Antanas Žiurlys — buvęs Uchtos lagerio kalinys

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (414 balsai)

Dukters Onutės Žiurlytės-Burmistrovienės prisiminimai

Antanas Žiurlys. 1931 m.

Rūpestingas ir nagingas žmogus

Mano tėvas Antanas Žiurlys gimė 1910 m. spalio 6 d. Nociūnų kaime (Joniškio rajonas) mažažemių šeimoje. Joje dar augo broliai Jonas ir Edvardas bei sesuo Rozalija. Būdamas septynerių metų, Antanas neteko tėvo. Tad vaikystė buvo labai sunki. Visus darbus mamai padėjo dirbti vaikai, pagelbėdavo geri kaimynai. 1939 m., būdamas 29 metų, tėtis susituokė su Stanislava Šaltenyte, kilusia iš Sodėnų kaimo (Molėtų rajonas). Šeima įsikūrė Nociūnuose, jaunojo pastatytame name. Mano tėvai dirbo žemę, augino gyvulius, stengėsi prasigyventi. Tėtis buvo labai nagingas, viską mokėjo pasidaryti pats. Jo rankoms paklusdavo medis, o ypač — metalas. Sodyboje ir dabar tebestovi tėčio rankomis pastatyta ir įrengta kalvė, joje likę daug jo padarytų įrankių: replės, „meiseliai“ (kirstukai), kūjai, „bormašinė“ — rankinis grąžtas metalui gręžti... Ypač gerai tėtis mokėjo kaustyti arklius. Iki pat savo dienų galo nepirko jokio metalinio daikto — viską sugebėjo pasidaryti pats. Net klėties užraktą sumeistravo taip, kad vagims būtų neįveikiamas. Apylinkėje garsėjo kaip geras aludaris. Pats pasidarė visą reikalingą inventorių: statines, kubilus, taip vadinamąją aznyčią — salyklo džiovyklą. Aznyčia — tai iš rąstų padaryta dėžė. Ji stovėdavo ant aukšto pirtyje. Tėčio padarytą alų girdavo talkininkai, vestuvių, krikštynų, kitų švenčių dalyviai. Jis garsėjo ir kaip geras dainininkas. Kai užtraukdavo dainą, jo paties žodžiais tariant, net žibalinė lempa užgesdavusi. Kaip giedotojas, į paskutinę kelionę išlydėjo ir apgiedojo daug savo ir aplinkinių kaimų žmonių. Mama mokėjo dirbti visus gerai šeimininkei būtinus darbus: verpė, audė, mezgė, siuvo, kad aprengtų nemažą šeimyną. Gimė dukros Valė ir Aldona, sūnus Algis. Manęs, Onutės, šiame pasaulyje dar nėra. Aš gimiau 1956 m., kai tėtis jau buvo grįžęs iš baisios įkalinimo vietos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėtis buvo paimtas į frontą. Karo audros tėvelį nubloškė į Vokietiją. Prisimenu, kaip jis pasakodavo, jog užėję į vokiečių sodybas, žmonių neberasdavo, o ant stalo dar garuodavęs paliktas valgis. Gyventojai buvo pasitraukę iš savo namų. Tėtis buvo sužeistas ir grįžo į gimtinę karui dar nesibaigus.

Broliai Antanas (kairėje) ir Edvardas Žiurliai. 1938 m. Fotografavo S. Bačianskas

10 metų Uchtos lageryje

1946 m. vasarą mano tėvų Antano ir Stanislavos Žiurlių šeima buvo įtraukta į išvežamų iš Lietuvos gyventojų sąrašus. Apie tai tėvams pranešė geri žmonės. Mama, susisodinusi vaikus į arkliais pakinkytą vežimą, vieną naktį pasitraukė į gimtinę Molėtų krašte. Tėtis pasiliko sodyboje Nociūnuose. Netrukus jis buvo suimtas ir su tūkstančiais kitų nekaltų Lietuvos gyventojų ištremtas iš tėvynės. Jo laukė nežinia, kančios, ligos ir badas, sunkus alinantis darbas, sargybinių patyčios ir smurtas, kasdien kamavo nenumaldomas artimųjų, tėvynės ilgesys. Žmona ir vaikai, likę Lietuvoje, labai ilgėjosi vyro ir tėvelio. Beveik 10 metų mano tėtis kalėjo Uchtoje (Komija), viename iš daugybės ten veikusių lagerių. Visą tą laiką, atplėštas nuo brangiausių žmonių, draugų, kaimynų, gimtinės, dirbo kalviu metalo gamykloje. Vėliau tėtis pasakojo, jog darbo sąlygos buvo labai sunkios. Dirbti tekdavo daug valandų, varginęs didelis karštis. Ne visi kaliniai ištverdavo. Maisto jie gaudavo labai mažai, o alinantis darbas išsekino žmones. Neretai pasitaikydavo, kad stipresni kaliniai atimdavo iš silpnesnių ir taip menką maisto davinį. Tėtis visada gynė skriaudžiamus, silpnesnius, lageryje buvo žinomas kaip teisybės ieškotojas. Jam teko iškęsti ir badą, ir smurtą, bet visada kovojo už tiesą. Praėjus septyneriems įkalinimo metams, tėtis buvo paleistas be teisės grįžti į Lietuvą, todėl, neturėdamas kitos išeities, pasiliko dirbti toje pačioje gamykloje. Tik 1955 metais galėjo sugrįžti į tėvynę. Sodybą Nociūnuose, 1946 m. vasarą likusią be šeimininkų, kurį laiką prižiūrėjo tėčio brolis Jonas, gyvenęs netoliese. Po keleto mėnesių į ją sugrįžo mama su vaikais — dviem mano seserimis ir broliu. Likusiai be vyro, mamai teko labai vargti, sunkiai dirbti, kad viena išmaitintų vaikus. Kiek galėdami padėdavo vaikai, nors jie buvo dar labai nedideli. Laiškuose iš Uchtos tėtis prašydavo nesiųsti jam maisto, nes žinojo, kad šeima Lietuvoje verčiasi labai sunkiai. Kai Nociūnų ir aplinkinių kaimų gyventojai buvo suvaryti į kolūkį, mamai teko melžti karves, šerti kiaules. Visa šeima nekantriai laukė grįžtant tėčio.

Pagaliau gimtinėje

Grįžęs į gimtąjį kaimą tėvas netrukus sulaukė netikėtų svečių — pas jį atėjo trys vyrai, kurie, kaip paaiškėjo, prieš dešimtmetį buvo pasirašę kažkokį dokumentą, jog mano tėtis būtų ištremtas. Vyrai atsiprašinėjo ir sakė, kad tikrai nesitikėjo Antano Žiurlio pamatyti gyvo. Tėvelis tiems žmonėms nepasakė nieko. „Laisvės“ kolūkyje jis pradėjo dirbti kalviu. 1956 metais gimiau aš, jauniausioji dukra Onutė. Kai paūgėjau, tėtis man dažnai pasakodavo apie tą baisų dešimtmetį, išplėštą iš jo ir šeimos gyvenimo ir praleistą svetimame krašte. Visada menu tėtį kažką dirbantį, meistraujantį, tvarkantį sodybos aplinką. Kalviu kolūkyje dirbo iki pat pensijos. Išėjęs į užtarnautą poilsį, padėjo mano mamai fermoje šerti kiaules. Tėtis mirė 1989 m. rugsėjo 21 d. Jis ilsisi gimtojo Nociūnų kaimo kapinaitėse. Kai prisimenu tėtį, suprantu, kad jo lūpomis kalbėjo dešimtmečiais kaupta patirtis ir išmintis. Tik mes, vaikai, daug ko tada neišgirdome, ne viską galėjome įvertinti. Dabar saugome jo šviesų atminimą, branginame su didele meile padarytus daiktus. Sodyboje tebestovi tėčio kalvė, joje kartkartėmis meistrauja mano vyras Sigitas, suvažiavę anūkai. Į kubilus, kuriuos prieš septyniasdešimt metų padarė mano tėtis, sulipa būrys anūkų ir proanūkių. Mes, keturi vaikai, stengiamės pateisinti savo tėvo Antano Žiurlio lūkesčius ir viltis. Tik mums labai trūksta ramaus paguodžiančio jo balso, peties paglostymo, o kartais — ir švelnios pašaipos.

Prisiminimus apie tėvą Antaną Žiurlį užrašė dukra Onutė Žiurlytė-Burmistrovienė. Nuotraukos iš asmeninio O. Žiurlytės-Burmistrovienės archyvo