Aktyvistai – Giedrė ir Virgilijus Šironai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (175 balsai)
Jolanta Matkevičienė
„Mus suvedė M. Gorbačiovas“...

Vargu, ar daugelis iš mūsų galėtų taip pasakyti, nes toks žodžių skambesys turi ir drastiško jausmų atspalvio ir politiškumo. Tačiau Giedrė ir Virgilijus Šironai, pradėję skaičiuoti bendro gyvenimo trečią dešimtmetį- gali, nes jame apstu meilės, politikos ir krikščioniško gyvenimo principų...

Giedrė- suvalkietė, kilusi iš Vilkaviškio, nuo 17 metų nuėjo į tuo metu slaptą „Šv. Šeimos kongregacijos“ vienuolyną, ir vienuole buvo beveik 10 metų, tiek, kiek reikia iki paskutinio apsisprendimų įžado būti vienuole. Ir jei ne vidinės abejonės- šiandien mes turbūt būtume turėję tos vienuolijos seserį Gertrūdą. Tačiau, pasak Giedrės, ji, užaugusi krikščioniškoje šeimoje, tačiau ne idealioje, visada žavėjosi gražia, darnia šeima, todėl merginą kankinusios abejonės: būti vienuole ar kurti šeimą. Tarp jaunų vienuolių tokių minčių nekilo, todėl jos visos ir liko vienuolėmis, davę įžadus užrakintoje bažnyčioje... Vienuolės abitą, kaip ir kitos vienuolės, Giedrė apsivilkdavo tik įžadų metu, o realiame gyvenime mokėsi medicinos ir dirbo felčere. Sako, pažįstamos vargonininkės dėka, įsidarbino Molėtų rajone, Bijutiškio ambulatorijos felčere.

Virgilijus tuo metu buvo vedęs, turėjo sūnų, gyveno ir dirbo Žalvariuose inžinieriumi. Ir jei ne politinių permainų priešaušris, kai buvo pradėta kurti blaivybės organizacijos, gal nė nebūtų tuodu žmonės susitikę, bet, matyt, buvo tokia Dievo valia... Ir vienam, ir kitam buvo liepta vadovauti savų kolūkiečių blaivybės draugijoms, (beje, nuo tada Šironas neima į burną nė lašo, net ir alaus) o vieną kartą , anot Virgilijaus, kažkas ėmė ir susodino juos greta, bevažiuojančius autobusu į M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio suvažiavimą. Giedrė, sako, turėjusi vidinį balsą, kuris tarsi sakęs, jog šis žmogus bus jos vyru, o Virgilijui tai irgi buvo netikėtai sutiktas gyvenimo džiaugsmas. Juk nė vienas nieko nežinojo apie asmeninį kito gyvenimą, o šie, toli gražu, nebuvo rožėmis kloti... Virgilijui buvo problemos šeimoje, o Giedrę kankino artėjantis apsisprendimas. Po to, kai jau buvo žinomi dviejų žmonių ketinimai, Giedrę dar vis varžė jos pasirinkimas, bet daugiau dėl kitų žmonių pasitikėjimo. Juk vienuolės buvo įsitraukusios į kovą prieš tarybų valdžią, o ji jautėsi tarsi pabėgėlė... Vėliau Virgilijus didžiuosis savo žmonos tarsi nematomu darbu, leidžiant „Kronikas“, statant kryžius, įtraukiant jaunimą į katalikiškus renginius, kelionę į Šiluvą, akis į akį susidūrimu su KGB... O Giedrė prisimins, koks pažeidžiamas ir trapus žmogus gali būti savo mintimis ir pasirinkimais, bet prieš Dievo valią bejėgis. Juk visada bodėjusis tais, kurie veda kelissyk ir pati, lyg tyčia, tapusi antra žmona... Tačiau, jei ne dvasinio vadovo, vienuolyno vyresniosios ir tuomet dar vyskupu buvusio Vincento Sladkevičiaus įžvalgumas ir palaiminimas, gal ji taip ir būtų likusi abejonėse. Šiandien, kai dėl ko nors norisi žmogiškai nusistebėti, ji, iš savo patirties pasimokiusi, skubančioms mintims sako: stop... O to paties vienuolyno seserimi vienuole tapo jos jaunėlė sesuo Lina...

Gyvenimas pagal krikščioniškąją etiką

Taip išeitų, kad „pagrobdamas“ iš vienuolyno sau žmoną, Virgilijus Šironas kraičiu gavo ir tikėjimą. Pasak jo, nors ir gyvendamas su tėvais krikščioniškoje šeimoje, jis, kaip maištaujantis jaunuolis, keliolikai metų buvo užmetęs tikėjimą, o dabar jį atrado kartu su Giedre. „Pajutau, kad veikia kažkas daugiau, nei žmogaus norai“- sakė apie pažintį ir santuoką Virgilijus. Giedrė prisimins, jog vyro valia jie atvažiavo gyventi į jo senelio sodybą Papiškių kaime ir kryptingai siekė ūkininkauti, o jos valia buvo turėti daug vaikų, nes taip ji suprato gera duodanti Lietuvai. Ir viena, ir kita išsipildė. Iš vienos karvės atsirado 20 karvių ir 15 telyčių pieno ūkis, kurio dėka, anot Šironų, jie yra pavalgę, apsirengę ir gali išgyventi... O vaikai “byrėjo“ kone kas antri metai. Ir visų gimtadienius lengva atsiminti, nes turi savąjį „kodą“: Marija gimė rugpjūčio 23d.- per didįjį 1988-ųjų mitingą, Agnė –balandžio 18d. – per 1990 m. blokadą, Andrius- 1992m. liepos 29d., Eglutė- 1994m. liepos 2d. , kai V. Šironas buvo pirmuoju rajono meru Molėtuose, Linas-1996m. lapkričio 4d.- dovana vyrui, nes pats Virgilijus gimęs lapkričio 8d., ir Austėja- 2000-ųjų m. vasario 11d.- naujojo tūkstantmečio vaikas. Sutapimu ar atsitiktinumu galima vadinti ir tai, jog Giedrė ir Virgilijaus sūnus Paulius iš pirmosios santuokos, gimę spalio 17d. Gražia dovana jis įvardina ir šįmet lapkričio 2d. gimusio pirmojo vaikaičio, Pauliaus sūnaus, gimimą. „Kiekvienais metais pas mus ko nors padaugėja, bet šie metai- ypatingi. Sulaukėm ne tik vaikaičio, bet ištekėjo ir pirmoji duktė Agnė. Kažkaip dar sunku su tuo apsiprasti...“ Vaikams šeimoje įdiegiami tikėjimo pagrindai, tačiau, pasak tėvų, jiems suteikiama laisvė. Jei vaikas nenori važiuot sekmadienį į bažnyčią, tai ir nevažiuoja, tačiau po poros sekmadienių jie pradeda mąstyti, kad jau seniai nebuvo bažnyčioje ir važiuoja be jokio raginimo. Taip vyksta sąžinės ugdymas per pasitikėjimą.

Trečius metus Giedrė Šironienė veda tikybos pamokas Molėtų gimnazijoje. Sako, jog trečdalis vaikų renkasi tikybą, norėdami sužinoti atsakymus į klausimus, kiti, norėdami lengvai praleisti laiką. Tikyba, pasak jos, nėra katalikiškų dogmų dėstymas. Šis dalykas turėtų vadintis krikščioniškąja etika, kur tikėjimas siejamas su gyvenimo saviaukla... „Krikščioniškoje šeimoje gyvendami turime vienas kitą mylėti, tobulinti vienas kitą iš meilės... „- sako Giedrė.

Kas niekur nedingsta...

Turbūt sunkiausia žmonėms būtų atsisakyti savo turtų. Giedrė gi turi kitokią praktiką. Juk būnant vienuole reikia duoti ir neturto įžadus. Net koks mielas žaisliukas tampa nereikalingu, nes negalima apsikraut daiktais, kurie trukdo darbui... Atrodytų, jog tai, kas brangiausia- visada šalia. Būtent tai patvirtina ir Virgilijus: „Jei tai brangu, tai ir nedings. Regis, kažkuris senovės išminčius sakė, jog kas tikrai mano- aš nešiojuosi su savimi...Vadinasi, kas mums brangiausia yra šalia mūsų.“ Jie turi vienas kitą, mylinčius ir mylimus vaikus, regis, paprastą ir aiškų gyvenimo supratimą, bet, kažkodėl prie jų priartėjus ir kitiems pasidaro šviesiau. Gal todėl, kad jų gyvenimo būdas yra kupinas gerų darbų ir krikščioniškos meilės skleidimo... „Kai laukiausi antro vaiko, sugalvojom, kad reikia paimti keletą vaikų iš vaikų namų, bet mums pasakė, kad reikia kartu išgyventi penkerius metus. Buvom labai nusiminę, - prisiminė Giedrė,- bet paskui lemtingas atsitiktinumas mus suvedė su Persitvarkymo Sąjūdžiu Molėtuose ir B. Matiuku, kuris dirbo globos namuose. Tuomet mums leido pasiimti savaitgaliams ir per atostogas svetimus vaikus. „ Tarp žmonių sklido įvairių kalbų, neva tai tie vaikai imami darbams dirbti, tačiau, pasak Giedrės, jie buvo šeimoje, ir“ jei dirbome mes, dirbo ir jie“... Su savais ir augintiniais Šironų šeimoje galima sakyti, jog augo 17 vaikų. Visi, išskyrus vieną augintinį, ūkininkaujantį Radviliškio rajone, aplanko juos labai dažnai, kai kurie jau sukūrę šeimas, vadina juos tėvais arba vardais... Geresnės padėkos nė nereikia. Juk svarbu, kad pasėta gėrio sėkla. Kartais, kai situaciją pradeda valdyti pyktis ir pakeltas balsas, nors tai būna retai, Šironų šeimoje yra sutartinis ženklas- „tėvams reikia pasikalbėti“. Labai svarbu, pasak jų, išsaugoti harmoningus santykius šeimoje. Nebūti irzliems, stengtis pasakyti švelnų žodį. „Kai abu sutariam, yra noras tobulėti, o kai tas noras nepraėjęs nė vienam, tobulumo galima siekti ir bendrai, juk kai sieki tobulumo- žvaigždė dar būna nepasiekta... Džiaugiuosi, kad turiu geranorišką vyrą, nes tokių vyrai mažai. Mes tariamės absoliučiai visais klausimais ir neturim jokių paslapčių. Juk jei vyras pasako, kad aš vis dar tave myliu, vadinasi, tai ženklas, jog tebėra geri santykiai šeimoje. „

Sąžiningumas- išskirtinis bruožas

Romantiška Giedrės ir Virgilijaus Šironų šeimos susikūrimo istorija buvo žinoma nedaugeliui, o tai, kad Virgilijus 1995-1997 metais buvo pirmuoju Molėtų rajono meru- žinojo daugelis. Šiandien tai jau istorinis faktas, atgulęs į Molėtų krašto politinio gyvenimo archyvus, kartas nuo karto pakilnojamas... Tuomet dar buvo gyva tautiškumo dvasia, o turėti kitakalbių „iš aplinkui“ krašte merą tautininką- buvo ne tik garbė, bet ir pilietiškumo išraiška. Tačiau Giedrė Šironienė tuos metus mena kaip sunkiausius, nes darbų ūkyje buvo be galo daug, o vaikai irgi buvo maži, sunku buvo suderinti visas pareigas. Tačiau Virgilijus susitvarkė, nors, anot žmonos, „kai neturi savo komandos - tai kokia čia sėkmė... Dauguma vietos politikų nesuprato ir nepalaikė naujos demokratijos, o Virgilijus atliko pareigą taip, kaip galėjo, kaip suprato ir stengėsi būti sąžiningu. O kad jis sąžiningas- netikėjo net tie, kurie jį pažinojo... Buvo įvairių pasiūlymų, bet ten, kur siūlomi dideli pinigai, tai ir kalėjimas už nugaros... Jis buvo toks sąžiningas, kad net sergančio vaiko, sugedus savo mašinai, savivaldybės mašina nenorėjo vežti... O buvo kalbančių, kad ir asfaltą nusitiesė ir kombainą nusipirko meru būdamas..“

Šiandien Virgilijus atstovauja TS( konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir sako, jog politikoje šiek tiek dar dalyvauja, nors politika, tiek rajone, tiek šalyje yra ...susitraukusi. Nėra jokio pamąstymo, kad būtų kažkaip kitaip, nei buvo, o meras galėtų būti iniciatorius tų procesų. Juk Lietuva- entuziastų ir nagingų žmonių kraštas...

Alvydo Balandos nuotraukos

Virgilijus Šironas- tautininkas, pirmasis ir turbūt vienintelis rajono meras, į darbą šliuožęs slidėmis, nes buvus labai gili žiema... Dabar, būdamas tarybos nariu, sako, kad tarp politikų pasigenda naujų idėjų ieškojimo, politinės ambicijos bei gebėjimo išgirsti ką sako žmonės...

Giedrė Šironienė nemokėjo nei karvės melžti, nei duonos kepti, bet, būdama gera šeimininkė, visko išmoko, nes klausė vyro močiutės Petronėlės Meškienės pamokymų. Dabar ji kepa duoną ir to moko visus norinčius beveik 200 metų senumo sodyboje.
Duonos sodyba. Taip vadinasi Šironų sodyba, vienas iš aštuonių objektų, dalyvaujančių Ambraziškių bendruomenės centro, kuriam vadovauja V. Šironas, dviračių tako projekte „Kamastos žiedas“. Pernai Utenos apskrities konkurse „Sėkmės pasaga“ jie pelnė „Metų nekomercinio projekto“ nominaciją.

Matkevičienė J. Meilė niekada nesibaigia...Aukštaitiškas formatas. Nr. 12. Psl.21 -22.