Akmenys dvasios namų pamatams

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (4 balsai)

Vincas Lukša. 1990


Taip jau atsitiko, kad visas penkias dešimtis metų iki pat antrojo Lietuvos Atgimimo pradžios mūsuose buvo rūpinamasi tik būstų, namų ar rūmų statyba, kūniškų poreikių tenkinimu. Ir šeimų gyvenimas buvo orientuotas šia linkme-net valstybės mastu.


Kaip grybai po lietaus ne tik miestuose, bet ir kaimuose vienas po kito dygo vaikų lopšeliai-darželiai. Jų pagalba vaikai išplėšiami iš šeimyninės aplinkos. Skraidė ir tebeskraidžioja toliau nebaudžiamos motinos“-gegutės“, paliekančios savo naujagimius. Klesti visapusiškai valstybės remiamas plačiai įsišaknijęs (net ir visuomeninės nuomonės labai nesmerkiamas) nesantuokinių vaikų kultas. Ir toliau tebežudomi dar negimę vaikai. Motinystės ar tėvystės teisių atėmimas kol kas tėra tik moralinė nuobauda gimdytojams. O dar-nenormaliais, invalidais užgimstančių vaikų problema.


Valstybės politika ir skurdi daugelio šeimų buities kasdienybė MOTINAS vertė gamybininkėmis, visuomenininkėmis, politikėmis. Dėl viso to priblėso daugelio šeimos židinių šviesa, atvėso jų šiluma.


Galvodami šiandien apie nepriklausomą Lietuvą, daug kas pirmiausia mąstome ir kalbame apie atlyginimų padvigubinimą ar patrigubinimą (tegu ir beverčiais rubliais-vis šis tas),apsirūpinimą kasdieninio vartojimo prekėmis, kokybišku maistu. Ar neatsitiks taip, kad ir toliau rublis (ar litas) pakeis visas kitas vertybes?


Be valstybės paramos šeimos Dvasios rūmų (kol kas –nors pirkios) nepastatysime. Naujai išrinkta valdžia-aukščiausia ir vietinė-greit praras žmonių pasitikėjimą, jei rūpinimasis šeimos dvasingumo atkūrimu netaps vienu iš pagrindinių rūpesčių, jei nebus sukurtos sąlygos moterims tapti tikromis Motinomis: vaikų auklėtojomis ir augintojomis (naujai šnekant-ugdytojomis), tautiškomis šeimos židinio vaidilutėmis, palydinčiomis į mokyklas vaikus su visiškai suformuotomis moralinėmis elgesio normomis.


Gaivinami gal atgytų senokai išguiti iš kaimų vakaravimai. Jų metu vakarais burdavosi vieni kaimynai pas kitus: suaugę-bendrai darbų padirbėti ar pabendrauti, jaunimas- pasilinksminti, pažaisti, padainuoti. Ir šiokiadienių, ir šventadienių vakarais. Pajėgtume sugrąžinti ir gražią kaimiškų talkų tradiciją, nesavanaudišką pagalbą vienas kitam-be didelių kvietimų ir dar didesnių išgertuvių po darbų. Įvairių šeimyninių švenčių laipsniškas blaivinimas-tai dar vienas iš kelių dvasingumui šeimose atkurti.


Galgi grįš visos Lietuvos mastu SEKMADIENIS, kaip dvasingumo ir susikaupimo diena. Galgi bus visiškai išvaduotos iš kasdieninių darbų mūsų tautos šventės. Šventadieniai turi tapti šventadieniais, pakylėtais nuo pilkos kasdienybės. Meilė, Sąžinė, Mielaširdingumas, Pasiaukojimas, Tiesa-tai subjektyviai su paslapties atspalviu suvokto Dievo vardai. Nereligingi tėvai neturėtų daryti kliūčių savo vaikams, auginant savyje tikėjimą dvasinėmis vertybėmis ir širdimi suvoktą Dievą.


Kur nueisim, jei dvasia ir toliau liks benamė, o kūnui bus renčiami namai ir rūmai? Lietuvos dvasia. Kaimo dvasia. Šeimos dvasia. Rinkime kiekvienas akmenis jos namo pamatams.