Anykštėnai – laisvės gynėjai: Irena Andrukaitienė – Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (3 241 balsai)

Irena Andrukaitienė ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Atminimo medalių įteikimo renginyje Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose, Vilniuje, 2010 m. kovo 10 d. (Nuotr. Džojos Gundos Barysaitės iš asmeninio I. Andrukaitienės albumo)


"Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ištakos – lyg neramūs upokšniai, skverbęsi per visas užtvankas ir kliūtis, kol galų gale įsilieję į vieną galingą srautą – kaip ir kiekvieno mūsų kelias į didįjį Lietuvos Atgimimą“. (Irena ANDRUKAITIENĖ)


Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriuje saugoma surinkta medžiaga apie anykštėnus – Lietuvos laisvės gynėjus, aktyvius Atgimimo Sąjūdžio veikėjus. Tai – Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarus Ireną Andrukaitienę, Albertą Šimėną [[1]], 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalyvius: Bernardą Andrukaitį [[2]], Donatą Gražį, Vytautą Juodzevičių, Antaną Kadžionį [[3]] , Leoną Kaladę [[4]] , Bronių Talaikį[[5]] Zenoną Mameniškį, [[6]] , Šarūną Miškinį [[7]], Povilą Simonavičių [[8]], Eligijų Smetoną, [[9]] , Algirdą Žadeiką [[10]], Lietuvos Atgimimo veiklos dalyvius : Audrių Vingrį [[11]], Aldoną Daugilytę [[12]], Primą Petrylienę [[13]], Saulių Nefą [[14]] ir kt.

Šiame rašinyje pateikiami Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarės Irenos Andrukaitienės biografijos duomenys, jos prisiminimai apie 1991 m. sausio įvykius, nuotraukos iš Atgimimo Sąjūdžio laikų ir pasisakymai bei straipsniai spaudoje.

Laiko tėkmėje negrįžtamai nuskęsta ne tik atskirų žmonių gyvenimai ir darbai, bet ir ištisų tautų, netgi kultūrų palikti pėdsakai. Tikime, kad anykštėnų, ginusių Lietuvos laisvę, darbai išliks ir jų, ir mūsų prisiminimuose, o tai, kas užrašyta, bus išsaugota ateities kartoms.

Turinys

Biografija

Irena Andrukaitienė [15] gimė 1948 m. rugsėjo 6 d., Vilniuje, tarnautojų šeimoje. Užaugo Anykščiuose, 1955-1963 m. mokėsi Anykščių aštuonmetėje mokykloje, 1963-1966 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1966-1971 m. studijavo Vilniaus universitete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę bei filologės išsilavinimą.

1971-1972 m. I. Andrukaitienė dirbo Tverečiaus (Ignalinos r.) vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1972 m. ji grįžo į Vilnių, tęsė pedagoginį darbą Maišiagalos (Vilniaus r.) vidurinėje mokykloje, 1972-1980 m. dirbo mokytoja ir šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja. 1980 m. I. Andrukaitienė su šeima persikėlė į Anykščius, čia gyvena ir dirba iki šiol.

1980-1982 m. ji dirbo Anykščių rajono Vykdomojo komiteto Nepilnamečių reikalų komisijos sekretore, 1982-1990 m. – Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1988 m. Lietuvos švietimo darbuotojų delegacijos sudėtyje ji dalyvavo Maskvoje vykusiame sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime.

1988-1990 m. I. Andrukaitienė dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje.


Kalba I. Andrukaitienė Atgimimo Sąjūdžio mitinge Dainuvos slėnyje, Anykščiuose, 1988 m. ( Nuotr. iš A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus rinkinių)


I. Andrukaitienė buvo Sąjūdžio Anykščių rajono iniciatyvinės grupės narė, Sąjūdžio Anykščių rajono tarybos narė, nuo 1989 m. – Sąjūdžio Anykščių rajono tarybos pirmininkė. Ji taip pat buvo Anykščių rajono Mokytojų sąjūdžio organizatorė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo (1988 m.) ir Mokytojų sąjūdžio (1989 m.) suvažiavimų delegatė.

Kalba I. Andrukaitienė 1991 m. sausio 13 d. mitinge Anykščiuose, 1991 m. ( Nuotr. iš A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus rinkinių)


1990-1992 m. I. Andrukaitienė buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė.

Ji priklausė Sąjūdžio deputatų, vėliau – Tautininkų frakcijai.

I. Andrukaitienė dirbo Mandatų ir etikos bei Švietimo, mokslo ir kultūros komisijose, buvo Švietimo pakomisės pirmininkė. Svarbiausias to meto uždavinys buvo sutvarkyti juridinę švietimo bazę, sukurti teisines prielaidas švietimo reformos vyksmui. 1991 m birželio 25 d. buvo priimtas Lietuvos švietimo įstatymas, įtvirtinęs demokratinius švietimo tikslus ir principus.

Baigusi kadenciją, 1993-1995 m. I. Andrukaitienė dirbo Anykščių Antano Vienuolio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1995-2000 m. buvo šios mokyklos (nuo 1997 m. – gimnazijos) direktorė, dėstė lietuvių kalbą. Ji užmezgė anykštėnų draugystės ryšius su Askoy (Norvegija) gimnazija (1995 m.).

2000-2001 m. ji buvo Anykščių Jono Biliūno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, 2001-2005 m. – šios gimnazijos direktorė. Nuo 2005 m. iki šiol ji vėl yra Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos direktorė.


Irenos Andrukaitienės apdovanojimai


I. Andrukaitienė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus atkuriant ir įvertinant Lietuvos nepriklausomą valstybę apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, kurį įteikė Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus (2000 m.). Taip pat I. Andrukaitienei įteiktas Atminimo medalis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20 metų proga. Medalį įteikė Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė (2010 m.)

Už ilgametį nuoširdų kūrybingą vadybinį ir pedagoginį darbą Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos direktorei I. Andrukaitienei įteiktas Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos Raštas (2007 m.).


Lietuvos Seimo Lietuvos Atgimimo istorijos tyrimo ir išsaugojimo komisija I. Andrukaitienei įteikė Padėkos Raštą už dalyvavimą mokslinėje konferencijoje „1991 – ųjų metų sausis-rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“.

Irenos Andrukaitienės atsiminimai apie 1991 m. sausio įvykius

Yra dienų, kurios įeina į istoriją kaip tautos išbandymo metas. Toks buvo 1991 m. sausis. Istorikai apie tai dar rašys, o mes, tų dienų liudininkai, prisimename anų įvykių mozaiką – faktus, detales, mintis, nuotaikas, dvasios būseną… 1990 m. gruodžio pabaigoje Aukščiausioji Taryba nepritarė Vyriausybės projektui dėl kainų pakėlimo. Tačiau Vyriausybė, to nepaisydama, 1991 m. sausio 4 d. priima nutarimą padidinti maisto produktų mažmenines kainas. Sausio 8 d. turi įvykti Aukščiausiosios Tarybos plenarinis posėdis. Tą rytą plonutė milicininkų grandinėlė saugo centrinį įėjimą į rūmus.

Vidinį rūmų kiemelį užplūsta įtūžusi minia. Joje yra ir perrengtų vyrukų, matyti girtų veidų. Girdisi keiksmai. Vėliau – purvais drabstomas Vytis, daužomi langai, išlaužiamos durys. Formaliai – tai protesto akcija. Juk kainos – tik pretekstas susidoroti su Parlamentu. Vėliau matysime, kad, nepavykus šiam žygiui, pastiprinimas ateis iš Maskvos. Sausio 10 d. SSRS prezidentas M. Gorbačiovas rašys: “…Respublikoje SUSIKLOSČIUSI SITUACIJA IR SMARKUS JOS PAAŠTRĖJIMAS (pabr. mano – I.A.) pastarosiomis dienomis verčia mane, kaip TSRS prezidentą, kreiptis tiesiogiai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą (…) Siūlau respublikos Aukščiausiajai Tarybai tučtuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus.” Tą dieną ir Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje buvo neramu. Nervinė įtampa tvyro tarp mūsų. Kodėl? Juk, atrodo, viskas aišku: šis Vyriausybės žingsnis – klaida ir ją reikia ištaisyti. Klaida? O gal tai buvo sąmoningas ėjimas, labai aiškiai suvokiant galimas pasekmes. (Pakanka prisiminti kai kurių ministrų liudijimus, kaip buvo svarstomas “kainų klausimas” Vyriausybės posėdyje.) Tokiame minčių, spėjimų, prognozių ir siautėjančios minios fone V. Landsbergis pradeda posėdį. Keletas deputatų bei tuometinis vicepremjeras A. Brazauskas siūlo nesvarstyti (!) Vyriausybės nutarimo dėl kainų pakėlimo. Motyvas vienas – nėra premjerės. Ji Maskvoje. Siūloma palaukti kol ji grįš. Įdomu, kodėl? Kad per tą laiką jedinstveninkai atliktų savo juodą darbą? Vyriausybės nutarimas vis dėl to buvo panaikintas, ir tą rytą tapo aišku, kad K. Prunskienės kabineto valandos suskaičiuotos. Vakare atvykusi iš Maskvos ji atsistatydina. Tą vakarą rūmuose susitikau Kanados Ontarijo provincijos parlamentarą R. Džonstoną. Klausiau, kaip vertina situaciją. Jis sunerimęs dėl destabilizacijos. Nemano, kad viskuo tuo baigsis. Tai dar nėra įvykių kulminacija, net jeigu mums ir pavyktų greitai suformuoti naują kabinetą. Mes nedetalizavome tolesnės įvykių eigos, bet manau, kad R. Džonstonas tokios tragiškos raidos nesitikėjo.

O rūmuose atsiranda apsaugos būriai. Koridoriuose ir fojė prisėdę vaikinų. Ant staliukų – laikraščiai, limonadas, bandelės, sumuštiniai. Ant fotelių – striukės, paltai, kuprinės. Prakaito ir dulkių, aštrus batų tepalo kvapas. Trūksta oro. Nemiegoję ir išvargę gynėjai. Žiūriu į tuos vaikinukus su raiščiais ant rankovių, į uniformuotus apsaugos vyrus, į policininkus ir galvoju – jau dabar jie yra istorija. Buvo ir tokių deputatų, kuriuos gynėjų buvimas rūmuose tiesiog erzino. Girdžiu, kaip du mano kolegos demonstratyviai garsiai su ironija sako vienas kitam: “O, kaip man šitas kazarmų kvapas primena jaunystę. Tiesiog atjaunėju, net metų naštos nejaučiu. Che-che-che…” Paraudusios nuo nemigos ir nervinės įtampos vaikinų akys su tylia panieka lydėjo garbiuosius deputatus.

Frakcijose tuo metu karštligiškai svarstomos premjero kandidatūros – kas ryšis imti Vyriausybės vairą į savo rankas.

Susimaišė dienos ir naktys. Grėsmė tvenkėsi. Prisimenu V. Landsbergio žodžius apie galimą rūmų užgrobimą: “Šios dienos gali būt lemtingos”. V. Šurupovas žinojo tiksliau – Parlamentui liko dvi dienos. K. Antanavičius pasipiktinęs reikalavo tuoj pat išvesti iš rūmų apsaugos vyrus, nes joks pavojus Aukščiausiajai Tarybai negresia, niekas nesiruošia jos pulti.

Aukščiausioji Taryba tapo panaši į tvirtovę, pasiruošusią žūtbūtinei gynybai. Elegantiški foteliai ir staliukai visuose aukštuose virto barikadomis, nuo sienų buvo nuimti paveikslai, langus, praėjimus uždengė smėlio maišai, ant grindų – laidų laidai, čia pat sėdintys, stovintys, gulintys vyrai – rūmų gynėjai. Ginklais tapo viskas – net metaliniai strypai iš laiptinių turėklų, net ir legendinio Andriaus Eivės vardas, sklandantis tarp savanorių ir teikęs stiprybės bei pasitikėjimo savimi.

Grėsmės ir nelaimės nuojauta gyvenome šią savaitę. Tik šeštadienį atėjo kažkoks palengvėjimas – premjeras jau yra, vyriausybė suformuota. Mes padarėme viską, ką galėjome šios katastrofos akivaizdoje. Patvirtinus premjeru A.Šimėną, atslūgus įtampai, pertraukos metu paklausiau savo kolegos: “Gerai padarėme?” Jis nieko neatsakė, prislėgtas tylėjo tarsi nerasdamas žodžių ir parodė faksą. Iš teksto aš prisimenu tik du žodžius: “…vozmožno krovoprolitija”. Jie man nuskambėjo kažkaip neįtikinamai, net absurdiškai. Neatrodė, kad dabar anie ryžtųsi tokiam žingsniui. O naktį pažadino šūvių aidas. Skambėjo telefonas. Viskas buvo kaip sapne. P.Poškus jau buvo susiruošęs važiuot į Tarybą. Palaukėme K. Aksomaičio ir išskubėjome. Deputatų dar buvo nedaug. R. Rastauskienė, tuomet buvusi sekretoriate, skambino visiems nesantiems. B. Genzelis pasakė, kad dabar eiti į Aukščiausiąją Tarybą jau yra beprasmiška ir jis neis. (Tačiau rytą jis vis dėlto pasirodė). Ilgai salėje nesimatė centristų, nebuvo nė vieno iš lenkų frakcijos. Sukinėjosi visur ir visada esanti A.Aukštikalnienė. Neturėjome tikros informacijos, žinojome tik, kad yra aukų. Žvelgėme vieni kitiems į akis, laukėme, kada ateis mūsų eilė. B. Rupeika pasiūlė ką nors žinantiems “lipti į tribūną ir dalintis informacija”. Kažkas pasakė, kad yra žuvusių deputatų.

Į salę pulte įpuolė atsilapojusiu paltu danų žurnalistas. “Aš ką tik nuo bokšto. Norite informacijos?” ir netaisyklinga rusų kalba, susijaudinęs, abiem rankom įsikibęs į tribūną ėmė pasakoti tai, ką vėliau mes pamatysime vaizdajuostoje. Daug sužeistų, savo akimis matė žuvusius. Pašiurpome. Sunku buvo patikėti, kad šiais civilizuotais laikais Lietuvoje kareiviai (tegu ir tarybiniai) gali taip elgtis. V.Landsbergis, sekmadienį, kalbėdamas telefonu su Afanasjevu, pasakys apie TSRS prezidentą M.Gorbačiovą: “Jis nesustabdė akcijos, vadinasi, jis – žmogžudys”. (“On nie ostanovil akciju, značit on ubijca”.)

Peržvelgiau salę – priekyje su odine striuke, pasirėmęs galvą, sėdi B. Gajauskas. Prie tribūnos – V. Landsbergis. Su neperšaunama liemene, paltu. Šalia jo – ne tik apsaugos vyrai, bet ir ginkluotas A. Patackas. Aštuonias paras jis nesitrauks iš savo posto.

Tomis lemiamomis valandomis V. Landsbergis buvo nepalenkiamas ir tvirtas it uola. Mintyse bandau jo vietoje įsivaizduoti bet kurį iš deputatų. Ir nerandu. Net iš artimiausių jo bendražygių. Tada niekas neprilygo šiam žmogui.

Matau niūrų K. Grinių, pasistačiusį palto apykaklę. Susikaupęs S. Kropas. Čia pat L. Sabutis. Girdisi moterų balsai. Į savo vietą atsisėda iš Kupiškio atskubėjęs L. Apšega. B. Nedzinskienė, vis pranešanti, kad Kaunas dar laikosi, ir telefonu perduodanti informaciją Kaunui. Santūrus ir skausmingas A. Endriukaičio veidas. Beveik visų rankose – tranzistoriai. “Gaudomos” užsienio stotys. Visi su dujokaukėmis. Kas pasidėjęs ant stalelio, kas užsikabinęs per petį. Č. Juršėnas praneša, kad visa vyriausybė yra Ministrų Taryboje ir dirba.

Užsiregistruojame ir mes. Tik 60 deputatų. Sprendimų priimti negalime. Reikia laukti. Vieni deputatai dar važiavo iš Alytaus, iš Klaipėdos, kiti buvo įstrigę Vilniaus gatvėse, treti tiesiog neskubėjo... Po kurio laiko dalis ministrų atėjo į Aukščiausiąją Tarybą. Berods D. Kuolys pasakė, kad A.Šimėno [[16]] nėra ir nežinia, kur jis. Galbūt žinąs vicepremjeras R. Ozolas, nes jis sakęs, jog A. Šimėnas “dirba pagal atskirą planą”. R. Ozolo komentaras: “Aišku tai, kad niekas neaišku, bet kai tik pakankamai paaiškės, bus galima apie tai pasakyti visiškai aiškiai”…?! Įtampa augo, darėsi beveik nepakeliama. Į salę atėjo kun. R. Grigas. Aš visą gyvenimą girdėsiu jo ramų ir skaidrų balsą :

“Gerbiami deputatai! Manau, kad jūsų buvimas čia yra pats vertingiausias ir svarbiausias jūsų įgaliojimų patvirtinimas. Didelė laimė ir garbė šiandien būti kartu su jumis. (…) Susikaupkite savo širdyje, gailėkitės dėl viso to, kas jūsų gyvenime, jūsų sąžinėje buvo kreiva. Mūsų Viešpaties Kristaus vardu jo įgaliotas suteiksiu jums nuodėmių atleidimą. (…). Būsiu su jumis tol, kol galėsiu kalbėti ir jums patarnauti. Ačiū. Tai, ką jūs darote, yra šventa kova, doro žmogaus vertas pareigos atlikimas. Mes laimėsime, mes jau laimėjome”.

Begalinė tvirtybė skambėjo šiuose paprastuose žodžiuose. Dažnai prisimenu kunigą R. Grigą. Juk jis turėjo pasirinkimo galimybę – likti tą naktį Parlamente ir laukti lemties arba pasitraukti ten, kur ramu ir saugu. Jis pasirinko. Ir laimėjo. Ir tą naktį padėjo laimėti ne vienam. Rytą į salę atėjo A. Juozaitis ir ilgai vienas stovėjo prie sienos, skaudžiu žvilgsniu žvelgdamas kažkur tolyn. Priėjau, pasisveikinau. Šnektelėjome. Paklausiau, ar jis tebegalvoja, kad buvo padaryta istorinė klaida. Atsakė trumpai – “Taip”.

Apie dešimtą valandą pasigirdo nuo Pedagoginio instituto pusės šarvuočių žlegėjimas. S. Šaltenis labai rimtai pasakė: “Dujokaukė yra patikimiausia priemonė nuo tankų”.

Ložėjė sėdėjo A. Brazauskas su B. Genzeliu. Apačioje K. Prunskienė kažką kalbėjo būreliui deputatų. Č. Juršėnas iš tribūnos paaiškino, kad ką tik skambinęs į Saugumą ir V.Švedui. Saugumietis buvo pasimetęs ir tvirtino, kad jie niekuo neprisidėję prie A. Šimėno dingimo, o V. Švedas kažką žinąs apie įvykius prie bokšto ir televizijos. Tuo metu didžiulė trispalvė, Kovo 11-ąją uždengusi tarybinį herbą, buvo perjuosta juodu gedulo kaspinu. Kažkas prie jos pastatė didžiulę gvazdikų puokštę. Mes jau buvome premjeru paskyrę G. Vagnorių, o tą dieną ekspremjerė K. Prunskienė beveik nuo pat savo pasirodymo salėje iki vakaro davė interviu. Nesibaigiantis interviu. Neiškentęs A.Terleckas priėjo prie korespondentų, kalbančių su K. Prunskiene, ir garsiai be jokių ceremonijų pareiškė: “Ponai korespondentai, daugelis deputatų jus tik klaidina. Ypač buvę vyriausybės vadovai”… A.Kačinskas nebeleido jam baigti, kai korespondentai paklausė, ką iš deputatų jis galėtų jiems rekomenduoti. Tuo metu danų žurnalistai vedasi K. Prunskienę prie gedulo kaspinu perjuostos vėliavos. Žurnalistams padedant ji išsirenka pozą, rausiasi rankinuke, po to dažosi ir pudruojasi. Dar minutė – ir gvazdikų bei gedulingos vėliavos fone tęsia interviu. Kažkas šventvagiško buvo visame tame… Niekada dar nebuvo tokie ryškūs dvasios ir minties, žodžio ir veiksmo kontūrai, kaip tomis lemties dienomis ir naktimis…

Tai buvo dvasinio lūžio metas. Kai vieni nešė ant savo pečių Nepriklausomybės naštą, pasiryžę nesitraukti, kiti tyliai kiūtojo (dėl visa ko), kad vėliau, reikalui esant, galėtų pasakyti – ir aš ten buvau. Tretiems tai buvo negailestingo vilčių žlugimo metas, vienu brūkšniu užbraukęs politinę karjerą.

Tai buvo tragiškas metas, dar ir dabar nesuvoktas, iki galo neįsisąmonintas, neįvertintas, o jau į užmarštį stumiamas…

(Prisiminimai užrašyti 1993 m., kalba netaisyta).

[17]

Kituose rašiniuose – apie Antaną Kadžionį [[18]] , Bernardą Andrukaitį [[19]], Šarūną Miškinį [[20]], Povilą Simonavičių [[21]], Leoną Kaladę [[22]], Zenoną Mameniškį [[23]], Eligijų Smetoną [[24]], Aldoną Daugilytę [[25]], Primą Petrylienę [[26]], Audrių Vingrį [[27]], Saulių Nefą [[28]]. Anykščių Sąjūdžio istorija [[29]] , Sąjūdžio istorija nuotraukose, [[30]], Laisvės paminklas Anykščiuose [[31]], Anykščių Atgimimo Sąjūdžio laikraštis „Žiburys“ [[32]] , Paminklas tremtiniams [[33]] ir kt.

Irena Andrukaitienė Atgimimo Sąjūdžio renginiuose


Nuotr. iš A. Baranausko ir A. Vienuolio –Žukausko memorialinio muziejaus rinkinių ir Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos nuotraukų archyvo

Irenos Andrukaitienės mintys laikraštyje „Žiburys“



Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ

Bibliografijos nuorodų sąrašas

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Gedulo ir vilties diena Anykščiuose. Žiburys, 1989, gruodžio 21, p. 2.

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Jeigu ne Kovo 11-oji. Žiburys, 1996, kovas, p. 1.

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Ką kalba dokumentai. Žiburys, 1993, kovas, p. 1, 2.

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Mieli Anykščių krašto žmonės! Žiburys, 2010, kovas, p. 1.

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Mūsų savanorių gretos. Žiburys, 1993, lapkritis, p. 2.

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Metai nusineša viską, tik ne atmintį. Žiburys, 1989, gruodžio 2, p. 2.

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Tarp šviesos ir tamsos. Žiburys, 1993, sausio 1, p. 1, 2.

ANYKŠTĖNAI – sausio 13-osios įvykių dalyviai [rankraštis]. Anykščiai, 2002, Anykščių viešoji biblioteka, 77 p.

ANYKŠČIŲ rajono tarybos pareiškimas: Anykščių rajono taryba, smerkdama TSRS karinę agresiją prieš Lietuvos Respubliką… Anykšta, 1991, sausio 19, p. 1.

AUKŠČIAUSIOS Tarybos deputatų Irenos Andrukaitienės ir Vidmanto Žiemelio kreipimasis į Anykščių krašto žmones. Anykšta, 1991, saus. 16, p. 1.

LIETUVIAI GALI TEISĖTAI DIDŽIUOTIS SAVIMI IR SAVO ŠALIMI: [pokalbis su Irena Andrukaitiene ir Sauliumi Nefu]/ kalbino Marija Daugudienė. Šilelis, 2003, birželio 19, p. 9, 10.

PAJARSKIENĖ, Audronė. Parašas po istoriniu dokumentu – žmonių paskirta misija:[pokalbis su I. Andrukaitiene]. Šilelis, 2010, kovo 10, p. 6, 7.