Aktorius Algimantas Masiulis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4 / 5 (132 balsai)
Paties aktoriaus dovanota nuotrauka Surdegio bibliotekai. (Nuotr. autorius Romualdas Rakauskas)


Algimantas Masiulis — vienas populiariausių XX a. Lietuvos aktorių, galėjo vaidinti ir lyriškos, ir aistringos prigimties personažus, mėgo improvizuoti, humoristiškai, kartais net tragikomiškai traktuoti savo personažus. Jo vaidybai buvo būdingas ryškus teatrališkumas ir vidinė ekspresija. Pasak teatro kritikės Audronės Girdzijauskaitės A. Masiulis buvo išskirtinio talento aktorius. „Kiek jis sukūrė vaidmenų lietuvių režisierių filmuose ir įvairiose buvusios Tarybų Sąjungos studijose... Galima įsivaizduoti, kokio lygio tai buvo artistas. Neatsitiktinai tokie režisieriai kaip V. Žalakevičius, R. Vabalas, J. Vaitkus, G. Padegimas – visi jį užimdavo savo filmuose ir spektakliuose".

Turinys

Biografija

Algimantas Masiulis gimė 1931 m. liepos 10 d. Surdegyje [1], Anykščių raj. Mokyklą pradėjo lankyti 1938 m. Rietave, toliau – Plungė, o nuo 1940 vasaros jau Vilniuje. Čia ir gimnaziją pradėjo (1943 m.).

1944 m. Masiulių šeima apsigyveno Subačiaus miestelyje, broliai Algimantas ir Gintautas pradėjo mokytis progimnazijoje. 1948 m. šeima persikelia į Panevėžį.

1950 m. A. Masiulis baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą.

Neketino tapti aktoriumi, tačiau ieškodamas darbo, nuėjo pas J. Miltinį prašyti teatre laisvos sekretoriaus vietos. Tada jam buvo septyniolika. Jau 1948 m. rugsėjo mėn. buvo parašytas įsakymas dėl priėmimo į aktoriaus - kandidato etatą. 1948 - 1951 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro studijoje (vad. Juozas Miltinis).

1948 - 1976 m. Panevėžio dramos teatro aktorius. Šiame teatre išdirbo 28 metus, suvaidino daugybę įvairiausio žanro vaidmenų. 1976 m. pasiprašė atleidžiamas, ryžosi paieškoti kitų aktoriaus kūrybos metodų, kitų ir gyvenimo kelių.

Vedė būdamas 23 metų ir 1978 m. kartu su žmona Gražina persikėlė į Kauną, pradėjo dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre.

Dar viena sritis, kuriai A.Masiulis skirdavo daug laiko – poezijos skaitymas, daugiausia per radiją. Jis buvo ne tik scenos, kino, bet ir knygos žmogus. Daugybė įrašų radijuje patvirtintų griežtą aktoriaus atranką. Jo įskaityta ankstyvoji ir finalinė Vinco Mykolaičio-Putino poezija, Maironio brandžiojo laiko kūriniai, taip pat Vytauto Mačernio, Oskaro Milašiaus, V.Vitmeno, Edgaro Po, M.Lermontovo eilėraščiai. Šią vyrų kompaniją papildo Aldonos Elenos Puišytės kūryba klausytojams perteikiama su tokia pat didele atsakomybe, kurią A.Masiulis atsinešė iš gimtųjų namų ir subrandino gyvenime.

2001 metais išleido knygą "Tema: visada yra galimybė" – tai ištraukos iš dienoraščių, repeticijų užrašai, kelionių įspūdžiai, mintys apie teatrą ir jo žmones, apie aktoriaus ir režisieriaus santykį, apie save ir viską, kas supa mus.

Net ir sunkiais momentais, kai pritrūksta aktyvios veiklos, jis nesėdėdavo sudėjęs rankų. Kai sumažėjo vaidmenų, A.Masiulis atsidavė pomėgiui tapyti. Aktorius liejo akvareles, piešė anglimi, pastele, surengė kelias dailės darbų parodas. Rašė dienoraštį, skaitė, sudarinėjo poezijos kompozicijas, vasarą važinėdavo po Lietuvą automobiliu, lankydamasis įvairiose šalies vietovėse. “Kelionėse po Lietuvą aš pasisemiu jėgų ir laikau tokias išvykas geriausiu vaistu nuo visų ligų”, - tvirtino A. Masiulis.

Po sunkios ligos aktorius Algimantas Masiulis mirė namie 2008 m. rugpjūčio 19 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Vaidmenys teatre

Panevėžio dramos teatro studijoje 1948 m. rudenį sukūrė pirmąjį savo vaidmenį J.Miltinio režisuotame spektaklyje „Mokinė“.

Sukūrė daugiau nei 160 vaidmenų teatro scenoje. Patys brangiausi vaidmenys jam pačiam, galbūt kainavę daugiausia įtampos ir nervų tai Kauno scenoje sukurti personažai: Romulas Didysis iš F. Diurenmato „Romulo“, Bernardas Šo iš „Mielojo apgaviko“, Daktaras Gibsas ir „Mūsų miestelio“, Heraldas ir H. Ibseno „Statytojo Solneso“. Aktorius brangino savo personažus, sukurtus J. Miltinio spektakliuose.

Likimas aktoriui nepašykštėjo įsimintinų vaidmenų. Vienas tokių – Henris II spektaklyje „Liūtas žiemą“. Dvidešimt metų svajojo apie šio personažo sukūrimą, aktoriui spektaklis padovanojo sielos ramybę, nors vaidmens sukūrimas iš jo pareikalavo begalinės kūrybinės ir fizinės įtampos.
Kartu su aktore R. Staliliūnaite (Nuotrauka padovanota paties aktoriaus Surdegio bibliotekai)
A. Masiulio autografas kitoje nuotraukos pusėja

Vaidmenys Panevėžio dramos teatre:

1952 m. Florindas. Carlo Goldoni „Melagis“, rež. Juozas Miltinis

1953 m. Ledu. Émile Zola „Raburdeno paveldėtojai“, rež. Juozas Miltinis

1954 m. Kresalas. J.Tylas „Laumės sūnus“, rež. Vaclovas Blėdis

1954 m. Trepliovas. Antonas Čechovas „Žuvėdra“, rež. Juozas Miltinis

1958 m. Hepis. Arthuras Milleris „Komivojažierio mirtis“, rež. Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis

1959 m. Fadinaras. Eugene Labiche „Šiaudinė skrybėlaitė“, rež. Juozas Miltinis

1959 m. Ksantas. H.Fiheired „Lapė ir vynuogės“, rež. Juozas Miltinis

1960 m. Daktaras Lvovas. Antonas Čechovas „Ivanovas“, rež. Juozas Miltinis

1961 m. Makdufas. William Shakespeare „Makbetas“, rež. Juozas Miltinis

1964 m. Nagulnovas. Michailas Šolochovas „Pakelta velėna“, rež. Juozas Miltinis

1965 m. Klitandras. Jean-Baptiste Poquelin-Moliere „Žoržas Dandenas“, rež. Juozas Miltinis

1967 m. Ferdinandas. Romualdas Lankauskas „Viskas baigsis šiandien“, rež. Juozas Miltinis

1967 m. Julius. Juozas Grušas „Pražūtingas apsvaigimas“, rež. Vaclovas Blėdis

1969 m. Personalo šefas Ėglis. Fridrichas Diurenmatas „Frankas V“, rež. Juozas Miltinis

1970 m. Šervinskis. Michailas Bulgakovas „Didysis prologas“, rež. Juozas Miltinis

1971 m. Volponė. Ben Johnson „Volponė“, rež. Juozas Miltinis

1971 m. Grafas Almaviva. Bomarchais „Sevilijos kirpėjas“, rež. Vaclovas Blėdis

1973 m. Kurtas. Augustas Strindbergas „Mirties šokis“, rež. Juozas Miltinis

Vaidmenys Kauno valstybiniame dramos teatre:

1978 m. Vyskupas Pandevskis. Juozas Grušas „Unija“, rež. Jonas Vaitkus.

1979 m. Heleris. Ivanas Radojevas „Raudona ir ruda“, rež. Jonas Vaitkus.

1980 m. Herdalas. Henrikas Ibsenas „Statytojas Solnesas“, rež. Jonas Vaitkus.

1980 m. Dominykas Žigas. Juozas Grušas „Gintarinė vila“, rež. Gytis Padegimas.

1980 m. Roslevskis. Juozas Glinskis „Kingas“, rež. Jonas Vaitkus.

1980 m. Gelovinis. Vincas Krėvė „Šarūnas“, rež. Jonas Vaitkus.

1981 m. Gustavas. Augustas Strindbergas „Kreditoriai“, rež. Gytis Padegimas.

1983 m. Daktaras Gibsas. Thorntonas Wilderis „Mūsų miestelis“, rež. Gytis Padegimas.

1983 m. Helikonas. Albert Camus „Kaligula“, rež. Jonas Vaitkus.

1985 m. Gantas, Sodininkas, Ekstonas. William Shakespeare „Ričardas III“, rež. Jonas Vaitkus.

1991 m. Gajevas. Antonas Čechovas „Vyšnių sodas“, rež. Julius Dautartas.

1991 m. Romulas. Fridrichas Diurenmatas „Romulas Didysis“, rež. Gytis Padegimas.

1997 m. Karalius Henris II. Johnas Goldmanas „Liūtas žiemą“, rež. Gytis Padegimas.

2002 m. Pitagoras. Aleksejus Dudarevas „Sąvartynas“, rež. Neris Karpuškaitė.

2005 m. Generolas. Agatha Christie „Dešimt indėniukų“, rež. Gintaras Varnas, Rokas Ramanauskas.

Vaidmenys kine

Kine debiutavo 1956 m. epizodiniu karininko vaidmeniu pirmame Lietuvos kino studijos filme „Ignotas grįžo namo“ (rež. A. Razumnas). Nusifilmavo 104 filmuose.

Pačiam aktoriui itin svarbi kino juosta „Laiku suspėjome pasikalbėti“ (2006 m.). Tau autentiškas dviejų menininkų: aktoriaus A. Masiulio ir nepagydomai sergančio režisieriaus Raimondo Vabalo pašnekesys, kurį apipiną amžininkų pasakojimai, epochos vaizdinė kronika ir paties Raimondo Vabalo palikimas – išlikę jo ankstesnieji interviu, ištraukos iš jo filmų.

Aktoriui ypač malonu buvo vaidinti Teofilį („Mano vaikystės ruduo“). Truputi supykdavo, kai jį pavadindavo vokiečiu. Juk gal tik penkis kartus vaidinęs vokiečių armijos karininkus, o visiems taip įstrigo. Mano, kad Vilį Švarckopfą („Skydas ir kalavijas“) suvaidino gana tiksliai. Samilio vaidmuo („Herkus Mantas“) įsiminė – vienišo nesuprasto žmogaus bandymas laimėti ir jo pralaimėjimo katastrofa. Dar vienas pačiam aktoriui svarbus vaidmuo – A.Grikevičiaus filme „Faktas“ sukurtas kaimiečio Rapolo Peciukonio personažas. Žmogus, kokių gyvenime A.Masiulis sako yra sutikęs, – tokie kaip Peciukonis kaime yra ir laikraštis, ir radijas, jie ir išmintingi, ir praktiški, jie – ypatingi.


1956 m. Karininkas. „Ignotas grįžo namo“, rež. Aleksandras Razumnas

1956 m. Jonas Šatas. „Skenduolis“, rež. Vytautas Žalakevičius

1959 m. Barmenas. „Adomas nori būti žmogumi“, rež. Vytautas Žalakevičius

1959 m. Vacekas. „Julius Janonis“, rež. Balys Bratkauskas, Vytautas Dabašinskas

1962 m. Kuzmickas. „Žingsniai naktį“, rež. Raimondas Vabalas

1963 m. Venckus. „Vienos dienos kronika“, rež. Vytautas Žalakevičius

1965 m. Mykolas. „Niekas nenorėjo mirti“, rež. Vytautas Žalakevičius

1966 m. Mečys. Naktys be nakvynės, rež. Algirdas Araminas, Gediminas Karka

1966 m. Komendantas. „Svetimas vardas“, rež. J.Šulmanas

1968 m. Vilis Švarckopfas. „Skydas ir kalavijas“, rež. V.Basovas

1968 m. Ferdinandas. „Jausmai“, rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius

1968 m. Štumpfas. „Tėvynės sūnūs“, rež. L.Faizijevas

1968 m. Bruksas. „Ilgoji rokiruotė“, rež. V.Grigorjevas

1969 m. Kunigas. „Birželis, vasaros pradžia“, rež. Raimondas Vabalas

1971 m. Gerhardas Epas. „Misija Kabule“, rež. L.Kvinichidzė

1971 m. Trelonis. „Lobių sala“, rež. J.Fridmanas

1971 m. „Maža išpažintis“, rež. Algirdas Araminas

1972 m. Samilis. „Herkus Mantas“, rež. Marijonas Giedrys

1972 m. „Tas saldus žodis laisvė“, rež. Vytautas Žalakevičius

1972 m. Barbetas. „Ratas“, rež. H.Rapaportas

1973 m. Caro sargybos viršininkas ir juokdarys. „Vargo bijosi, laimės nematysi“, rež. V.Turovas

1973 m. Šeimininkas. „Inžinieriaus Garino krachas“, rež. L.Kvinichidzė

1975 m. Gajus Gibsonas. „Robino Hudo strėlės“, rež. S.Tarasovas

1975 m. Inžinierius Litovka. „Jos sūnų valanda“, rež. V.Turovas

1975 m. Krugeris. „Brilijantai proletariato diktatūrai“, rež. G.Kromanovas

1976 m. Mokytojas Krinica. „Sekmadienio naktis“, rež. V.Turovas

1977 m. Teofilis. „Mano vaikystės ruduo“, rež. Gytis Lukšas

1977 m. Žilius. „Mainai“, rež. Raimondas Vabalas

1977 m. Starbotlas. „Ginkluotas ir labai pavojingas“, rež. V.Vainštokas

1977 m. Henšelis. „Susitikimas tolimame meridiane“, rež. S.Tarasovas

1977 m. Zoldingas. „Likimas“, rež. J.Matvejevas

1977 m. Kriugeris. „Sakmė apie Kovpaką“, rež. T.Levčiukas

1978 m. fon Erlichas. „Tvirtovė“, rež. V.Paskarus

1978 m. Bernaras. „Švelnus sezonas“, rež. V.Pavlovičius

1978 m. Karininkas. „Pasigailėk mūsų“, rež. Algirdas Araminas

1978 m. Abenbrotas. „Savojos pagrobimas“, rež. V.Dromanas

1979 m. Šerlokas Holmsas. „Žydrasis karbunkulas“, rež. N.Lukjanovas

1979 m. Stefanas Brainingas. „Bethoveno gyvenimas“, rež. B.Galanteris

1979 m. Puchovas. „Antarktidos apysaka“, rež. S.Tarasovas

1979 m. Stiuartas. „Paskutinė medžioklė“, rež. I.Šešukovas

1980 m. Generolas. „Žaltvykslės“, rež. Gytis Lukšas

1980 m. Kerbelis. „Juodasis trikampis“, rež. S.Tarasovas

1980 m. Peciukonis. „Faktas“, rež. Almantas Grikevičius

1981 m. Daktaras Šulcas. „Stipruolis“, rež. A.Zguridis, N.Kediašvilis

1981 m. Bertelis. „34-sis greitasis“, rež. A.Maliukovas

1981 m. Džefsonas. „Amerikoniškoji tragedija“, rež. Marijonas Giedrys

1981 m. Kukauskas. „Medaus mėnuo Amerikoje“, montažo rež. Almantas Grikevičius

1982 m. Pulkininkas. „Poryt vidunaktį“, rež. A.Babajevas

1982 m. Feldmaršalas Manšteinas. „Jeigu priešas nepasiduoda“, rež. A.Levčiukas

1982 m. Princas Džonas. „Baladė apie narsųjį riterį Aivenhą“, rež. S.Tarasovas

1982 m. Profesorius. „Autobuso vairuotojas“, rež. B.Šadurskis

1982 m. Jakimkus. „Vasara baigiasi rudenį“, rež. Gytis Lukšas

1983 m. Našlėnas. „Skrydis per Atlantą“, rež. Raimondas Vabalas

1983 m. fon Virhofas. „Aš – darbo liaudies sūnus“, rež. V.Strelkovas

1983 m. Koleris. „Europietiška istorija“, rež. I.Gostevas

1984 m. Haris Trumenas. „Pergalė“, rež. J.Matvejevas

1984 m. Cirko direktorius. „Baltasis pudelis“, rež. A.Zguridis

1984 m. Benetas Hetčas. „Juodoji strėlė“, rež. S.Tarasovas

2003 m. Senelis. „Joniukas ir Grytutė“, rež. Vytautas V. Landsbergis

2004 m. Pranciškonų vienuolis. „Kauno bliuzas“, rež. Pavelas Sarajevas

2006 m. „Laiku suspėjome pasikalbėti“, rež. Agnė Marcinkevičiūtė

2008 m. Senis. „Kai aš buvau partizanas“, rež. Vytautas V. Landsbergis.

Apdovanojimai

1974 m. – LTSR nusipelnęs artistas

1981 m. – LTSR liaudies artistas

1983 m. – XVI sąjunginio kino festivalio Leningrade laureatas (už geriausią aktorių ansamblį kino filme „Vasara baigiasi rudenį“, su Vaiva Mainelyte ir Valentinu Masalskiu)

1996 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius

1998 m. – „Padėkos Fortūnos“ statulėlė „Už nuopelnus Lietuvos teatrui“

2003 m. – Kauno savivaldybės apdovanojimas „Gerumo plyta“

2006 m. – 2-ojo laipsnio „Santakos“ garbės ženklas „Už nuopelnus Kauno miestui“

2006 m. – skulptūrėlė „Kauno Rampa 2006“ už vyskupo Antano Baranausko vaidmenį Anykščių kultūros centro spektaklyje „AB vienetas“.

Susitikimai su tėviškėnais

Algimantas Masiulis visada mylėjo lietuvišką kaimą. Su džiaugsmu prisimindavo vaikystėje išmoktus ūkio darbus. Ypatingai didžiuodavosi savo valstietiškomis šaknimis.

Keletą kartų A. Masiulislankėsi tėviškėje ir nuolat kvietė surdegėnus į Kauno valstybinį dramos teatrą. Parinkdavo geriausius spektaklius. Didžiai gerbiamas aktorius palaikė ryšį su gimtojo Surdegio kaimo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ir bibliotekininke. Rašė joms laiškus, siuntė sveikinimus, priėmė surdegėnus ir savo namuose.
Aktorius Algimantas Masiulis Surdegyje
A. Masiulis prie Surdegio bažnyčios, 1997.
Aktoriaus kvietimu surdegėnai svečiavosi Kauno muzikiniame dramos teatre, 1998 m.
Niekada nesakydavo "Sudie", tik - "Iki!", 2000-06-02

Nuotraukos J. Uzrienės

„Daug mačiau, daug patyriau, pažinau kitas tautas ir kultūras, bet visų brangiausia mano širdžiai — šalelė Aukštaitija ir jos žmonės, tie atkaklūs darbštuoliai lietuviai ūkininkai!“ — viename savo laiškų rašė aktorius A. Masiulis.

Paskutiniais gyvenimo metais A. Masiulis ypač aktyviai bendradarbiavo su anykštėnais. Aktorius filmavosi Vytauto V.Landsbergio vaidybiniame filme vaikams "Jonukas ir Grytutė" (2003 m.), kur sukūrė geraširdžio Senelio vaidmenį. Šiame filme A.Masiulio personažas - vėl įprasta, aktoriaus dažnai kuriama valdinga ir mąsli asmenybė. Jo Senis - tai atsiskyrėlis, gyvenantis malūne, lipdantis keistus daiktus iš molio ir kartais sulaukiantis svečių, savotiškų piligrimų, kuriems reikia pagalbos ar dvasinio mokytojo. Suvaidino vyskupą Antaną Baranauską Anykščių kultūros centro režisierės Rūtos Smalskienės inscenizacijoje "AB vienetas" pagal Rimanto Vanago kūrinį (2005 m.), bei Senį 2008 m. pristatytame Vytauto V. Landsbergio vaidybiniame filme "Kai aš buvau partizanas". Filmavimas vyko Kurklių I kaime (Anykščių r.).

Vyskupas Antanas Baranauskas prabilo aktoriaus Algimanto Masiulio lūpomis (Nuotr. aut. D, Rupinskienė)


Daugiau apie aktorių Algimantą Masiulį:

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/83761

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/77150

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/nepripazistantis-kompromisu-29718

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/-rdquo-fricu-fricas-is-partizanu-gatves-40120

http://www.menufaktura.lt/?m=1024&s=27908

Straipsniui naudoti šaltiniai

Laimonas Tapinas. Lietuvos kinematografininkai. - V.:Mintis, 1986 m., 69-71 psl.

http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=230

Kanišauskienė M. Teatras Anykščiuose yra. — Šilelis, 2005 gruodžio 24 d. — p. 6-7.

Guobis, Raimondas. „Vienintelė problema – kaip gerai išmokti vaidmenį“, - juokauja aktorius Algimantas Masiulis. — Anykšta, 2001, rugpjūčio 4 d. — p.1,6.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Algimantas_Masiulis