Aktorius Algimantas Masiulis
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
BiografijaAlgimantas Masiulis gimė 1931 m. liepos 10 d. Surdegyje [1], Anykščių raj. Mokyklą pradėjo lankyti 1938 m. Rietave, toliau – Plungė, o nuo 1940 vasaros jau Vilniuje. Čia ir gimnaziją pradėjo (1943 m.). 1944 m. Masiulių šeima apsigyveno Subačiaus miestelyje, broliai Algimantas ir Gintautas pradėjo mokytis progimnazijoje. 1948 m. šeima persikelia į Panevėžį. 1950 m. A. Masiulis baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą. Neketino tapti aktoriumi, tačiau ieškodamas darbo, nuėjo pas J. Miltinį prašyti teatre laisvos sekretoriaus vietos. Tada jam buvo septyniolika. Jau 1948 m. rugsėjo mėn. buvo parašytas įsakymas dėl priėmimo į aktoriaus - kandidato etatą. 1948 - 1951 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro studijoje (vad. Juozas Miltinis). 1948 - 1976 m. Panevėžio dramos teatro aktorius. Šiame teatre išdirbo 28 metus, suvaidino daugybę įvairiausio žanro vaidmenų. 1976 m. pasiprašė atleidžiamas, ryžosi paieškoti kitų aktoriaus kūrybos metodų, kitų ir gyvenimo kelių. Vedė būdamas 23 metų ir 1978 m. kartu su žmona Gražina persikėlė į Kauną, pradėjo dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre. Dar viena sritis, kuriai A.Masiulis skirdavo daug laiko – poezijos skaitymas, daugiausia per radiją. Jis buvo ne tik scenos, kino, bet ir knygos žmogus. Daugybė įrašų radijuje patvirtintų griežtą aktoriaus atranką. Jo įskaityta ankstyvoji ir finalinė Vinco Mykolaičio-Putino poezija, Maironio brandžiojo laiko kūriniai, taip pat Vytauto Mačernio, Oskaro Milašiaus, V.Vitmeno, Edgaro Po, M.Lermontovo eilėraščiai. Šią vyrų kompaniją papildo Aldonos Elenos Puišytės kūryba klausytojams perteikiama su tokia pat didele atsakomybe, kurią A.Masiulis atsinešė iš gimtųjų namų ir subrandino gyvenime. 2001 metais išleido knygą "Tema: visada yra galimybė" – tai ištraukos iš dienoraščių, repeticijų užrašai, kelionių įspūdžiai, mintys apie teatrą ir jo žmones, apie aktoriaus ir režisieriaus santykį, apie save ir viską, kas supa mus. Net ir sunkiais momentais, kai pritrūksta aktyvios veiklos, jis nesėdėdavo sudėjęs rankų. Kai sumažėjo vaidmenų, A.Masiulis atsidavė pomėgiui tapyti. Aktorius liejo akvareles, piešė anglimi, pastele, surengė kelias dailės darbų parodas. Rašė dienoraštį, skaitė, sudarinėjo poezijos kompozicijas, vasarą važinėdavo po Lietuvą automobiliu, lankydamasis įvairiose šalies vietovėse. “Kelionėse po Lietuvą aš pasisemiu jėgų ir laikau tokias išvykas geriausiu vaistu nuo visų ligų”, - tvirtino A. Masiulis. Po sunkios ligos aktorius Algimantas Masiulis mirė namie 2008 m. rugpjūčio 19 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune. Vaidmenys teatrePanevėžio dramos teatro studijoje 1948 m. rudenį sukūrė pirmąjį savo vaidmenį J.Miltinio režisuotame spektaklyje „Mokinė“. Sukūrė daugiau nei 160 vaidmenų teatro scenoje. Patys brangiausi vaidmenys jam pačiam, galbūt kainavę daugiausia įtampos ir nervų tai Kauno scenoje sukurti personažai: Romulas Didysis iš F. Diurenmato „Romulo“, Bernardas Šo iš „Mielojo apgaviko“, Daktaras Gibsas ir „Mūsų miestelio“, Heraldas ir H. Ibseno „Statytojo Solneso“. Aktorius brangino savo personažus, sukurtus J. Miltinio spektakliuose. Likimas aktoriui nepašykštėjo įsimintinų vaidmenų. Vienas tokių – Henris II spektaklyje „Liūtas žiemą“. Dvidešimt metų svajojo apie šio personažo sukūrimą, aktoriui spektaklis padovanojo sielos ramybę, nors vaidmens sukūrimas iš jo pareikalavo begalinės kūrybinės ir fizinės įtampos.  Vaidmenys Panevėžio dramos teatre: 1952 m. Florindas. Carlo Goldoni „Melagis“, rež. Juozas Miltinis 1953 m. Ledu. Émile Zola „Raburdeno paveldėtojai“, rež. Juozas Miltinis 1954 m. Kresalas. J.Tylas „Laumės sūnus“, rež. Vaclovas Blėdis 1954 m. Trepliovas. Antonas Čechovas „Žuvėdra“, rež. Juozas Miltinis 1958 m. Hepis. Arthuras Milleris „Komivojažierio mirtis“, rež. Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis 1959 m. Fadinaras. Eugene Labiche „Šiaudinė skrybėlaitė“, rež. Juozas Miltinis 1959 m. Ksantas. H.Fiheired „Lapė ir vynuogės“, rež. Juozas Miltinis 1960 m. Daktaras Lvovas. Antonas Čechovas „Ivanovas“, rež. Juozas Miltinis 1961 m. Makdufas. William Shakespeare „Makbetas“, rež. Juozas Miltinis 1964 m. Nagulnovas. Michailas Šolochovas „Pakelta velėna“, rež. Juozas Miltinis 1965 m. Klitandras. Jean-Baptiste Poquelin-Moliere „Žoržas Dandenas“, rež. Juozas Miltinis 1967 m. Ferdinandas. Romualdas Lankauskas „Viskas baigsis šiandien“, rež. Juozas Miltinis 1967 m. Julius. Juozas Grušas „Pražūtingas apsvaigimas“, rež. Vaclovas Blėdis 1969 m. Personalo šefas Ėglis. Fridrichas Diurenmatas „Frankas V“, rež. Juozas Miltinis 1970 m. Šervinskis. Michailas Bulgakovas „Didysis prologas“, rež. Juozas Miltinis 1971 m. Volponė. Ben Johnson „Volponė“, rež. Juozas Miltinis 1971 m. Grafas Almaviva. Bomarchais „Sevilijos kirpėjas“, rež. Vaclovas Blėdis 1973 m. Kurtas. Augustas Strindbergas „Mirties šokis“, rež. Juozas Miltinis Vaidmenys Kauno valstybiniame dramos teatre: 1978 m. Vyskupas Pandevskis. Juozas Grušas „Unija“, rež. Jonas Vaitkus. 1979 m. Heleris. Ivanas Radojevas „Raudona ir ruda“, rež. Jonas Vaitkus. 1980 m. Herdalas. Henrikas Ibsenas „Statytojas Solnesas“, rež. Jonas Vaitkus. 1980 m. Dominykas Žigas. Juozas Grušas „Gintarinė vila“, rež. Gytis Padegimas. 1980 m. Roslevskis. Juozas Glinskis „Kingas“, rež. Jonas Vaitkus. 1980 m. Gelovinis. Vincas Krėvė „Šarūnas“, rež. Jonas Vaitkus. 1981 m. Gustavas. Augustas Strindbergas „Kreditoriai“, rež. Gytis Padegimas. 1983 m. Daktaras Gibsas. Thorntonas Wilderis „Mūsų miestelis“, rež. Gytis Padegimas. 1983 m. Helikonas. Albert Camus „Kaligula“, rež. Jonas Vaitkus. 1985 m. Gantas, Sodininkas, Ekstonas. William Shakespeare „Ričardas III“, rež. Jonas Vaitkus. 1991 m. Gajevas. Antonas Čechovas „Vyšnių sodas“, rež. Julius Dautartas. 1991 m. Romulas. Fridrichas Diurenmatas „Romulas Didysis“, rež. Gytis Padegimas. 1997 m. Karalius Henris II. Johnas Goldmanas „Liūtas žiemą“, rež. Gytis Padegimas. 2002 m. Pitagoras. Aleksejus Dudarevas „Sąvartynas“, rež. Neris Karpuškaitė. 2005 m. Generolas. Agatha Christie „Dešimt indėniukų“, rež. Gintaras Varnas, Rokas Ramanauskas. Vaidmenys kineKine debiutavo 1956 m. epizodiniu karininko vaidmeniu pirmame Lietuvos kino studijos filme „Ignotas grįžo namo“ (rež. A. Razumnas). Nusifilmavo 104 filmuose. Pačiam aktoriui itin svarbi kino juosta „Laiku suspėjome pasikalbėti“ (2006 m.). Tau autentiškas dviejų menininkų: aktoriaus A. Masiulio ir nepagydomai sergančio režisieriaus Raimondo Vabalo pašnekesys, kurį apipiną amžininkų pasakojimai, epochos vaizdinė kronika ir paties Raimondo Vabalo palikimas – išlikę jo ankstesnieji interviu, ištraukos iš jo filmų. Aktoriui ypač malonu buvo vaidinti Teofilį („Mano vaikystės ruduo“). Truputi supykdavo, kai jį pavadindavo vokiečiu. Juk gal tik penkis kartus vaidinęs vokiečių armijos karininkus, o visiems taip įstrigo. Mano, kad Vilį Švarckopfą („Skydas ir kalavijas“) suvaidino gana tiksliai. Samilio vaidmuo („Herkus Mantas“) įsiminė – vienišo nesuprasto žmogaus bandymas laimėti ir jo pralaimėjimo katastrofa. Dar vienas pačiam aktoriui svarbus vaidmuo – A.Grikevičiaus filme „Faktas“ sukurtas kaimiečio Rapolo Peciukonio personažas. Žmogus, kokių gyvenime A.Masiulis sako yra sutikęs, – tokie kaip Peciukonis kaime yra ir laikraštis, ir radijas, jie ir išmintingi, ir praktiški, jie – ypatingi.
1956 m. Jonas Šatas. „Skenduolis“, rež. Vytautas Žalakevičius 1959 m. Barmenas. „Adomas nori būti žmogumi“, rež. Vytautas Žalakevičius 1959 m. Vacekas. „Julius Janonis“, rež. Balys Bratkauskas, Vytautas Dabašinskas 1962 m. Kuzmickas. „Žingsniai naktį“, rež. Raimondas Vabalas 1963 m. Venckus. „Vienos dienos kronika“, rež. Vytautas Žalakevičius 1965 m. Mykolas. „Niekas nenorėjo mirti“, rež. Vytautas Žalakevičius 1966 m. Mečys. Naktys be nakvynės, rež. Algirdas Araminas, Gediminas Karka 1966 m. Komendantas. „Svetimas vardas“, rež. J.Šulmanas 1968 m. Vilis Švarckopfas. „Skydas ir kalavijas“, rež. V.Basovas 1968 m. Ferdinandas. „Jausmai“, rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius 1968 m. Štumpfas. „Tėvynės sūnūs“, rež. L.Faizijevas 1968 m. Bruksas. „Ilgoji rokiruotė“, rež. V.Grigorjevas 1969 m. Kunigas. „Birželis, vasaros pradžia“, rež. Raimondas Vabalas 1971 m. Gerhardas Epas. „Misija Kabule“, rež. L.Kvinichidzė 1971 m. Trelonis. „Lobių sala“, rež. J.Fridmanas 1971 m. „Maža išpažintis“, rež. Algirdas Araminas 1972 m. Samilis. „Herkus Mantas“, rež. Marijonas Giedrys 1972 m. „Tas saldus žodis laisvė“, rež. Vytautas Žalakevičius 1972 m. Barbetas. „Ratas“, rež. H.Rapaportas 1973 m. Caro sargybos viršininkas ir juokdarys. „Vargo bijosi, laimės nematysi“, rež. V.Turovas 1973 m. Šeimininkas. „Inžinieriaus Garino krachas“, rež. L.Kvinichidzė 1975 m. Gajus Gibsonas. „Robino Hudo strėlės“, rež. S.Tarasovas 1975 m. Inžinierius Litovka. „Jos sūnų valanda“, rež. V.Turovas 1975 m. Krugeris. „Brilijantai proletariato diktatūrai“, rež. G.Kromanovas 1976 m. Mokytojas Krinica. „Sekmadienio naktis“, rež. V.Turovas 1977 m. Teofilis. „Mano vaikystės ruduo“, rež. Gytis Lukšas 1977 m. Žilius. „Mainai“, rež. Raimondas Vabalas 1977 m. Starbotlas. „Ginkluotas ir labai pavojingas“, rež. V.Vainštokas 1977 m. Henšelis. „Susitikimas tolimame meridiane“, rež. S.Tarasovas 1977 m. Zoldingas. „Likimas“, rež. J.Matvejevas 1977 m. Kriugeris. „Sakmė apie Kovpaką“, rež. T.Levčiukas 1978 m. fon Erlichas. „Tvirtovė“, rež. V.Paskarus 1978 m. Bernaras. „Švelnus sezonas“, rež. V.Pavlovičius 1978 m. Karininkas. „Pasigailėk mūsų“, rež. Algirdas Araminas 1978 m. Abenbrotas. „Savojos pagrobimas“, rež. V.Dromanas 1979 m. Šerlokas Holmsas. „Žydrasis karbunkulas“, rež. N.Lukjanovas 1979 m. Stefanas Brainingas. „Bethoveno gyvenimas“, rež. B.Galanteris 1979 m. Puchovas. „Antarktidos apysaka“, rež. S.Tarasovas 1979 m. Stiuartas. „Paskutinė medžioklė“, rež. I.Šešukovas 1980 m. Generolas. „Žaltvykslės“, rež. Gytis Lukšas 1980 m. Kerbelis. „Juodasis trikampis“, rež. S.Tarasovas 1980 m. Peciukonis. „Faktas“, rež. Almantas Grikevičius 1981 m. Daktaras Šulcas. „Stipruolis“, rež. A.Zguridis, N.Kediašvilis 1981 m. Bertelis. „34-sis greitasis“, rež. A.Maliukovas 1981 m. Džefsonas. „Amerikoniškoji tragedija“, rež. Marijonas Giedrys 1981 m. Kukauskas. „Medaus mėnuo Amerikoje“, montažo rež. Almantas Grikevičius 1982 m. Pulkininkas. „Poryt vidunaktį“, rež. A.Babajevas 1982 m. Feldmaršalas Manšteinas. „Jeigu priešas nepasiduoda“, rež. A.Levčiukas 1982 m. Princas Džonas. „Baladė apie narsųjį riterį Aivenhą“, rež. S.Tarasovas 1982 m. Profesorius. „Autobuso vairuotojas“, rež. B.Šadurskis 1982 m. Jakimkus. „Vasara baigiasi rudenį“, rež. Gytis Lukšas 1983 m. Našlėnas. „Skrydis per Atlantą“, rež. Raimondas Vabalas 1983 m. fon Virhofas. „Aš – darbo liaudies sūnus“, rež. V.Strelkovas 1983 m. Koleris. „Europietiška istorija“, rež. I.Gostevas 1984 m. Haris Trumenas. „Pergalė“, rež. J.Matvejevas 1984 m. Cirko direktorius. „Baltasis pudelis“, rež. A.Zguridis 1984 m. Benetas Hetčas. „Juodoji strėlė“, rež. S.Tarasovas 2003 m. Senelis. „Joniukas ir Grytutė“, rež. Vytautas V. Landsbergis 2004 m. Pranciškonų vienuolis. „Kauno bliuzas“, rež. Pavelas Sarajevas 2006 m. „Laiku suspėjome pasikalbėti“, rež. Agnė Marcinkevičiūtė 2008 m. Senis. „Kai aš buvau partizanas“, rež. Vytautas V. Landsbergis. Apdovanojimai1974 m. – LTSR nusipelnęs artistas 1981 m. – LTSR liaudies artistas 1983 m. – XVI sąjunginio kino festivalio Leningrade laureatas (už geriausią aktorių ansamblį kino filme „Vasara baigiasi rudenį“, su Vaiva Mainelyte ir Valentinu Masalskiu) 1996 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius 1998 m. – „Padėkos Fortūnos“ statulėlė „Už nuopelnus Lietuvos teatrui“ 2003 m. – Kauno savivaldybės apdovanojimas „Gerumo plyta“ 2006 m. – 2-ojo laipsnio „Santakos“ garbės ženklas „Už nuopelnus Kauno miestui“ 2006 m. – skulptūrėlė „Kauno Rampa 2006“ už vyskupo Antano Baranausko vaidmenį Anykščių kultūros centro spektaklyje „AB vienetas“. Susitikimai su tėviškėnaisAlgimantas Masiulis visada mylėjo lietuvišką kaimą. Su džiaugsmu prisimindavo vaikystėje išmoktus ūkio darbus. Ypatingai didžiuodavosi savo valstietiškomis šaknimis. Keletą kartų A. Masiulislankėsi tėviškėje ir nuolat kvietė surdegėnus į Kauno valstybinį dramos teatrą. Parinkdavo geriausius spektaklius. Didžiai gerbiamas aktorius palaikė ryšį su gimtojo Surdegio kaimo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ir bibliotekininke. Rašė joms laiškus, siuntė sveikinimus, priėmė surdegėnus ir savo namuose.    Nuotraukos J. Uzrienės „Daug mačiau, daug patyriau, pažinau kitas tautas ir kultūras, bet visų brangiausia mano širdžiai — šalelė Aukštaitija ir jos žmonės, tie atkaklūs darbštuoliai lietuviai ūkininkai!“ — viename savo laiškų rašė aktorius A. Masiulis. Paskutiniais gyvenimo metais A. Masiulis ypač aktyviai bendradarbiavo su anykštėnais. Aktorius filmavosi Vytauto V.Landsbergio vaidybiniame filme vaikams "Jonukas ir Grytutė" (2003 m.), kur sukūrė geraširdžio Senelio vaidmenį. Šiame filme A.Masiulio personažas - vėl įprasta, aktoriaus dažnai kuriama valdinga ir mąsli asmenybė. Jo Senis - tai atsiskyrėlis, gyvenantis malūne, lipdantis keistus daiktus iš molio ir kartais sulaukiantis svečių, savotiškų piligrimų, kuriems reikia pagalbos ar dvasinio mokytojo. Suvaidino vyskupą Antaną Baranauską Anykščių kultūros centro režisierės Rūtos Smalskienės inscenizacijoje "AB vienetas" pagal Rimanto Vanago kūrinį (2005 m.), bei Senį 2008 m. pristatytame Vytauto V. Landsbergio vaidybiniame filme "Kai aš buvau partizanas". Filmavimas vyko Kurklių I kaime (Anykščių r.). 
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/83761 http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/77150 http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/nepripazistantis-kompromisu-29718 http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/-rdquo-fricu-fricas-is-partizanu-gatves-40120 http://www.menufaktura.lt/?m=1024&s=27908 Straipsniui naudoti šaltiniaiLaimonas Tapinas. Lietuvos kinematografininkai. - V.:Mintis, 1986 m., 69-71 psl. http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=230 Kanišauskienė M. Teatras Anykščiuose yra. — Šilelis, 2005 gruodžio 24 d. — p. 6-7. Guobis, Raimondas. „Vienintelė problema – kaip gerai išmokti vaidmenį“, - juokauja aktorius Algimantas Masiulis. — Anykšta, 2001, rugpjūčio 4 d. — p.1,6. |
