Antanas Drilinga – poetas, rašytojas prozininkas, žurnalistas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,6 / 5 (767 balsai)


Antanas Drilinga, 1985 m. (Nuotr. iš Anykščių viešosios bibliotekos nuotraukų archyvo)


Šiais metais gegužės 16 d. poetui, rašytojui prozininkui, žurnalistui, leidėjui Antanui Drilingai sukanka 80 metų. Sugrįžti ir pasižvalgyti po rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelius manome rūpėtų ne vienam jo kūrybos gerbėjui. Kad anykštėnai juo domisi, patvirtino ir praėjusiais (2014) metais bibliotekininkų organizuota kelionė į gimtąjį A. Drilingos Plikiškių kaimą, pažintis su gimtaisiais jo namais ir pokalbis su rašytoju. Tai buvo tarsi sugrįžimas į praeitį, prisiminimas tų įvykių, kurie labiausiai yra įsimintini ir brangūs pačiam kūrėjui.



Rašytojas A. Drilinga  pasitinka svečius gimtuosiuse Plikiškiuose, 2014 m. (Nuotr. iš Anykščių  viešosios bibliotekos nuotraukų archyvo)


O gyvenimas eina, laikas nuplukdo viską – meilės ir neapykantos, sėkmių ir nesėkmių, švenčių ir šiokiadienių briaunas. Daug kas pamiršta. Lieka darbas – svarbiausias trumpo žmogaus gyvenimo pateisinimas, lieka darbo rezultatas, visa tai, ką mes dirbdami atiduodame kitiems“ – kalbėjo A. Drilinga atvykusiems svečiams.


Tikrai gyvenimas nestovi vietoje... Darbas veja darbą... Ir tų darbų padaryta tikrai daug. Tai ne tik knygos... Besilankantys kūrėjo namuose įsitikino, kokių auksinių rankų meistras yra daugiau kaip trijų dešimčių knygų autorius A. Drilinga. Atrodytų, kaipgi žmogus gali tiek suspėti, tiek daug padaryti? Gimtieji namai apstatyti rašytojo rankomis sukurtais baldais – viskas iš medžio su didžiule meile „sumeistruota“, išdrožta, išdailinta. „Aplink mane nuo gimimo – medžiai. Man visada patiko jų kvapas, galimybė iš medžio padaryti kažką gražaus“ – apie savo pomėgį medžio darbams kalbėjo rašytojas.



Rašytojas A. Drilinga savo tėviškėje, apie 1985 m.  (Nuotr. Jono Junevičiaus)


Gimtinė svarbi kiekvienam žmogui. Pasak A. Drilingos, tai ypatinga vieta, kurioje jo siela jaučiasi laisvesnė ir doresnė. Rašytojas saugo savo senolių atminimą. Kaip pats sako, „beveik iš mirties patalo“ prikėlė klėtį, pirtelę, senąjį trobos galą su duonkepe krosnimi, ant kurios žiemą ir dabar šonus pasišildo. Gimtuosiuose namuose ir motinos kraičio skrynia, šalia klėties – tėvo sėtuvė, mamos gelda. Viskas, kas mena rašytojo šeimos ištakas yra saugoma ir puoselėjama.


Galbūt, rašytojui pavyksta pamiršti jį skaudinusius įvykius, bet tai, kas miela ir gražu, tikrai yra išlikę kūrėjo atmintyje. Gimtasis kaimas, jo žmonės įamžinti ir jo knygose. 1999 m. prieš pat naujuosius metus, duodamas interviu dabar jau šviesaus atminimo kolegai Kęstučiui Arlauskui, A. Drilinga paklaustas, ar dažnai lankosi Plikiškiuose, atsakė:
„Aš iš jų niekur neišvykau, nes žmogus tėviškę visuomet nešiojasi širdy. Lankydamas Šimonių progimnaziją, Ukmergės mokytojų seminariją, Vilniaus pedagoginį institutą (Dabar Vilniaus edukologijos universitetas – A. B.),Vilniaus universitetą, vėliau dirbdamas įvairių laikraščių, žurnalų redaktoriumi, baisiai ilgėjausi gimtųjų vietų. Plikiškiai, jų žmonės, įvykiai, juokas ir ašaros tapo mano knygos „Žmonės prie vieškelio“ pagrindu. Ją, išleistą 10 tūkstančių egzempliorių tiražu, beregint išpirko. Kadangi tais laikais ne viską atvirai galėjau išsakyti, esu parašęs papildytą šios knygos variantą...“.


Sugrįždami į praeitį, norime priminti kai kuriuos rašytojo gyvenimo, darbo bei kūrybos faktus.


A. Drilinga gimė 1935 m. gegužės 16 d. Plikiškių k. (Anykščių r.). Mokėsi Mikierių (Anykščių r.) pradinėje mokykloje, Šimonių (Kupiškio r.) progimnazijoje, 1951–1955 m. – Ukmergės mokytojų seminarijoje. 1955–1959 m. jis studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą, 1973–1976 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas.
1958–1962 m. A. Drilinga dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje skyriaus vedėju, 1962–1963 m. – žurnalo „Moksleivis“ redakcijos skyriaus vedėju, 1965–1966 m. jis buvo žurnalo „Moksleivis“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1966–1972 m. – žurnalo „Nemunas“ vyriausiuoju redaktoriumi.
1972–1974 m. A. Drilinga dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus sekretoriumi. 1975–1985 m. jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros konsultantas. 1985–1989 m. A. Drilinga dirbo laikraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1992–1995 m. dirbdamas Valstybinio leidybos centro vyriausiuoju redaktoriumi jis išleido prestižinę knygą „Lietuvos Respublikos prezidentai“, sudarė ir išleido nemažai lietuvių autorių kūrybos rinktinių (Maironio, Pauliaus Širvio ir kt.). Jis dirbo leidėju leidykloje „Margi raštai“, vėliau įsteigė leidyklą „Džiugas“, bendradarbiavo su Vilkaviškio vyskupijos leidykla „Ardor“.

Kūrybinio kelio pradžia

Pirmasis būsimo poeto literatūrinius gebėjimus pastebėjo ir paskatino kūrybinei veiklai jo buvęs klasės auklėtojas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Kazimieras Zulonas. Mokytojas ne tik pastūmėjo mokinį į kūrybos kelią, bet ir išsaugojo jo pirmuosius eilėraščius, piešinius, laiškus, sekė jaunojo poeto literatūrinę veiklą. Tai liudija rankraščiai, aptikti K. Zulono asmeniniame dokumentų archyve, kuriuos neseniai mokytojo dukra Dainora perdavė Anykščių L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai. Jau praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo A. Drilingos kūrybinio darbo pradžios, 1985 m. birželio 6 d. poetas savo mokytojui rašė:


Gerbiamas Kazimierai,
mane sujaudino ir sušildė Jūsų laiškas bei telegrama; priminėt jau toli nutolusią vaikystę, kurioje būta ir sunkių valandų, bet daugiausia – šviesaus vaikiško džiaugsmo. Jūs mano pirmasis literatūros mokytojas, pastūmėjęs į kūrybos kelią ir to negalima užmiršti arba nevertinti.
Ačiū Jums už gerą poetišką žodį, už tai, kad prisimenat.
Pačios geriausios kloties Jums – Antanas Drilinga“
.




Džiugu, kad mokinys nepamiršo savo mokytojo, kaip ir mokytojas mokinio. Šiandien jau skaičiuojame daugiau kaip šešis dešimtmečius nuo tos datos, kada spaudoje pasirodė jaunojo poeto kūryba. Pirmieji A. Drilingos eilėraščiai išspausdinti 1953 m. Ukmergės rajono laikraštyje „Tarybinis kelias“. Respublikos spaudoje poeto kūryba pradėta spausdinti 1955 metais. Pirmoji knyga, poemėlė vaikams „Kur kairėn, kur dešinėn“ pasirodė 1957 metais. Po poros metų – 1959 m. poetas išleido du eilėraščių rinkinius: vaikams „Vilnius nubunda“ ir poezijos knygelę suaugusiems „Atveriu langą“. 1962 m. skaitytojus pasiekė eilėraščių knyga „Rankos ir betonas“. Tais pačiais metais – kaip jo kūrybos gero įvertinimo rezultatas – jis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.


1965 m. poeto eilėraščių rinkinys „Skambančios naktys“ sulaukė ne tik skaitytojų dėmesio, bet ir recenzentų vertinimo. Poetas, žurnalistas Juozas Nekrošius respublikiniame laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ 1965 m. birželio 9 d. rašė:
Iš anksto netvirtinsiu, kad šis rinkinys, kaip įprasta sakyti, žingsnis pirmyn poeto kūryboje, tačiau žinau, kad tai gerų, rimtų ir vaisingų ieškojimų knyga. Kosmosas užkariaujamas ne iš karto. Kol į orbitą iššauna raketa, žmonės kasa rūdą, budi prie staklių, pražilsta, palinkę ant vatmano lapo. Panašus ir poeto darbas!
Kad žodis jaudintų, kad jis būtų tikras, reikia kasti ir kasti gyvenimišką rūdą, būti darbščiu ir sąžiningu angliakasiu. Gal tai subjektyvu, tačiau man atrodo, kad ten, kur poetas „pirštais nuogais palietė amžino pašalo braškančius rūbus“, kur pats iškasė tonas gyvenimiškos rudos, ten jo balsas savas, jaudinantis, o mintys giliai filosofiškos ir poetiškos. <...>


A. Drilingos naujoji knyga „Skambančios naktys“, pažyminti autoriaus siekimą kalbėti paprastai apie nepaprastumą – gera dovana skaitytojui “.

O tų dovanų skaitytojams būta nemažai: 1968 m. eilėraščių knyga „Šiluma“ , 1971 m. – „Monologų knyga“, 1974 m. mini poemų knygelė „Erdvės trauka“, 1975 m. eilėraščių rinktinė „Žolės spalva“, 1977 m. – „Rugpjūčio ritmai“. Tais pačiais metais pasirodė ir apybraižų rinkinys „Kauno autografai“.


1980 m. vėl išleistos dvi knygos: poezijos knyga „Jūrų romansai“ ir romanas „Laimės kūdikio gyvenimas“. Pastarasis sulaukė ir kritikų dėmesio. Literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda recenzijoje apie A. Drilingos knygą „Laimės kūdikio gyvenimas“ bandė ieškoti priekabių prie pagrindinio herojaus veiksmų ir minčių. Straipsnyje „Pusiaukelėje“, kuris buvo skelbtas 1980 m. gruodžio 13 d. laikraštyje „Literatūra ir menas“ kritikas rašė: „Žmogus atsigrįžta į save, mintimis pakartoja nueito kelio atkarpą, bandydamas pasiaiškinti poelgių paskatas, santykius su artimaisiais. Ši susikaupimo būsena, kai individas lieka vienas su savo sąžine, nuo seno domino rašytojus, siekiančius vienaip ar kitaip atkurti savistabos įspūdį. Nuo jos nuoširdumo ir įtikinamumo priklauso kūrinio įtaiga, kadangi romano žmogus nelieka vienui vienas – jį atidžiai stebi skaitytojas, tapęs herojaus kritiškuoju alter ego.
<...> A. Drilingos romanas „Laimės kūdikio gyvenimas“ – tai iš esmės vieno herojaus brandos istorija. Priartėjęs prie keturiasdešimties metų slenksčio, Julius Stonkus grįžta mintimis bei vizijomis į praeitį, į vaikystę, šeimyninio gyvenimo peripetijas, gan nuosekliai išdėsto darbo džiaugsmus ir rūpesčius, o visa tai inkrustuoja įdomiais apmąstymais.
<...> Mano supratimu, autorius pernelyg pasikliovė vidinio monologo suteikiama autentiškumo iliuzija – juk netgi tariamai laisvas minčių bėgsmas turėtų būti nukreiptas į tam tikrą tikslą, numanomą skaitytojo interpretaciją. Nenoriu teigti, kad autorius privalo viską išdėstyti nuo a iki z. Anaiptol. Bet , iškėlęs tik vieno personažo argumentus, jis neišklauso antrosios pusės: antai Stonkaus žmona Jovita parodoma tik tokia, kokią ją mato nusivylęs vyras...“.


Kritikai ir yra tam, kad kritikuotų, o skaitytojai perskaitę knygą lieka su savo mintimis ir savo nuomone, kurios autorius dažniausiai ir nesužino. Tačiau galime patikinti, kad romanas bibliotekose buvo populiarus tarp skaitytojų, o knyga, išleista 30 000 egzempliorių tiražu neužsigulėjo knygynų lentynose.


1982 m. išleistas romanas „Jau saulelė“, 1983 m. eilėraščių ir poemų knyga „Slenksčiai“, 1984 m. – „Akimirkų tėkmė“, o 1985 m. pasirodė ir trečiasis A. Drilingos romanas „Ant keteros“. 1986 m. didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė rašytojo išleista publicistikos knyga „Žmonės prie vieškelio“.




Apie šią knygą savo įspūdžiais pasidalino ir armėnų vertėjas Feliksas Bachčinianas straipsnyje „Amžinybė ir duona kasdieninė“ paskelbtame 1987 m. vasario 7 d. laikraštyje „Kolektyvinis darbas“. Jis rašė:
Štai jau daug metų A. Drilingos – publicisto ir poeto – mūza atkakliai traukia jį į Anykščių kraštą. Rezultatas – nauja rašytojo knyga „Žmonės prie vieškelio“. Atsiverti knygą , ir, rodos, rašytojas mums atveria savo gimtųjų namų duris.
Pirmasis įspūdis buvo nuostaba. Tai ne tokie (tiksliau, ne visai tokie) Anykščiai, kokius aš pažįstu. <...> Kada keliavau po Anykščių rajoną, mane žavėjo daug kas. Nenoriu pasakyti, kad svetingi šeimininkai, teisėtai besididžiuojantys savo rajonu, slėpė savo sunkumus, problemas. Tiesiog jie apie tai nemėgsta kalbėti.. O trūkumų, tikriausiai kaip visur yra. Juk Anykščiai – tai ne tik nuostabi pasaka. Tai ir kasdienis darbas. O tai vienas su kitu susiję.

Ryšį tarp praeities ir dabartinių Anykščių, tarp poezijos ir kasdienybės – viską galima rasti ir suvokti A. Drilingos knygoje. <...> Autorius išgyvena savo krašto džiaugsmą ir skausmą. <...>
„Nugriauta kaime daug namų, o po karo nepastatyta nė vieno. Nė vieno naujo namo niekas nepastatė! Ir miršta kaimas, lėtai, bet neišvengiamai, nueina į nebūtį, ir lieka gyvųjų atmintyje tie, kurie gyveno prie vieškelio – gražiai tarpusavyje sutardami, vienas kitam padėdami, skambias dainas padainuodami ir mus paprasto žmogiškumo pamokydami (p. 93–94 )“.


Anykščių krašte, kur tiek daug vaikystės ir jaunystės prisiminimų, A. Drilinga buvo ir yra ne svečias, o tikras šeimininkas. Šio krašto įkvėptas jis užaugino tikrai nemažą kūrybos derlių: 1987 m. išleistas romanas „Improvizacija mušamaisiais“, 1988 m. eilėraščių knyga „Laukimas“. Po penkerių metų pertraukos – 1993 m. pasirodė romanas „Ateiti ir išeiti“.




Pastaroji knyga skirta didžiajam Anykščių klasikui vyskupui, poetui Antanui Baranauskui. Žmogaus kelionė laike, žmogaus genų likimai, jo akistata su amžinybe – tokia knygos problematika. Knygos anotacijoje rašoma: „Ką mes žinome apie didįjį poetą Antaną Baranauską? Kad jis buvo vyskupas ir parašė „Anykščių šilelį“. O koks jis buvo žmogus? Koks buvo jo gyvenimo būdas, kokia aplinka, tarp kokių žmonių jis gyveno, ką mylėjo ir ko nemėgo? Į tokius klausimus bandoma atsakyti romane „Ateiti ir išeiti“, tarytum jungiant tris laiko klodus ir ieškant A. Baranausko kraujo ryšių iki mūsų dienų. XIX a. gyvenimas vaizduojamas remiantis autentiška medžiaga, dokumentais, visa kita – autoriaus vaizduotės padarinys“.


Po knygos pasirodymo, kalbėdamas su žurnalistu K. Arlausku, rašytojas dalinosi romano išleidimo idėja: „Man, Anykščių krašto sūnui, labai magėjo sukurti įžymaus kraštiečio, vyskupo ir talentingo poeto A. Baranausko paveikslą. Su visais jo žmogiškaisiais skauduliais, džiaugsmais bei lūkesčiais. Jei skaitytojas pripažins šį sumanymą bent iš dalies pavykusiu, būsiu laimingas...“.
Rašytojas prisipažino, kad tą sumanymą jis ilgai nešiojo širdyje, kol tai įgavo realią išraišką. Knyga apie A. Baranauską, sulaukusi populiarumo tarp skaitytojų, pastūmėjo kūrėją naujiems žymių žmonių gyvenimo aprašymams. 1994 m. A. Drilinga sukūrė beletrizuotą biografinį pasakojimą ir išleido knygą „Monsinjoras: Akimirkos su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku“. Šį kartą autorius bandė papasakoti skaitytojams apie vieną iškiliausių asmenybių – monsinjorą K. Vasiliauską, jo gyvenimą ir dvasines nuostatas, likimą sudėtingose istorijos kryžkelėse. Tai pasakojimas apie Žmogų, kuris perėjo XX amžiaus pragarą ir atėjo į mūsų dienas kaip šviesi, tauri, turtinga asmenybė, skelbianti santarvę, dorą, meilę.
Man žmonės – kaip bitės, kurios ieško žieduose nektaro ir neša jį į avilius. Nepriimu žmonių kaip vapsvų, piktai geliančių, ar kaip karkvabalių, ropojančių po šiukšlynus. Teisūs tie, kurie sugeba įžvelgti šventąsias gyvenimo puses. Kiek sutikau žmonių, degančių neapykanta, visada jie būdavo neteisūs. Mylintis žmogus pasaulyje daug daugiau mato, pastebi pasaulio spalvas ir atspalvius. Piktas žmogus aptinka pasaulyje tik nešvarumus“. (Tai K. Vasiliausko mintys iš A. Drilingos knygos „Monsinjoras“, p. 152 ).


1995 m. pasirodė daug diskusijų sukėlęs rašytojo romanas „Pelenai“. Žurnalistai, atakavę knygos autorių, domėjosi, kas paskatino parašyti erotinį romaną? Kiek tame romane paties rašytojo gyvenimo?... Tačiau A. Drilinga teigė, kad erotikos romane tiek, kiek, jo supratimu, reikėjo romano estetikai ir tikroviškumui. Jis akcentavo, kad knygoje jo tikslas buvo iškelti skaitytojui ir sau klausimą : „Ar mes apskritai dar galime mylėti? Ar grožis, gerumas dar gali egzistuoti, ar jau ne?
Knygos atlanke autorius parašė: ... gimė romanas todėl, kad pernelyg skaudus pasirodė esąs pasaulis. Nežinau, kodėl taip yra. Tik žinau, kad mūsų laikas nepaprastai žiaurus ir tragiškas, kad istorija mūsų kartą apdovanojo nesibaigiančia kančia. Net ir sukūręs laimės iliuziją, žmogus iš esmės yra nelaimingas, nes nežino, kas jį ištiks po sekundės ar po dešimties metų...Lietuvis praėjo istorinį pragarą. O pragaro ugnies atšvaituose vis dėlto šis tas žmoguje išliko šviesaus ir gero. Apie tai – šis romanas. Nors...?!“


Viena po kitos sekė A. Drilingos eilėraščių knygos: 1996 m. „Ugnies paukštė“, 2001 m. „Sonetai vakaro rūke“ , 2002 m. „Nuolaužos“ . 2004 m. rašytojas sugrįžo prie prozos ir išleido prisiminimų knygą „Aš juos mylėjau“ . Knygos pratarmėje autorius rašė:
Kai beveik prieš du dešimtmečius 1986 m. pasirodė mano knyga „Žmonės prie vieškelio“, pasakojanti apie gimtojo kaimo ir Anykščių bei Kupiškio apylinkių žmones, joje teko apeiti daugelį temų ir problemų, susijusių su to krašto gyvenimu ir likimais, kadangi tikrosios tiesos pasakyti dėl ideologinių ir politinių sumetimų buvo neįmanoma. Taip buvo parašyta tik viena knygos pusė, pasakyta pusė tiesos...<...> Tai atitaisyti ir bandžiau skyriuje, pavadintame „Prie vieškelio“.
Kita knygos dalis „Nuogi atrodo negražiai, arba Tie, kuriuos mylėjau“ gimė prisimenant jaunystę ir praėjusio šimtmečio pabaigą, meno ir kultūros žmones, su kuriais bendravau bei kartu dirbau ir kuriuos mylėjau. Paskelbti žiniasklaidoje, šie atsiminimai buvo vertinami prieštaringai, tačiau juose – mano gyvenimas, mano patirtis ir mano požiūris į asmenybes bei tikrus įvykius, kurie kitiems gali atrodyti ir kitaip“.


Anykščių viešosios bibliotekos organizuotame minėtos knygos pristatyme skaitytojams rašytojas akcentavo, kad gyvenime, kaip ir kūryboje, jis nėra linkęs žmones kategoriškai skirstyti į blogus ir gerus. Todėl ir savo prisiminimuose juodomis spalvomis nenupiešė kadaise Anykščiuose jį įskaudinusių kraštiečių.

2005 m. autorius išleido meilės lyrikos rinktinę „Moteris, tas amžinas švelnumas“.




Nedidelio formato poezijos knygelėje, kurią iš autoriaus dovanų gavo ir Anykščių viešosios bibliotekos skaitytojai – didelė meilė moteriai...

<...> Mylėjau aš tave be jokios gėdos,
Liečiau visur, kur galima paliest,
Tu man buvai ir pikdagis ir žiedas
Ką tik pražydusios skaisčios gėlės<...> (p. 65. )





Man tavo veidas būna
Be galo visad mielas.
Man reikia tavo kūno,
Man reikia tavo sielos.

Man reikia tavo žvilgsnio,
Man reikia tavo žodžių,
Man reikia kraujo tvinksnių,
Akių, kurias bučiuočiau...

Ir tavo meilės riksmo
Vidurnakčių visatoj;
Į praeitį nugrimzda
Ir valandos, ir metai.

Praeina šitaip greitai,
O man tavęs vis reikia. (p. 72 .)


2006 m. po meilės posmų moteriai pas skaitytojus autorius grįžo su proza – išleido romaną „Nuogas dykumoje“.



Romane pasakojimas apie asmenines ambicijas ir kūrybinius polėkius, neseną praeitį ir skaudžius dabarties kontrastus. Knygos herojus dailininkas patenka į laivo įgulą ir čia, susidurdamas su jam neįprasta tikrove, nuolat leidžiasi į prisiminimus, kurie ir atskleidžia tikrąjį vidinį jo pasaulį.
2008 m. išleista eiliuotų miniatiūrų ir sentencijų knyga „Blyksniai : poetinės maksimos“ .

Paklaustas, kodėl pasirinko 3–5 eilučių poetinio eksperimento, žinomo kaip poetinės maksimos, žanras, kūrėjas paaiškino, kad jam atrodė, jog tokiomis maksimomis galima išreikšti maksimalius savo jausmus – maksimaliai glaustai pasakyti tai, kas tau svarbu ir tai, kas tau atrodo yra gyvenimo esmė.
Po minėtos knygos išleidimo, autorius atviravo, kad poezijoje lyg jau ir pasakė tai, ką norėjo, o prozos dar pažadėjo išleisti. Ir savo pažadą įvykdė. 2009 m. papildęs ir atnaujinęs savo knygą „Laimės kūdikio gyvenimas“ išleido romaną pavadinimu „Uogos kraujo spalvos“.



Apie savo kūrybinius kelius, draugus ir netikrus draugus, kolegas ir artimus bičiulius rašytojas rašė ir savo dienoraštyje, kurį 2014 m. perdavė saugoti Anykščių L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai.

2009 m. spalio 19 d. ištrauka iš dienoraščio:
Išėjo mano knyga „Uogos kraujo spalvos“. Tai aišku malonu, bet tikro pasitenkinimo nejaučiu, galbūt taip yra dėl to, kad šitas viso gyvenimo žaidimas – literatūra – nebuvo toks prasmingas, koks turėjo būti, ir juo toliau, tuo labiau tikiu, kad tai būta tik tam tikro hobio, pagrįsto profesionaliu rašymo valdymu. O tikros vertės kūrinių taip ir neturiu. Ką gi, ne kožnam pabožnam Dievo šūdą uostyt!
Labai gaila, kad viršelis meniniu požiūriu silpnas, atrodo taip, lyg tai būtų kokia botanikos knyga. Prašiau prašiau Stasį Lipskį, kad duotų viršelį sukurti Romui Orantui, deja, Stasys pasielgė kitaip, matyt, jis turėjo savų interesų, nors aš jam, aišku, dėkingas, kad apskritai ši knyga išvydo pasaulį: jei ne Stasio tolerancija „kitaip manantiems“ būtų šitos knygos išvis nebuvę. Kai jis man perdavė šiandieną „Uogas“, aš jam pasakiau:
– Ačiū, kad leidi „nekošerines“ šiems laikams knygas. Tu toks esi vienintelis.
Beje, ketvirtojo viršelio tekste Stasys įvėlė apmaudžią klaidą: ten aš buvau parašęs, kad knyga sukurta 1978 metais, o jis kažkodėl pataisė, kad ji tais metais išleista ir tai netiesa, nes „Laimės kūdikio gyvenimas“ (dabartinės „Uogos“) išleista 1980 metais. Dabar jau nebepataisysi !
Nemanau, kad kas nors pastebėtų ne tik šitą netikslumą, bet ir apskritai knygą: Kam tokie dabar rūpi!


Ogi tikrai rūpi. Ir bibliotekininkams, ir skaitytojams. Kitaip, ar apie tai dabar rašytume. Rūpi A. Drilingos kūryba ir jo kolegai, anykštėnui rašytojui Rimantui Vanagui. 2013 m., pasirodžius A. Drilingos poetinių miniatiūrų rinkiniui „Atšvaitai“, Anykščių krašto laikraštyje „Anykšta“ 2013 m. birželio 4 d. straipsnyje „Jausmo ir minties lygmuo“ R. Vanagas rašė:

Poezija, žinoma, nei mokslas, nei sportas, tikslaus matuoklio jai nepritaikysi. Vis dėlto reiklesniam, labiau „pasikausčiusiam“ skaitytojui akivaizdu: lemia minties ir jausmo, poetinio mąstymo lygmuo <...>.
Džiugina poeto nuoširdumas, atvirumas, neperžengiantis padorumo ribų, saiko jausmas, žodžio taupumas. Skaitydamas tas keliaeiles sentencijas ar jų užuomazgas pajunti lyg gaivaus oro gurkšnį: kaip mes vis dėlto pavargę nuo gražbylysčių ir begalinių beprasmių postringavimų! O štai A. Drilinga netuščiažodžiauja: „Karalius ir valkata:/Viena siela/ Dviejuose pavidaluose“. Arba štai kone šekspyriška replika: „Būk, laimingas,/Niekše!–/Tu prakeikimo nevertas“.

Poezijos ir minčių perliukų mūsų tėviškėno knygoje, puikiai tinkančioje ramiam vakaro pasiskaitymui, ne vienas ir ne du. Bet lai juos atranda pats skaitytojas – kiekvienas sau, pagal savo skonį ir „ūgį“.



Pasak A. Drilingos, kūryboje svarbiausia talentas, jeigu jo neturi, prie meno geriau nekišti nagų. Greta talento turi būti pastovus, sistemingas darbas. Jeigu nedirbsi – iš talento nieko nebus. O mūsų kraštietis A. Drilinga tikrai daug dirba... Priminsime, kad be romanų ir poezijos knygų, jis sukūrė libretus Antano Rekašiaus operai „Šviesos baladė“ (pastatyta 1970 m.), Algimanto Bražinsko operoms „Pagramančio šnekučiai“ (pastatyta 1976 m.), „Kristijonas“ (pastatyta 1985 m.), „Liepsna“ bei miuziklui „Žemės paukščiai“ (atnaujintas „Pagramančio šnekučių“ pastatymas, 2012 m., režisierius Nerijus Petrokas). Pagal jo eiles yra sukurta dainų: Algimanto Jeleniausko „Vakaro sonetas“, daug Algimanto Bražinsko melodijų, Vytauto Kairiūkščio „Vidurnakty“ ir kt.


A. Drilinga išvertė iš rusų ir prancūzų kalbų į lietuvių kalbą Polio Eliuaro „Lyrika“ (su Tatjana Rostovaite, 1976 m.), Ivano Paderino „Ant skardžio“ (apysaka, 1977 m), Pjero Žano de Beranžė „Dainos“ (eilėraščiai, 1981 m.), Donatjeno Afonso Fransua de Sado „Teresė. Filosofija buduare“ (erotiniai romanai, 1994 m.), Kerimo Kurbannepesovo „Pareiga“ (eilėraščiai, 1985 m.), operų „Karmen“, „Lietuviai“, operečių „Monmartro žibuoklės“, „Šikšnosparnis“ ir kitų libretus.
Jis sudarė ir išleido lietuvių rašytojų kūrinių apie jūrą rinkinį „Vyrai išplaukia į jūrą“ (1977 m.), eilėraščių rinkinius „Taikos balandžiai“ (1978 m.) ir „Iš lietuvių tarybinės poezijos“ (rusų kalba, pažodiniai vertimai, 1979 m.), buvo, kaip jau straipsnyje minėta, biografinio leidinio „Lietuvos Respublikos prezidentai“ (1997 m.) vyriausiasis redaktorius, straipsnių rinkinio „Šiuolaikinės poezijos problemos“ (1977 m.) redakcinės kolegijos narys.


A. Drilinga yra 1972 metų „Poezijos pavasario“ laureatas. 1981 metais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Jis apdovanotas Pasaulio taikos tarybos medaliu.

A. Drilingos kūryba pasižymi žanrų ir stiliaus įvairove: eilėraščiai vaikams, lyrika, poetinės maksimos, mini poemos, romanai, dokumentinė proza, libretai. Jo poezijoje greta tradicinių meilės ir gamtos motyvų dažna visuomeninė tematika. Prozos kūriniuose A. Drilinga dažniausiai žvalgosi po amžininkų kasdienybę, sudėtingus santykius šeimoje, pastangas įsitvirtinti visuomenėje, įveikti dvasines problemas.

Kūryboje rašytojui visada buvo svarbūs dvasiniai, pamatiniai žmogų formuojantys dalykai. Meilė gimtajam kraštui, gamtos grožiui, liaudies kultūrai, žmonėms, jų darbams, gimtajam kraštui, tėvynei ir tai skamba eilėse: „Nusilenk savo žemei, nusilenk savo kraštui, nusilenki tėvynei .../
Nes juk negali būt / Kad jai tavęs nereikėtų ar jos nereikėtų – tau“, kaip skatinimas mylėti tėvynę, gimtąjį kraštą : „Kiekviena diena prasideda nuo to, kas svarbiausia / Kiekvieną dieną pradedu / Pasikalbėdamas su tėvyne / Tai paprastas pokalbis, nes apie tai, kas svarbiausia / Reikia kalbėt paprastai“.


Rašytojui, kaip ir mums, Anykštijos krašto žmonėms visada „Čia gera sugrįžti!“ Tėviškė visuomet rašytojo A. Drilingos širdy.



Audronė BEREZAUSKIENĖ
Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka