Aldonos Banionienės prisiminimai apie Vasario 16 - osios šventę

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (141 balsai)

Aldona Banionienė

A. Banionienė viena iš daugelio Taujėnų krašto patriotų. Ji gimė 1921 m. vasario 13 d. Antaninos ir Simono Mikėnų šeimoje Varlėnų kaime, Taujėnų Valsčiuje. Be Aldonos šeimoje dar augo Alfonsas, Juozas ir Valerija. Aldona pasakoja : „Tėvelis buvo prasilavinęs žmogus, nes mokėjo skaityti, rašyti - to jis išmoko armijoje. Paskelbus 1918 m. Nepriklausomybę mūsų kaime žmonės mažai ką tesuprato. Daugel metų gyvenę prie caro, jie buvo labai tamsūs ir nieko nežinojo apie Lietuvos istoriją. Kaip Baranauskas sakė : „Lietuva buvo tamsi ir juoda“. Tuo metu žmonės buvo tamsūs, bet labai geri. Mylėjo vienas kitą, net apkalbų nebūdavo, kaimas buvo kaip viena šeima. Gyveno visi labai vargingai. Praūžus karui, buvo labai baisu, nes kaimas buvo nusiaubtas, arkliai atimti, gyventojai apvogti, visur skurdas. Bet gyvenimas palengva ėjo į priekį. Atsiradus kalendoriams, žmonės juos nusipirkdavo, skaitydavo patys ir kaimynams duodavo. Ten daugiausiai buvo rašoma apie ūkinius reikalus, tai buvo visas mūsų kaimo žmonių „apsišvietimas“. Vėliau atsirado laikraščiai. Mano tėvelis užsisakydavo „Ūkininko patarėją“, „Mūsų laikraštį“ - tai katalikiškas laikraštis. Gerai atsimenu, kai dar buvau vaikas, net į mokyklą dar nėjau, tėvelis parėjo iš tvarto pasišėręs ir pranešė visai šeimai, kad mūsų Varlėnų kaime jau plevėsuoja trispalvė. Ją vidury kaimo, medyje ant ilgo stiebo, iškėlė jaunimas. Mes, vaikai, bėgom į kiemą žiūrėti kur ta vėliava. Taip buvo paminėta pirmoji mano atmintyje Vasario šešioliktoji.

Įdomiausia buvo, kai aš pradėjau eiti į mokyklą 1927 m. Tais pačiais metais į mūsų mokyklą atkėlė mokytoją Mykolą Sarapiną. Šis žmogus buvo patriotas, entuziastas, labai mokantis dirbti su vaikais. Mokykloje Vasario 16 - oji visada buvo minima. Mokytojas pasakodavo apie Lietuvos istoriją : kaip Lietuva buvo pavergta, kaip atgavo nepriklausomybę, apie Žalgirio kovą, apie Vytautą Didįjį, nes žmonės kaime nieko apie tai nežinojo. Neturėjo nei radijų, nei televizorių, nei knygų.

Mus, vaikus, mokytojas išmokė dainuoti, vaidinti. O sykį aš ir dar trys mergaitės šokome „Gulbių ežerą“. Mama pasiuvo baltą sijonėlį, su baltom kojinaitėm ir baltom šliurytėm šokom kaip tikros gulbės. Visos mokytojo paruoštos programos žiūrovams labai patikdavo. Kai užaugau, Vasario 16 - ją švesdavau su jaunimu Baleliuose. Iš ryto visa šeima eidavo į bažnyčią. Tai buvo tautiška šventė. Grįžę iš bažnyčios eidavome dirbti, o vakare būdavo minėjimas ir šokiai.

Vadovaujant mokytojui M. Sarapinui, Baleliuose susikūrė Šaulių būrys, kurio veikloje dalyvavo 20 jaunuolių ir nemažai 1918 m. savanorių, kurie turėjo ginklus. Vasario 16 - ją visi susirinkdavome dideliame Bitinų kieme, kur minėdavome šią šventę, o Šauliai iššaudavo 16 kartų. Paskui visi eidavome ratelių, dainuodavome. Balelių mokyklos mokiniai parodydavo programėlę, dainuodavo patriotines dainas, vaidindavo, mokytojai skaitydavo paskaitas. Būdavo iškelta trispalvė vėliava.

Paminėti Vasario 16 - osios atvažiuodavo iš Užugirio. Ten buvo keturmetė mokykla, kurioje dirbo keletas mokytojų, buvo daugiau inteligentijos. Jie atveždavo paruošę patriotinę programėlę. Vaidindavo ir dainuodavo.

Didelę reikšmę kaimo švietimui turėjo iš mūsų kaimo kilę studentai. Jie grįždami iš miestų parveždavo daug naujienų .Vėliau prie mūsų švietimo labai prisidėjo kunigas Kartošis. Jis savo tėvų šeimai užprenumeruodavo 11 laikraščių, kuriuos skaitydavo visas mūsų kaimas. „Žvaigždutėje“ buvo spausdinami B. Brazdžionio eilėraščiai. Tuos eilėraščius mes mokindavomės ir deklamuodavome švenčių metu. Laikraščius ir laiškus į kaimą pristatydavo mūsų kaimo viršaitis Urbonavičius. Kai nuvažiuodavo į Taujėnus, tada ir parveždavo į Balelius visą spaudą. Tai būdavo nedažnai. Gavus laikraščius, kaimo vyrai susirinkdavo vienon trobon ir skaitydavo spaudą, ginčydavosi, domėjosi politika.

Labai gaila, kad viskas greitai pasibaigė. Rodos, viskas buvo gerai, linksmai gyvenome, jautėsi žmonių pakilimas, domėjimasis politika, istorija, bet viską nutraukė karas. Ruošėmės į bažnyčią su vyru, kai per mūsų kiemą praskrido lėktuvas taip žemai, kad net matėsi lakūnas. Ant jo kepurės pamatėme penkiakampę žvaigždę. Tą baisią žinią, apie prasidėjusį karą, mums pranešė bažnyčioje kunigas per pamokslą. Visi išsigandome ir nebaigę Šv. Mišių pasileidome namo“.


Naudota literatūra :

1. Aldonos Banionienės prisiminimai, Žukauskienė, Gražina, Tėviškėlė, 2006 m., Nr. 1, p 3.