Antanas Slučka - Šarūnas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (15 balsai)
Kariškis, laisvės gynėjas, Algimanto apygardos partizanų vadas

Algimanto apygardos štabo viršininkas Antanas Starkus-Montė ir apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas (dešinėje).


Partizanų vado tėvas buvo Pranciškus Slučka, kilęs iš Raguvos valsčiaus Putiliškių kaimo, neturtingų ūkininkų šeimos. Būdamas 15 metų, pramoko staliaus amato, atvyko į Troškūnus. Buvo kruopštus ir doras, pamaldus, todėl po kiek laiko Troškūnų bažnyčios klebonas jį pakvietė dirbti zakristijonu. 35 metų vedė dvidešimties metų ūkininkų dukrą Viktoriją Urbonaitė. Slučkai susilaukė 9 vaikų: 6 sūnų ir 3 dukterų. Tai Emilija (g. 1903), Liuda (g. 1908), Vladas ( 1911), Stasys (1913), Antanas (1916), Anelė (1917), Bronius (1919), Jonas (1921), Liudvikas (1924). Slučkų šeimos gyvenimas nebuvo lengvas. Tėvas dirbo ne tik zakristijonu, bet vertėsi ir staliaus amatu. Be to vaikai (ypač berniukai) jau nuo mažens padėjo tėvui. Užaugę broliai Slučkai dirbo tokius darbus, kur tekdavo statyti, remontuoti.

Slučkai aktyviai dalyvavo įvairiose Troškūnų religinėse – patriotinėse organizacijose, jie prisidėjo prie 1941 m. sukilimo prieš sovietinius okupantus. Pasibaigus karui ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, visi penki broliai Slučkai tapo Lietuvos partizanais (jauniausiais, Liudvikas, susirgęs mirė 1943). Kovoje su okupantais žuvo broliai Jonas (1945), Bronius (1946), Antanas (1949), Vladas ir Stasys buvo suimti ir įkalinti 25 metus lageriuose, sesuo Liuda nuo saugumo kankinimų išprotėjo.

Antanas Slučka gimė1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose.

Namas, kuriame gimė Antanas Slučka (Švč. Trejybės bažnyčios bernardinų vienuolynas).Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis


Mokėsi Troškūnų progimnazijoje. Dažnai lankydavosi bažnyčioje, susitikdavo su Troškūnų vienuoliais pranciškonais, kurie dvasingą jaunuolį pakvietė stoti į savo broliją. Turėdamas 17 metų išvyko į vienuolių pranciškonų centrą Lietuvoje – Kretinga. Bet vis dėl to vienuoliu netapo. Sulaukęs 18 metų įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, greitai išsitarnavo iki puskarininkio. Tarnavo Kaune. Prasidėjus 1940 metų sovietų okupacijai ir performavus Lietuvos kariuomenę, Antanas buvo paskirtas į sovietinę geležinkelio kariuomenę Vilniuje. Prasidėjus karui jį norėjo suimti ir išvežti į Rusiją, bet jam sėkmingai pavyko pabėgti.

Partizanas Antanas Slučka - Šarūnas studijų metais


Užėjus vokiečiams įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, ten pasimokė dvejus metus. Kai generolas P. Plechavičius paskelbė apie lietuviškos rinktinės sukūrimą, išėjo savanoriu. Tarnavo Marijampolėje, kur susišaudymo metu su vokiečiais buvo sužeistas į ranką. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Antanas Slučka į Vakarus nepabėgo, pasiliko namuose ir pradėjo organizuoti pirmuosius Troškūnų valsčiaus partizanus. Įkūrė Šarūno rinktinę. 1947 m. tapo Algimanto apygardos vadu Paminklas partizanams Troškūnuose. Šarūnas stengėsi palaikyti griežtą drausmę, ypač sargybos postuose, negailestingas buvo plėšikautojams. Kadangi keletą metų mokėsi medicinos, pats dažnai padėdavo sužeistiems partizanams. Šarūnui paskatinus ir aktyviai prisidedant, buvo kuriamos nuo Algimanto priklausančios pogrindinės grupės miestuose.

Partizanaudamas Šarūnas vedė našlę Joaną Railaitę – Varčiuvienę, kuri dažnai keitė gyvenamą vietą, nes nuolat ją persekiojo saugumas.Joana kartu su vyru pasitraukė į partizanų gretas. Pagal profesiją ji buvo buhalterė, gerai rašė mašinėle, todėl spausdino daugumą apygardos dokumentų, atsišaukimų.

Joana Railaitė-Neringa ir jos vyras Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas (kairėje)


1949 m. spalio 24 d. MGB agentas Vytautas Kūčys Ližų kaime sutiko Karaliaus Mindaugo srities partizanų štabo ryšių skyriaus viršininką Albiną Kubilių-Rūgštymą ir Vytenio būrio partizaną Alfonsą Vildžiūną-Vijoklį. Juos pavaišino degtine, į kurią buvo įdėta migdomųjų. Kai partizanai išvargę ir išgėrę įmigo, V. Kūčys davė signalą jau laukiantiems Kauno MGB daliniams.  Kauno saugume tardomas Vijoklis neištvėrė kankinimų ir išdavė štabo vadavietę. 1949 m. spalio 27-osios rytą, apie 11 val., MGB papulkininkio Poginovo ir Dušanskio vadovaujamas dalinys keliais žiedais apsupo Jovaišų sodybą Butkiškių vienkiemyje netoli Andrioniškio [1]. Bunkeryje buvęs Balys Žukauskas-Princas iškėlęs rankas išėjo iš bunkerio ir pasidavė. Jis pasakė, kad bunkeryje dar liko Šarūnas ir jo žmona. Enkavėdistai į bunkerį įstūmė šeimininkų dvidešimtmetę dukrą Bronę Jovaišaitę ir liepė partizanams pasakyti, kad jiems bus dovanota gyvybė, jeigu jie pasiduos. Bronė bunkeryje užtruko apie 20 minučių, tada čekistai į bunkerį įvarė Jovaišų sūnų Juozą. Partizanai tuo metu jau degino dokumentus. J. Slučkienė-Neringa, nusiavusi batus, juos padovanojo Bronei ir paprašė perduoti jos šešerių metų sūneliui Stasiui linkėjimus. Vos tik Bronė pasitraukė, pasigirdo sprogimas. Žuvo A. Slučka-Šarūnas, jo žmona J. Railaitė-Slučkienė ir J. Jovaiša-Lokys. Jų palaikai buvo išvežti į Kauną, tačiau palaidojimo vieta ir šiandien nežinoma. Žūties vietoje pastatyti kryžius ir paminklinis atminimo akmuo (1990 m.)


1997 m. gruodžio 22 d. A. Slučkai pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Šaltiniai:

Vaičiūnas Gintaras. Partizanų vadas Antanas Slučka – Šarūnas. — Anykščiai: krašto kultūros istorijos puslapiai. — Anykščiai. 1992. — Nr. 3

http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=343

Nuotraukos:

Albertas Petronis – Vyturėlis. Aukštaitijos partizanai. — Valstiečių laikraštis, 1995- 07-11

http://www.genocid.lt/datos/algimant.htm

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/47074