Anykščių ir Druskininkų, kurortiniam poilsiui tinkamų miestų, reljefo savybių palyginimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (141 balsai)

Dr. Regina MORKŪNAITĖ, Vilnius, Geologijos ir geografijos instituto vyr. mokslinė darbuotoja


Kurortais Anykščiai ir Druskininkai laikomi dėl ypatingesnių gamtinių sąlygų, tik pirmasis dar kurortinės teritorijos statusą turintis, o antras jau žinomas ir rimtas kurortas. Anykščių rajonas pagal vieną reljefo skirstymų priklauso Nevėžio lygumai, Vakarų Aukštaičių plynaukštei ir Aukštaičių aukštumai. Prieš 15 tūkst. metų Anykščių ledyninis liežuvis suformavo moreninės kilmės formas ir nuogulas, nusitęsusias nuo Anykščių per Viešintas, Migonis, Gaigalus iki Šepetos pelkės. Prie Anykščių Viešintų moreninis masyvas pereina į kairę Šventosios upės pusę, o prie Čekonių ir Elmininkų jo dariniai yra išlyginti vandensrūvų.

Turinys

Anykščiai

Anykščiai istorijos šaltiniuose pradedami minėti pačioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo pradžioje 1440 m. liepos 22 d. Kazimiero laiške Eisiškių vietininkui Montautui pranešama, kad savo Anykščių dvarą davė valdyti Radvilai Astikaičiui. Pats Anykščių miestas įsikūręs stataus Anykštos upelio slėnio ir lėkštesnio Šventosios upės slėnio santakoje,o jo pakraščiai yra moreninių ledyno suklotų nuogulų užimtoje teritorijoje. Jei Druskininkai, analogiškai, turi Nemuną ir Ratnyčią, Raigardo slėnį, kuris įkvėpė M. K. Čiurlionį romantinėms vizijoms, tai Šventosios ir Anykštos slėniai neatsilieka savo vaizdingumu, o Anykščių šilelis apdainuotas ir supoetintas A. Baranausko. Anykščių regioninis parkas įsteigtas išsaugoti: Šventosios slėnį su senvagėmis, eroziniais atragiais ir raguvomis, Kurklių eroziniu cirku, Anykščių šilelį su Šventosios salpinėmis pievomis ir Budragaidžio liūninio tipo ežerėliu, Rubikių-Mušiejaus ežeryną su salomis, Anykštos ir Virintos senslėnius, Storių takoskyrinį masyvą. Anykščių apylinkės pasižymi geomorfologiniais draustiniais, kurie saugo reljefo vertybes. Pavyzdžiui, Gojaus geomorfologinio draustinio tikslas - issaugoti moreninį kalvų lanką; Janydžių – issaugoti raiškų erozinio kalvyno reljefą su raguvomis ir atragiais; Judinio - išsaugoti aukštus, raguvu išraižytus erozinio cirko šlaitus; Kurklių - išsaugoti aukštus, raguvų išraižytus erozinio cirko šlaitus. Taigi, tokioms vertybėms kaip reljefas išsaugoti, turim 4 geomorfologinius draustinius, ko stokoja Druskininkų apylinkės. Neapsakoma ir dar mažiau apčiuopiama vertybė yra pati Šventoji su greta esančia aplinkuma. Moksliniais terminais remiantis, vidurupio Šventoji teka ryškiu plačiu su 2-3 terasom, o žemiau Andrioniškio ir 4tos terasos slėniu. Tyrinėjant Šventosios vidurupį pagal fotonuotraukas vietovėje aptiktas slėnio dugno rumbėtumas. Ypač gerai slėnio stereomodely galima įžiūrėti atskiras rumbes, tarprumbinius takus, senvagių kontūrus, protakas, povandeninius seklius, rėvas, kurias plika akimi neįžiūrėsi. Vadinasi, upė, platindama slėnį, keitė vagos padėtį keliolika kartų. Pirmykštį Šventosios meandravimą ir buvusios vagos kontūrus ryškiai atspindi senvagių pėdsakai. Senvages jau įžiūrėsi plika akim, jų slėpiningumas ir ateitis, taipogi praeitis prašosi tapybinės interpretacijos.

Atskirose Šventosios atkarpose yra daug įvairių rūšių senvagių, kurių ne viena nesijungia su upės vaga. Jaunesnės senvagės yra mažesnių absoliutinių aukščių ir, atvirkščiai, senesnės senvagės driekiasi aukštesniame lygyje, jų kontūrai neryškūs. O nuo stipriau rumbėto salpos paviršiaus su įvairesne medžiagine sudėtim priklauso ir kaitus drėgmės režimas, įvairi augmenija nevienodo net tankio. Čia galima būtų jaukiai pasisupti ant rekreacinių suolelių šalia pusmėnulio formos senvagėlių, kas dar nesugalvota, nepritaikyta. Žemiau Anykščių Šventoji vėl patenka į kitokias geologines sąlygas – abipus jos slėnį supa kalvotas moreninis reljefas. Taigi apibendrinant Šventoji yra tarp dviejų stambių reljefo skirsnių – orografinių vienetų - ir yra vaizdinga išlinkimais, slėnio formomis, pagaliau vandens švarumu pasižyminti upė.

Druskininkai

Druskinių kaimas pirmąkart paminėtas 1635 m, vėliau jau vadinamas Druskininkais. Pirmasis sūriuoju šaltinių vandeniu pradėjo gydyti vietos gyventojas p. Surutis, o 1794 m karalius Stanislavas Augustas išleido dekretą skelbdamas Druskininkus gydykla. Druskininkų kaimas buvo įsikūręs atokiau nuo dabartinio Druskonio (ar Druskio), už pelkės ir pušyno. Šiaip Druskininkai, kaip užsiminė R. Sadauskas savo knygoje apie Druskininkus, paradoksų miestas: išpuoselėti gėlynai, fontanai, įdomiai suplanuoti šaligatviai, laiku nušienautos vejos. Pietiniame Lietuvos pakrašty rytų link, netoli Druskininkų, išsiplėtęs Raigardo slėnis, kuriuo vadinamas ryškus pasagos formos Nemuno slėnio išplatėjimas

Šią vietą iš vakarų riboja plati Nemuno vaga, o rytuose ji priartėja prie Vilniaus (Druskininkų) - Gardino plento. Anot populiaraus padavimo, dabartinio užpelkėjusio slėnio vietovėje stovėjęs didelis Rajgardo miestas, kuris, prakeikimo palydėtas, nugrimzdo po žeme, o jo vietoje liko tyvuliuoti marios. Mokslininkų geografų ir geologų tyrinėjimai padėjo paaiškinti tikrąją slėnio kilmę. Ledynui baigiant trauktis iš Pietų Lietuvos, jo pakraštys trumpam stabtelėjo Marijampoles- Prienų-Kruone, o tuometinio Nemuno būta tik tarp Merkines ir Punios. Vėliau pradėjus sparčiai tirpti ledynui, trauktis jo pakraščiui į šiaurę ir šiaurės vakarus bei slūgti Simno-Balbieriškio baseinui, Nemunas buvo priverstas pakeisti savo tekėjimo krypti ir pasukti į šiaurę. Ežeras, tyvuliavęs tarp Merkines ir Raigardo buvo nudrienuotas, o vėliau meandruojančiu Nemuno srautu performuotas į platų slėnį. Kaimyninėje Lenkijoje, Augustavo srity, šalia didelio ir vaizdingo ežero Rajgrod , yra nemažas miestelis, kurį lenkai vadina taip pat Rajgrod ir kuris nuo lietuviško nutolęs tik 80 km. Pietryčių Smėlėtoje lygumoje, kuriai Druskininkai priklauso pagal fizinį geografinį rajonavimą, karaliauja kopos, kuriu pradžia kažkur apie Vilnią, o toliau jos kurios per Valkininkus, geltonuoja pro Druskininkus į pietus Gardino link. Kopomis, tik mažesnėmis, pasižymi ir Anykščių apylinkės Šimoniu girioje, kurios mokslinėje literatūroje mažiausiai aprašytos. Jos panašios tik tuo, kad apaugusios sveikatingais žmonėms pušynais, belieka paruošti takus, išryškinti gelsvus šlaitus, kauburų viršūnes, kad žėrėtų smėlis ir šildytų, „traukdamas“ saulę. Pinus silvestris - tvirtas, palyginti netrumpaamžis, bet ir jautrus medis, nepakenčiantis dūmų, trypimo. Juoba nelengva jam ir išaugti steriliuose smėliuose. Išryškinant Nemuno slėnio ir tarpuslėnio Raigrudo kilpos rajone vertikalinę ir horizontalinę sąskaidą, egzistuoja toks, pagal A. Mikalauska, reljefo suskirstymas:

1. Terasinė slėnio žemuma (81-102 m abs.aukštyje): a). šiaurine šios žemumos (81-102 m abs.aukščio ir vidutiniškai 2 km pločio) dalis, terasinėmis pakopomis žemėjanti Nemuno link; b) pietinė žemumos dalis, esanti tarp Švendubrės ir Pervalkos kaimų, yra 83-90 m abs. a. ir

2. Tarpuslėnio smulkiai kalvota-banguota lyguma (107-124 ir daugiau metrų absoliutinio aukščio plotai. Raigrudo slėnyje pasitaiko dar ir pustomo smėlio plotelių. Prieš 80 metų eoliniai procesai šioje atkarpoje buvo dar intensyvesni, tačiau išpustomoji (defliacinė) veikla buvo sustabdyta, apsodinus bemiškius kopinio reljefo plotus pušimis.

Matom, dominuoja lyguminis paviršius, taigi alpinistiniams užmojams galimybės nepalankios. Planuojant Dzūkijos nacionalinį parką, papildomai į parko ribas įjungta tik Druskininkų mišku ūkio pietinė dalis, Čepkelių rezervatas su apsaugine zona be Rudnios girininkijos miškų. Projektuojant šiaurės ir šiaurės-vakarų parko ribas apsiribota Druskininkų miškų ūkio teritorija. Taigi įstatymai mažiau gina Druskininku apylinkių reljefą, jei taip suprasti paraidžiui, nebent kultūrinės ir kraštovaizdžio vertybės akivaizdžiai veikia visuomenę, skatina jomis rūpintis ir be teisinės saugos.

Palyginimas

Naujas statinys Druskininkuose


Patys šie miestai architektūriniais užmojais skiriasi, ką gali pailiustruoti ir kelios nuotraukos. Druskininkai, nors jų gamtinės sąlygos arba, konkrečiau, reljefas, ne toks turtingas, ne tiek raiškus kaip Anykščių, stipriai ūgtelėjo statybomis, naujais viešbučiais, poilsinėmis, dekoro elementais.

Kuklus namelis Anykščiuose


Anykščiai žavi tam tikra statinukų archaika, kurie vis tik itin tvarkingi, kompaktiški, bet neužleisti sodinukų prasme: žaliuoja darželiai, pievos ir krūmynai nugenėti. Ir paradoksalu: cerkvė Druskinikuose, esanti Nepriklausomybės aikštėje, kažkuo susišaukia su Anykščių cerkvele net ir šių miestų bažnyčios to paties rausvo mūro. Bet, tai jau kita tema, o Anykščių paviršius pagal geomorfologijos mokslo (mokslas apie reljefą) supratimą įvairesnis ir turtingesnis : belieka nekasinėti tokių Storių kalvų, kaip nukasinėtas Šeškinės ozas Vilniuje, o mąstyti apie paruoštus takus, kad ir Anykštos statokais paslėniais. Šventosios pakrante takas puikiai paruoštas ir apibūdintas stenduose. Daugiau pasitikėjimo savo krašto sąlygomis nuo gamtos, aukščiausiojo, jei jau apie Likimą ir palikimą. Dekoro elementais pasirūpinama irgi sėkmingai.


Vilnius, 2009 m liepos 1d.

Šaltiniai

Akmens amžius Pietų Lietuvoje. Monografija. Vilnius, 2001.

Basalykas A. Lietuvos TSR fizinė geografija, t.2, Vilnius, 1958.

Dvareckas V., Basalykas A. Šventosios slėnio struktūros ir slėninių varvų kilmės klausimu. – Geografinis metraštis, t. 2, 1959.

Morkūnaitė R. Anykščių apylinkių paviršiaus ypatumai. –Anykščiai, nr. 13., 1997.

Sadauskas R. Bambeklio užrašai. K., 1975.

Švarcaitė I. Šventosios vidurupio raida holocene. –Geografija, t. 15, 1980.