipresnis dizel-motoras ir stipresnė dinamo mašina už 86730 Lt.; IX. 1932 m. miesto nuo gaisrų apsaugai nupirktas prūdas už 4000 Lt; X. 1932 m. pastatyta nuosava mūrinė skerdykla, kuri kainavo 61830 Lt; XI. 1933 m. Prabaudos upelyje, 1 km nuo miesto, įrengtos maudyklės, kas kainavo 2565 Lt; XII. Tais pat metais elektros stoties reikalams pirktas prūdas už 1134 Lt; XIII. 1933 m. su Raseinių Apskrities Valdybos pagalba pastatytas 6-iems pradžios mokyklos komplektams mūrinis 2-jų aukštų, su centraliniu šildymu, namas, kuris miesto savivaldybei kainavo 44825 Lt; XIV. 1934 m. nupirkta patalpa miesto gaisrinės stovyklai už 6000 Lt. [Tais pačiais metais] iš senos prekyvietės padaryta aikštė, kurioje visuomenės ir savivaldybių lėšomis pastatytas [Nepriklausomybės] paminklas; XV. Miesto savivaldybei reikalaujant 1929-1934 m. miesto nekilnojamų turtų savininkai pergrindė 43294 m2 miesto gatvių ir padarė cementinius šaligatvius; XVI. Beveik visi mieste buvusieji tiltai pakeisti betoniniais.“ Čia galima pridėti, kad 1936 m. gruodžio 31 d. buvo patvirtintas miesto planas, pagal kurį ištiesintos pagrindinės miesto gatvės ir dabar formuoja miesto centro struktūrą.
Gaila, tačiau ne visus planus pavyko įgyvendinti – pavyzdžiui taip ir nepavyko Raseiniams iškovoti pirmaeilio miesto teisų, o tai būtų leidę dar daugiau nuveikti miesto labui. Tačiau ir to kas buvo padaryta pakako, kad 1938 m. „Jaunosios kartos“ korespondentas parašytų: „tokie Raseiniai, daugelio laikyti „mirštančiu miestu“, dabar sparčiau auga už visus apskričių miestus“ . Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad miestui daug padėjo ir ką tik nutiestas Žemaičių plentas, tačiau be energingo burmistro veiklos vaizdas būtų buvęs kitoks. O kad senojo burmistro portretas būtų pilnesnis pridėsime dar pora bruožų. Jau minėta, kad A. Juodka Peterburge buvo suorganizavęs bažnytinį chorą. Burmistras giedojo ir Raseinių bažnyčios chore – senieji raseiniškiai dar ilgai atsiminė jo sodrų bosą. O vasarą jam ne kartą teko pasėdėti miesto viešojoje bibliotekoje, bet ne kaip skaitytojui, o kaip bibliotekininkui – pavaduoti atostogaujančią bibliotekos vedėją – savo žmoną Oną Juodkienę. Beje, bibliotekinės patirties A. Juodka sėmėsi ir anksčiau – dar prieš tampant burmistru jis dirbo Raseinių Piliečių klubo bibliotekininku.
1940 m. birželio mėn. Lietuvai praradus nepriklausomybę naujai valdžiai burmistro A. Juodkos paslaugų nereikėjo – nedaug trūko, kad būtų atsidūręs Sibire. 1941 m. birželio 15 d. jį su šeima ūkininkai paslėpė savo sodyboje, kur sulaukė birželio 22 d. Tačiau ir vokiečiams buvęs burmistras neįtiko – Juodka buvo suimtas ir mėnesį kalintas Kauno kalėjime.
Per stebuklą išvengęs 1941 m. birželio trėmimų A.Juodka likimo daugiau neerzino ir 1944 m. vasarą su šeima pasitraukė į Vakarus. Po penkerių metų iš Vokietijos persikėlė į JAV. Čia teko sunkiai dirbti skerdyklose, vėliau Čikagoje pavyko įsidarbinti Jėzuitų jaunimo centre, kur dirbo 16 metų. Ir emigracijoje A. Juodka aktyviai dalyvavo išeivijos visuomeninėje veikloje. Amžininkų liudijimu čikagiečiai geru žodžiu minėjo jį kaip dorą, darbštų ir kultūringą tautietį, mylintį tėvą, kuris visada didžiavosi savo vaikais.
1984 m. ilgamečio Raseinių burmistro palaikus priglaudė Čikagos kapinių žemė, mirtis nutraukė turtingą savanorio, savivaldybininko ir tiesiog doro lietuvio gyvenimo kelią. Jo atminimą vis dar saugo senųjų raseiniškių atmintis, archyviniai dokumentai. Tačiau teisi liaudies išmintis: savam kieme pranašu nebūsi. Seniai nebeliko A. Juodkos namo, prie jo stovėjusio šimtamečio kryžiaus. Nėra Raseiniuose ir Adolfo Juodkos gatvės, jam iki šiol nesuteiktas Raseinių Garbės piliečio titulas, nors šiomis regalijomis jau pasipuošė gan gausus kraštiečių būrys... Tačiau ne regalijos ar garbės vardai, o nuveikti darbai lemia tikrąjį pripažinimą, vietą istorijos puslapiuose. Kažin, ar kas gali abejoti, kad senasis burmistras, nors gimęs toli nuo Raseinių, tačiau visus čia praleistus metus nuoširdžiai dirbo miesto ir jo gyventojų labui.
            Jonas Brigys, Raseinių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkas