Anykštėnai – laisvės gynėjai: Rašytojų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio pasakojimai apie Sąjūdžio metus
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Baltijos kelyje rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis su anūku Jonu Mindaugu Eimanavičiumi, 2004 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo) Kas mus vienijo?..Rašytojas Vygandas RAČKAITIS [[1]] apie Baltijos kelio akimirkas
Grįžtant atmintimi į tas dienas, ieškant atsakymo į klausimą, kas mus tada vienijo, prieš akis iškyla masiniai renginiai, Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelio akcija, praleistos paros budint prie Parlamento rūmų... Visur – tautos susitelkimo dvasia. Žmones kvietė ir vienijo Sąjūdžio idealai – laisvė ir teisingumas. Tada vienijo mus ir Lietuvos vardas, kurį mokėmės garsiai tarti. Vardas, atėjęs iš piliakalnių tylos, iš senolių kalbos, iš tremtinių maldos... Stovėdami Baltijos kelyje, susitvėrę už rankų, vieni kitiems šypsodamiesi mes tapome prisikėlusia tauta, visi drauge tarėme Lietuvos vardą ir norėjome būti jame, kaip meilėje ir sąžinėje, kaip suprastoje tiesoje. Daug priežasčių, daug piktavališkų jėgų, bijojusių tautos vienybės, vertė nemažai žmonių po tos entuziazmo, tikėjimo ir vilties bangos grįžti į save tokius, kokie buvo okupacijos metais. Juos pakeis tik kartų kaita... Be to, laisvei ir demokratijai reikia užaugti, pribręsti. Bėga metai, ar vis dar bręstame? Nepamirštamos Baltijos kelio akimirkos, nuotaikos, pakylėjusios dvasią virš klastos ir melo, žadinusios viltį. Reikia manyti, kad tiems jau istoriniams įvykiams neliks abejingi ateinantieji mus pakeisti. Tada, kai tą skaidrią, saulėtą rugpjūčio dieną stovėjau Baltijos kelyje, dar nebuvo atėjęs į šį pasaulį mano anūkas. Bet štai nuotraukoje, kur fotografavomės minint Baltijos kelio penkiolikmetį, šalia senelių stovi ir mūsų vaikaitis. Jis žino, kodėl mes ten stovėjome. Džiugina tasai atminties perimamumas. Tikėkime, kad Lietuva ir ateityje turės ką pašaukti ir surinkti... Džiaugsmo ašarosRašytoja M. Telksnytė, 1991 m. (Nuotr. Jono Junevičiaus)
Prieš dvidešimt metų tą vėlų kovo 11 – osios vakarą, kai Aukščiausiajai Tarybai pirmininkavęs Vytautas Landsbergis paskelbė, kad nuo šiol Lietuva vėl nepriklausoma valstybė, ir buvo skaitomas Nepriklausomybės atstatymo aktas, tąkart nuo televizoriaus nesitraukusi mano mama [Eleonora Telksnienė – A. B.] apsiverkė. Tai buvo džiaugsmo ašaros. Paskui ji pasidalijo savo mintimis. Išliko atmintyje mamos pasakojimas: „Kaip gaila, kad šitos dienos nesulaukė tėvas,- kalbėjo ji. – Jam ši džiaugsmo valanda būtų buvusi kaip atlyginimas už kančias, patirtas Lukiškių kalėjime ir Rusijos tremtyje. Daug, o kiek daug sudėta aukų už laisvę... Vien mano gimtajame kaime pokario metais žuvo šešiolika vyrų, jaunų, tvirtų kaip ąžuolų. Dar 1944 metų gruodį pirmieji buvo nužudyti mano broliai Antanas ir Petras Bražionys, kurie slapstėsi, nenorėjo eiti tarnauti į rusų kariuomenę. Kiti taip pat nenorėjo būti okupantų kareiviais, slėpėsi bunkeryje, bet buvo apsupti ir sušaudyti. Paimti gyvi pusbrolis Jonas Snukiškis ir mūsų kaimynas Antanas Juodka atsidūrė Vorkutoje. Juodka nepakėlė lagerio kančių, ten mirė.Vėliau penki vyrai mūsų kaime stribų gyvi buvo sudeginti daržinėje. Tai tik vieno mano kaimo aukos, o kiek jų būta visoje Lietuvoje! Ar įmanoma suskaičiuoti kiek žmonių buvo ištremta? Kai prisimenu, tai jau vien saviškių, pažįstamų užtektinai – kaimynas Zigmas Snukiškis, tavo tėvo pusbrolis Balys Karalius, patekęs Norilsko lagerin, tavo tėvo pusseserės Onos Savickienės šeima... Sunku ir beišvardinti. Visų jų likimai sulaužyti, suluošinti. Tai vis okupacijos aukos. Dauguma ir tų tremtinių nesulaukė šios dienos. Džiaugiuosi, - toliau kalbėjo mama, - kad jau niekam nebereikės bijoti praverti bažnyčios duris, sustiprės tikėjimas. Baigsis bedievystės brukimas jaunimui mokyklose“. Tada mama dar kartą prisiminė ir savo jaunas dienas, kai augo nepriklausomoje Lietuvoje, kai buvo gera ir ramu gyventi tarp dorų, darbščių ir teisingų žmonių. Mylinčių Dievą, tėvynę, gražiai švenčiančių religines ir tautines šventes. Taigi sulaukę Kovo 11 – osios dauguma vyresnės kartos žmonių, kaip ir mano mama, tikėjo, jog mes visi tapsime dvasingesni, vaduosimės ir iš daiktų vergijos, sieksime gėrio, kiekvienas stengsimės kuo nors prisidėti prie atgavusios nepriklausomybę savo valstybės kūrimo. Daug ką reikėtų aptarti ir apsvarstyti, kodėl neišsipildė tos šviesios viltys... Vėl noriu prisiminti motinos džiaugsmą sulaukus Kovo 11 – osios. Ji kaip audėja, pakylėta atgautos Lietuvos Nepriklausomybės, pasiryžo išausti tautinius drabužius visos giminės moterims ir net jų draugėms. Ji savo pasiryžimą spėjo įgyvendinti, nors buvo likę gyventi jau tik keleri metai. Palaidojom mamą, aprengtą jos pačios austais tautiniais drabužiais.
–Vaikeliai, branginkite laisvę, tikėjimą, tiesą, vienybę, mylėkite savo tėvynę taip, kaip mes ją mylėjome. Norėčiau, labai norėčiau, jog panašūs žodžiai visiems mums taptų tėvų priesaku, kurį privalu vykdyti. Telieka viltis, kurią išsakė Vytautas Landsbergis štai šiais „Nežinomas Maironio eilėraštis“ posmais:
Bus ne ta, Jau kita, Pasiryš, atsigaus Iš po blūdo. Tautos pasakys: – Vėl pabudo. Prisimins Lietuva, Kaip tai buvo, Kada jai padorumas pritiko. Lauką žalią vagos, Mažą vaiką užstos Ir Kudirkos medaliais Nepuoš išdavikų.
Anykščių krašto spauda apie Sąjūdžio metusALEKSIEJŪNAS, Robertas. Sausio 13-osios atgarsiai gyvi žmonių širdyse ir po 12 metų: [anykštėnų mintys apie 1991 metų sausio įvykius]. Šilelis, 2003, sausio 16, p. 1, 5, iliustr.
|