Anykščiuose pagerbti Laisvės kovotojai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį

Laisvės paminklas Anykščiuose, 2002 m. (Nuotr. Jono Junevičiaus)

Habil. dr. prof. Antanas Tyla apie Laisvės paminklą Anykščiuose

<...> Paminklai statomi tik labai brangiems žmonėms ir iš atminties neišdylantiems reikšmingiems įvykiams, amžinoms vertybėms. Anykštėnai stato Laisvės paminklą.

Šiai šventei buvo ilgai rengiamasi. Ilgai ne todėl, kad Anykštėnai nesuprastų laisvės vertės ir nelaisvės skausmo bei gėlos.

Priešingai, Anykščių kraštas turi sukaupęs didžiulį laisvės siekio paveldą, jaučia jam pagarbą ir saugo atminimą. Jeigu ir buvo diskusijų, tai jos klimpo ties laisvės ir nelaisvės suvokimu ir vertinimu. Kad tai buvo žmogiškai ir pilietiškai suprasta, parodė Anykščių rajono savivaldybės Tarybos palankus sprendimas statyti paminklą šioje vietoje.

Laisvės paminklo idėjos pradininkas – Saulius Nefas, visi šios idėjos rėmėjai, paminklo statybos komitetas, rajono savivaldybės merai, Pasaulio anykštėnų bendrija, skulptorius Vladas Vildžiūnas norėjo vieno, kad Laisvės paminklas susietų visų amžių ir visų kartų lietuvius, kurie čia gyveno, dirbo, o kai jų darbui trukdė mūsų žemės ir gerovės ištroškę grobikai, atimdami laisvę, kalbą, tikėjimą, gyvenimą užtikrinančias vertes, jie kildavo gintis, gelbėti Tėvynę, savo šeimas ir save. Buvo norima tokio Laisvės paminklo, kad iš jo mums kiekvienam į akis pažvelgtų visi, kurie kovojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės gretose Saulės, Strėvos, Žalgirio, Oršos mūšiuose, 1863 m. sukilėlių gretose, 1918 m. atsikūrusios moderniosios Lietuvos Nepriklausomybės kare, 1941 m. sukilime, legendiniame Lietuvos partizanų 1944-1953 m. kare prieš sovietinius okupantus, intelektualinėje beginklėje antisovietinėje rezistencijoje. Buvo norima, kad į mus pažvelgtų tremtiniai bei politiniai kaliniai, sugrįžę ir amžiams palikę toli nuo Lietuvos, netekę savo Tėvynės išeiviai Vakarų pasaulyje, tokie artimi 1991 m. sausio 13-osios ir liepą atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos gynėjai. Visi jie lyg giminės, nes visus juos suvienijo greitai tūkstantmetį švęsiantis Lietuvos vardas, Lietuvos žemė, krikščionybė, jos sukurta civilizacija, kuri mus sieja su visa Europa, mūsų Tėvynės motina.

Visus juos vienija amžinas siekis būti laisvais. Šį lietuvių tautos siekį Skulptorius pavaizdavo ir kaip iš pelenų atgimstantį Feniksą, ir kaip niekad sparnų nesuglaudžiantį Laisvės ir Didybės angelą.

Pasak A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus išleistos knygos “Laisvės kovos Anykščių krašte 1944–1954 m.”, čia kovėsi 1410 partizanų, apie pusę iš jų žuvo kovose su sovietiniais okupantais ar konclageriuose. Paminklas pastatytas greta tos vietos, kur sovietinės okupacijos metais buvo išniekinami nukautųjų partizanų kūnai. Jiems Laisvė buvo ne paminklas, o kasdienis pavojingas kovos gyvenimas, gyvenimas tarp laisvės ir žūties. Mums dabar daug lengviau - tereikia įvertinti Laisvę ir Ją pagerbiant sutapatinti su Ja save.

Šią iškilmingą proga kviečiu gerbiamus anykštėnus prie šio paminklo, kaip prie Šventovės ir mūsų Protėvių, Tėvų, Brolių, Artimųjų, kurie už Tėvynės ir savo Laisvės vertybę aukojo savo gyvybę.

Pasiaukojimas kitam visada buvo taurumo ženklas. Tegul šis Laisvės paminklas skleidžia taurumą dabarties ir ateitis kartoms.

Amžina šlovė Laisvės kovotojams.

Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems Pasaulio anykštėnų bendrijos nariams, prisidėjusiems prie paminklo statybos, ypač Pasaulio lietuvių vyskupui anykštėnui Pauliui Baltakiui, Baltimorėje gyvenančiam ir specialiai į šią šventę atvykusiam Kęstučiui Laskauskui ir kt. Simboliškai visi aukotojai yra garbūs šios šventės dalyviai.

Kalba, perskaityta atidengiant Laisvės paminklą Anykščiuose 2002-09-19

Habil. dr. prof. Antanas Tyla [[1]] , Vilnius

[[2]]

Laisvės paminklas Anykščiuose, 2010 m. ( Nuotr. Violetos Matelienės )