Anykštėnai – laisvės gynėjai: Antanas Kadžionis – 1991 m. sausio 13-osios dalyvis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (35 balsai)

Iš kairės: pirmas Antanas Kadžionis, 1991 m. (Nuotr. J. Miškinio)


Antanas Kadžionis [1] gimė 1946 m. lapkričio 27 d. (dokumentuose įrašyta 1947 m. liepos 10 d.), Anykščių rajone, Piktagalio kaime, valstiečių šeimoje. 1948 m. jų šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Mamsko rajoną. Iš viso buvo ištremti 7 žmonės. Senelė Petronėlė, tetos Bronė, Petronėlė, Palmira, mama Kazė, dėdė Kazys ir mažasis Antaniukas. Ten jis lankė pradinę mokyklą. 1958 m. A. Kadžionis grįžo į Lietuvą, mokėsi Kavarsko (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje, bet mokslas sunkiai sekėsi, nes Sibire buvo mokęsis rusų kalba. Baigęs vidurinę mokyklą, tarnavo sovietinėje kariuomenėje prie Volgogrado (Rusija). Grįžęs A. Kadžionis dirbo Staškūniškio (Anykščių r.) aštuonmetėje mokykloje rusų kalbos ir fizinio lavinimo mokytoju, 1970-1989 m. buvo Kavarsko vidurinės mokyklos karinis vadovas. 1984 m. jis neakivaizdžiai baigė Kauno kūno kultūros institutą ir įgijo fizinio lavinimo dėstytojo-trenerio išsilavinimą. 1989 m. Lietuvos mokyklose panaikinus pradinį karinį rengimą, 1989-1991 m. A. Kadžionis dirbo Kavarsko vidurinėje mokykloje fizinio lavinimo mokytoju.

Nuo 1989 m. A. Kadžionis įsitraukė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą, rengė viešuosius sambūrius Kavarske, vadovavo Kavarsko tremtinių klubui, buvo pirmasis šaulių vadas. Jis pirmasis ėmėsi perlaidoti Kavarsko apylinkėse žuvusių laisvės gynėjų palaikus, pagerbti ir įamžinti jų atminimą.

1991 m. jis dalyvavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje. Už tai A. Kadžionis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.).

1991-1992 m. A. Kadžionis dirbo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Panevėžio rinktinės Anykščių bataliono vadu. Jo iniciatyva sukurta ir pagaminta Anykščių savanorių vėliava naudojama iki šiol. 1993 m. rugpjūčio 14 d. A. Kadžionis buvo sunkiai sužeistas autoavarijoje.

Mirė 1993 m. rugpjūčio 19 d. Kavarske. Palaidotas Kavarsko senosiose kapinėse prie senelių.

Nidos Kadžionienės prisiminimai apie A. Kadžionį

Niekad negalvojau, kad man teks tokia misija – rašyti atsiminimus apie savo vyrą. Nieko nefiksavau, o dabar, tiksliai neprisimenu datų ir kai kas, gal būt, bus išdėstyta ne visai chronologine tvarka.

Antanas užaugęs tremtinių šeimoje, ankstyvąją jaunystę praleido Sibiro platybėse. Grįžęs į Lietuvą matė ir šilto ir šalto. Jam susiformavo neigiamas požiūris į sovietinį rėžimą. Papūtus Atgimimo vėjams, jis visa siela įsijungė į Nepriklausomybės atgavimo veiklą. Dalyvavo tremtinių suvažiavimuose, įkūrė ir vadovavo tremtinių klubui Kavarske. Iškėlė mintį ir rūpinosi rezistencijos kovų dalyvių veiklo įamžinimu Kavarske. Gaila, kad ta idėja buvo įgyvendinta tik po jo mirties, ir dabar prieš bažnyčią pastatytas kryžius tų kovų atminimui.

Sąjūdžio laikais Antaną mažai kada bematydavom namuose. Jis dalyvavo beveik visuose Sąjūdžio renginiuose. Dalyvavo Sąjudžio mitinge Vingio parke, Baltijos kelyje, Europos kelyje, tremtinių suvažiavimuose, pats rengė Nepriklausomybės dienos, Juodojo kaspino dienos minėjimus Kavarske.

Daug laiko ir energijos skyrė partizanų palaikų perlaidojimui. Vienas iš pirmųjų buvo perlaidotas jo dėdė Karolis Kadžionis, o po to buvo perlaidota ir daug kitų, kurie buvo paprasčiausiai užkasti paupy, ir kurių kapų nebuvo žymės. Dabar toje vietoje irgi yra pastatytas kryžius.

Artėjant sausio įvykiams, Antanas budėjo Anykščiuose, o paskui Anykščių savanoriai vyko į Vilnių budėti Parlamente. Iš Kavarsko kartu su juo vyko mokytojas Šarūnas Miškinis ir Algirdas Žadeika. Parlamente jie praleido nemažai laiko, ruošdamiesi rūmų gynybai. Kaip tik tuo metu aš su savo auklėtiniais buvau nuvykusi į ekskursiją į Vilnių, tai Antanas atėjo į susitikimą apžėlęs barzda, nemiegojęs ir išvargęs. Taip jie budėjo iki pat sausio mėnesio.

Vieną dieną jis grįžo iš Vilniaus. Pasakė, kad juos išleido persirengti ir pailsėti. Tačiau, poilsio nebuvo. Radijas ir televizija skelbė apie įtemptą padėtį Vilniuje ir mano vyras nesitraukė nuo televizoriaus visą naktį. Aš buvau šiek tiek užmigusi, nes kai jo nebuvo, visai negalėjau miegoti. Kadangi žinojau, kad Antanui reikės anksti važiuoti, atsikėliau apie 6 val. ryto. Antanas tebežiūrėjo televizorių. Pamačiau, kad per televizorių rodomi kažkokie pavardžių sąrašai ir paklausiau, ką tai reiškia. Antanas buvo labai susijaudinęs, bet nenorėdamas manęs gąsdinti, iš karto dar nieko nesakė. Paskui paaiškino, kad tie žmonės žuvo prie Televizijos bokšto. Jis pradėjo skubiai ruoštis į Vilnių. Iš Bebrūnų atbėgu susijaudinusi jo mama, ir mes puolėm su juo atsisveikinti. Kad grįš gyvas, nesitikėjom nė viena. Aš buvau jam net ant rankos užrašiusi vardą ir pavardę, nes gavojau, jeigu žus be jokių dokumentų, tai niekas ir neatpažins.

Norėdamas išvengti mūsų ašarų ir dramatiško atsisveikinimo, pasakęs, kad dar eina susitarti su Š. Miškiniu, palikęs namuose kepurę ir pirštines išėjo iš namų, o mes dar veltui jo laukėme kurį laiką. Pasiėmusi jo pirštines ir kepurę bėgau į stotį, maniau, kad ten rasiu, tačiau Kavarskas buvo tuščias, tarsi išmiręs. Grįždama iš stoties, sutikau vieną žmogų, kuris pasakė, kad mano vyras sustabdė pakeleivingą mašiną ir išvažiavo.

Per radiją pranešinėjo, kad Vilniuje įvesta komendanto valanda. Man kažkodėl atrodė, kad musiškiai nepasieks Vilniaus, bus sulaikyti Ukmergėje ar prieš Vilnių. Tačiau, netrukus pasigirdo telefono skambutis ir Antanas pranešė, kad jis jau Parlamente. Nesitraukiau nuo televizoriaus, kuris rodė, kaip sovietų tankai bilda link Parlamento, ir aš tiesiog roviausi nuo galvos plaukus, iš skausmo plyšo širdis. Kieno artimųjų tada nebuvo Parlamente, tie to neišgyveno ir gal būt niekada šito nesupras. Gaila buvo visko – vyro, Lietuvos, drebėjau, kad iš Parlamento bus suimtas ir išvežtas V. Landsbergis. Mūsų vyrai nepabūgo. Tą naktį jie prisiekė žūti, bet nepasiduoti. Parlamentas buvo virtęs antraisiais Pilėnais.

Už Parlamento gynybą Antanas buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, apie tai buvo skelbta laikraštyje. Po to Antanas buvo paskirtas Anykščių rajono SKAT’o vadu ir padėjo tos tarnybos pamatus mūsų rajone. Rūpinosi dėl patalpų, inventoriaus, vėliavos. Daug kartų vyko į Kauną, kur užsakė išsiuvinėti vėliavą, kurią, tikiuosi, ir dabar tebenaudoja Anykščių SKAT’as. Kai ją parsivežė, išskleidė kambaryje ir buvo toks patenkintas, tiesiog švytėjo. Paskui buvo tos vėliavos šventinimas Anykščiuose ir jo prisaikdinimas. Tapęs SKAT’o vadu, visą laiką skyrė toms savo pareigoms. Namuose būdavo visai mažai.

Jis buvo be galo atsidavęs Lietuvai, troško jos Nepriklausomybės, tik labai gaila, kad jam taip neilgai teko kvėpuoti tuo laisvu oru.

Jis turėjo daug draugų, bendraminčių, rėmėjų, bet nemažiau ir priešų. Dažnai nebuvo galima suprasti, kas yra kas, ir ar jam linki gero ar blogo. Bet į jį kreipdavosi labai daug žmonių, prašydami įvairių patarimų, kaip susigrąžinti žemę, padėti perlaidoti palaikus ar sutvarkyti reabilitacijos dokumentus. Ir visiems jis stengdavosi padėti. Buvo linksmas, geraširdis. Tokį visada jį ir prisiminsiu.

[2]


Iš dešinės: pirmas A. Kadžionis , 1991 m. (Nuotr. J. Miškinio)

Bibliografijos nuorodų sąrašas

ALEKSIEJŪNAS, Robertas. Sausio 13-osios atgarsiai gyvi žmonių širdyse ir po 12 metų: [anykštėnų mintys apie 1991 metų sausio įvykius]. Šilelis, 2003, sausio16, p. 1, 5, iliustr.


ANYKŠTĖNAI – sausio 13-osios įvykių dalyviai [rankraštis]. Anykščiai, 2002, Anykščių viešoji biblioteka, 77 p.


ANYKŠTĖNŲ biografijų žinynas: Antanas Kadžionis [interaktyvus], Anykščiai [žiūrėta 2010 m. balandžio 1 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=148>


ANYKŠČIŲ rajono tarybos pareiškimas: Anykščių rajono taryba, smerkdama TSRS karinę agresiją prieš Lietuvos Respubliką… Anykšta, 1991, sausio 19, p. 1.


KADŽIONIENĖ, Nida. Prisiminimai apie Antaną Kadžionį [rankraštis], Anykščių viešoji biblioteka, 1998, 3 lap.