Antipodai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Darbai veja darbus ir mokykloje, ir namuose, Skubame, nespėjame - toks laiko tempas! Apmąstę lietuvių tautos praradimus, apžvelgę Atgimimo perspektyvą, suprantame, jog mokyklai persitvarkyti reikia kuo skubiausiai. „Tėvynė tebus tavo pagrindinė mokymo priemonė: ar kai dėstysi lietuvių kalbą, ar fiziką ir istoriją, ar kai aiškinsi žmogaus prigimties dvasingumą“ (R. Šaltenis, „Tėvynės šviesa", 1989.09.01). Mokomieji dalykai - beveik tie patys, tik interpretavimo spalva kita. Surasime pamokose žodžius, kurie tarnautų tiesai, demokratijai, Tėvynei.


Užklasinio darbo barai dirvonuoja. Mokyklos humanizavimas ir demokratizavimas reikalauja naujų darbo formų, entuziazmo ir ryškios kūrybinės ugnies. „Patys mokytojai turi rodyti savo iniciatyvą ir kurti ne vien dėstomųjų dalykų ratelius", - rašė L. Vaitiekūnas 1936 metais (A. Kačerauskienės straipsnyje „Lietuva Atgimimo kontekste" cituojama ši mintis). Pasižvalgykime savo kolektyvuose, ar daug tokių mokytojų? Deja, ne. Vieni, metų naštos išvarginti, nuilsinti nuolatinių priekabiautojų, kiti - pateisinę dvasinį abejingumą šeimos rūpesčiais, treti - apsikrovę nepabaigiamais pagalbinio ūkio darbais... Abejingumas jau išryškėjo ne kartą.. Gal mumyse tebegyvena baimė ir prisitaikėlio dvasia? Gal lydi grasūs anos epochos šešėliai, kai... mokytojas buvo kviečiamas į Saugumo komitetą aiškintis, kam uždegė žvakę Vėlinių vakarą ant savanorio kapo?.. Gal mokytojas dar netikras, kad nebus apšauktas nacionalistu už diktantą apie pareigą tautos trispalvei vėliavai? .. Gal nemaloniai mokytojas prisimena aną užpuolimą, kam gyrė mokiniams lietuvių kalbos, seniausios gyvosios indoeuropiečių prokalbės kalbos, skambumą?.. Esą tuo kenkęs rusų kalbos mokymuisi!..


Tačiau tai – ne pasiteisinimas. „Reikia apsivalyti nuo baimės. Mokytojas privalo turėti vidinį dvasinį autoritetą, turi būti nusikratęs vergiškumo", - tai prof. V. Liutiko žodžiai, pasakyti mokytojų rudens konferencijoje. Teisingai Lietuvos mokytojų Sąjūdžio suvažiavimo rezoliucijoje buvo paskelbta, jog „suvažiavimas smerkia paties mokytojo pasyvumą, abejingumą, nuolankumą, laikydamas tokią poziciją neverta tautos mokytojo vardo".


O ką jau bekalbėti apie jo asmenybės svarbą tautinėje mokykloje. Todėl mokytojas laukia pedagoginės spaudos, visuomenės, Ministerijos paramos. Vien entuziazmo nepakaks. Gerai, kad iš A. Kačerauskienės straipsnių „Tėvynės šviesoje" sužinojome apie Lietuvos jaunimo organizacijas. Dėkingi ir neformalių organizacijų žurnalistams, rašantiems apie Atgimimo mokykloje kelius. Geri vėjai padės įpūsti mokyklose įsižiebusią naujovių ugnelę. Rimtai susimąstyti verčia ir minėtos autorės straipsnis „Lietuva atgimimo kontekste“. Pabendravę su kolegomis, apsižvalgę savo mokyklose, ne vienas pasakys, kad šiame straipsnyje iškelti klausimai, - savalaikiai ir tikrai realūs.


Tik pirmieji žingsneliai žengti ir Ukmergės 5-ojoje vidurinėje. Tautine atributika pasipuošė kiemas ir mokyklos fojė. Lietuviška mokyklos iškaba. Bandėme atgaivinti liaudies dainą per ilgąsias pertraukas (1 - 2 kartus per savaitę organizuota „Linksmoji pertrauka"). Tik greta mokinių pulkelio ne visada matydavom mokytojus, kurių pozicija moko mokinį. Kolegos organizavo Knygnešio dienos, Vasario 16-osios minėjimus. Ryškiai atmintin įstrigo sąjūdininkų organizuotas, mokinių ir mokytojų susitikimas su tremtiniais, buvusiais mokytojais. Organizuota rajono moksleivių kraštotyros ekspedicija. Rajono liaudies švietimo skyrius parėmė šią iniciatyvą (mokiniams buvo išskirti dienpinigiai po l,20 rub. ir kelionpinigiai, nes kasdien grįždavome namo). Iš 12 mokinių stropiai dirbo tik 8. Pasirodė, jog mokiniai pareigingesni, negu mokytojai. Nors mokyklų vadovai sudarė tam darbui sąlygas, ekspedicijos darbe noriai dalyvavo tik 3 mokytojai. Apmaudu, kad jauna istorijos mokytoja iš kaimo vidurinės mokyklos, mokiniams girdint, narsiai pareiškė: „Nemėgstu tokio darbo, rytoj neateisiu". Ji savo žodį ištesėjo - neatėjo. Ir individualiai atrinktos medžiagos (kaip buvo pažadėjusi) nepateikė. Tačiau mokiniai dvasiškai praturtėjo - prisilietė prie Lietuvos žaizdų, rado daug praėjusiais dešimtmečiais nuskriaustų žmonių. Jie entuziastingai rinko liaudies dainas, užrašinėjo įvairius atsiminimus. Susitarėme vasarą organizuoti didesnės apimties ekspediciją. Tai tik darbo pradžia.


Malonu prisiminti pensininkę istorikę J.Stakaitienę, kuri talkino kraštotyros ekspedicijai – ji dirbo mieste, pateikė mums daug vertingos medžiagos, kurią užrašė iš savo pažįstamų. Tai gražus pavyzdys - antipodas jaunos kolegės abejingumui. Muzikos mokytoja J. Martinkutė irgi talkino kraštotyrininkams – iš kasečių dainų melodijas perkėlė į gaidų penklinę. Ji net savarankiškai suorganizavo 3 dienų išvyką į Šešuolių apylinkę, kur užrašinėjo senąsias liaudies dainas. Jas dainuos mokytojos vadovaujamas mokyklos ansamblis. Be abejo, daugelyje rajono mokyklų jau padvelkė nauji pertvarkos vėjai. Privalome, negailėdami savo laiko, kelti jaunimą iš abejingumo savo tautai ir žmogui, nes laikas nelaukia, o „kiekvienas mokinys - tai savos tautos žiedas, kuris be mokytojo negali išsiskleisti" (prof. V. Liutikas). Ypač visiems reikia susirūpinti moksleivių organizacijų atgimimu mokykloje. Moksleiviai, remiami mokytojų, sėkmingai ir kūrybingai gali dirbti gediminaičių, skautų, vaižgantiečių organizacijose. Bet reikia paramos: periodikoje stinga straipsnių apie jų veiklą, nėra ženkliukų, vėliavų, uniformų ir t. t. Reikėtų elementariausius patarimus išleisti specialiuose leidinėliuose. Juk visa, kas nauja, nėra žinoma nei jauniems mokytojams, nei moksleiviams. Entuziastų globoti organizacijas ar vadovauti stokojame ne tik dėl mokytojų abejingumo, bet ir dėl elementariausių žinių apie skautų, gediminaičių ir t. t. veiklą. Ne visi mokytojai spėjo nusipirkti neformalių organizacijų leidinėlius minėtomis temomis. Lietuvos švietimo ministerija, LŠDTI, leidyklos privalo padėti mokyklai eiti pertvarkos keliu. Ir naujųjų organizacijų iš visos Respublikos susibūrimui reikalingi. Pasitarę, išklausę kitų pasakojimus apie sėkmę ir nesėkmes, greičiau nutolsime nuo savo neveiklumo. Iš tiesų šiandien būtina stačia galva nerti į darbų verpetą. Ir tik mūsų ryžtas gali įveikti kai kuriuose mokytojų kolektyvuose įsiveisusius baimės, prisitaikėliškumo ir abejingumo pelėsius.


Zuzana Stunžėnienė, 1990