Anykštėnai – laisvės gynėjai: Rašytojų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio pasakojimai apie Sąjūdžio metus

Iš „Graži tu mano“.

Baltijos kelyje rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis su anūku Jonu Mindaugu Eimanavičiumi, 2004 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)

Kas mus vienijo?..

Rašytojas Vygandas RAČKAITIS [[1]] apie Baltijos kelio akimirkas

Grįžtant atmintimi į tas dienas, ieškant atsakymo į klausimą, kas mus tada vienijo, prieš akis iškyla masiniai renginiai, Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelio akcija, praleistos paros budint prie Parlamento rūmų... Visur – tautos susitelkimo dvasia. Žmones kvietė ir vienijo Sąjūdžio idealai – laisvė ir teisingumas. Tada vienijo mus ir Lietuvos vardas, kurį mokėmės garsiai tarti. Vardas, atėjęs iš piliakalnių tylos, iš senolių kalbos, iš tremtinių maldos... Stovėdami Baltijos kelyje, susitvėrę už rankų, vieni kitiems šypsodamiesi mes tapome prisikėlusia tauta, visi drauge tarėme Lietuvos vardą ir norėjome būti jame, kaip meilėje ir sąžinėje, kaip suprastoje tiesoje. Daug priežasčių, daug piktavališkų jėgų, bijojusių tautos vienybės, vertė nemažai žmonių po tos entuziazmo, tikėjimo ir vilties bangos grįžti į save tokius, kokie buvo okupacijos metais. Juos pakeis tik kartų kaita... Be to, laisvei ir demokratijai reikia užaugti, pribręsti. Bėga metai, ar vis dar bręstame? Nepamirštamos Baltijos kelio akimirkos, nuotaikos, pakylėjusios dvasią virš klastos ir melo, žadinusios viltį. Reikia manyti, kad tiems jau istoriniams įvykiams neliks abejingi ateinantieji mus pakeisti. Tada, kai tą skaidrią, saulėtą rugpjūčio dieną stovėjau Baltijos kelyje, dar nebuvo atėjęs į šį pasaulį mano anūkas. Bet štai nuotraukoje, kur fotografavomės minint Baltijos kelio penkiolikmetį, šalia senelių stovi ir mūsų vaikaitis. Jis žino, kodėl mes ten stovėjome. Džiugina tasai atminties perimamumas. Tikėkime, kad Lietuva ir ateityje turės ką pašaukti ir surinkti...

Džiaugsmo ašaros

Rašytoja M. Telksnytė, 1991 m. (Nuotr. Jono Junevičiaus)

Rašytoja Milda TELKSNYTĖ [[2]] apie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą

Prieš dvidešimt metų tą vėlų kovo 11 – osios vakarą, kai Aukščiausiajai Tarybai pirmininkavęs Vytautas Landsbergis paskelbė, kad nuo šiol Lietuva vėl nepriklausoma valstybė, ir buvo skaitomas Nepriklausomybės atstatymo aktas, tąkart nuo televizoriaus nesitraukusi mano mama [Eleonora Telksnienė – A. B.] apsiverkė. Tai buvo džiaugsmo ašaros.

Paskui ji pasidalijo savo mintimis. Išliko atmintyje mamos pasakojimas:

„Kaip gaila, kad šitos dienos nesulaukė tėvas,- kalbėjo ji. – Jam ši džiaugsmo valanda būtų buvusi kaip atlyginimas už kančias, patirtas Lukiškių kalėjime ir Rusijos tremtyje. Daug, o kiek daug sudėta aukų už laisvę... Vien mano gimtajame kaime pokario metais žuvo šešiolika vyrų, jaunų, tvirtų kaip ąžuolų. Dar 1944 metų gruodį pirmieji buvo nužudyti mano broliai Antanas ir Petras Bražionys, kurie slapstėsi, nenorėjo eiti tarnauti į rusų kariuomenę. Kiti taip pat nenorėjo būti okupantų kareiviais, slėpėsi bunkeryje, bet buvo apsupti ir sušaudyti. Paimti gyvi pusbrolis Jonas Snukiškis ir mūsų kaimynas Antanas Juodka atsidūrė Vorkutoje. Juodka nepakėlė lagerio kančių, ten mirė.Vėliau penki vyrai mūsų kaime stribų gyvi buvo sudeginti daržinėje. Tai tik vieno mano kaimo aukos, o kiek jų būta visoje Lietuvoje! Ar įmanoma suskaičiuoti kiek žmonių buvo ištremta? Kai prisimenu, tai jau vien saviškių, pažįstamų užtektinai – kaimynas Zigmas Snukiškis, tavo tėvo pusbrolis Balys Karalius, patekęs Norilsko lagerin, tavo tėvo pusseserės Onos Savickienės šeima... Sunku ir beišvardinti. Visų jų likimai sulaužyti, suluošinti. Tai vis okupacijos aukos. Dauguma ir tų tremtinių nesulaukė šios dienos. Džiaugiuosi, - toliau kalbėjo mama, - kad jau niekam nebereikės bijoti praverti bažnyčios duris, sustiprės tikėjimas. Baigsis bedievystės brukimas jaunimui mokyklose“.

Tada mama dar kartą prisiminė ir savo jaunas dienas, kai augo nepriklausomoje Lietuvoje, kai buvo gera ir ramu gyventi tarp dorų, darbščių ir teisingų žmonių. Mylinčių Dievą, tėvynę, gražiai švenčiančių religines ir tautines šventes.

Taigi sulaukę Kovo 11 – osios dauguma vyresnės kartos žmonių, kaip ir mano mama, tikėjo, jog mes visi tapsime dvasingesni, vaduosimės ir iš daiktų vergijos, sieksime gėrio, kiekvienas stengsimės kuo nors prisidėti prie atgavusios nepriklausomybę savo valstybės kūrimo. Daug ką reikėtų aptarti ir apsvarstyti, kodėl neišsipildė tos šviesios viltys...

Vėl noriu prisiminti motinos džiaugsmą sulaukus Kovo 11 – osios. Ji kaip audėja, pakylėta atgautos Lietuvos Nepriklausomybės, pasiryžo išausti tautinius drabužius visos giminės moterims ir net jų draugėms. Ji savo pasiryžimą spėjo įgyvendinti, nors buvo likę gyventi jau tik keleri metai. Palaidojom mamą, aprengtą jos pačios austais tautiniais drabužiais.

Eleonora Telksnienė, [3] 1993 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)

Bėga metai. Daugėja permainų. Ar visos jos geros? Jeigu mama būtų išgyvenusi iki šių dienų, manau, kad ją daug kas nemaloniai stebintų. Labiausiai skaudintų godulystė, palaidumo propagavimas, moralės normų nepaisymas, jaunimo dvasios luošinimas. Švenčiant Kovo 11-osios dvidešimtmetį ji mums, savo palikuoniams, sakytų:

–Vaikeliai, branginkite laisvę, tikėjimą, tiesą, vienybę, mylėkite savo tėvynę taip, kaip mes ją mylėjome.

Norėčiau, labai norėčiau, jog panašūs žodžiai visiems mums taptų tėvų priesaku, kurį privalu vykdyti.

Telieka viltis, kurią išsakė Vytautas Landsbergis štai šiais „Nežinomas Maironio eilėraštis“ posmais:

Kada nors Lietuva

Bus ne ta,

Jau kita,

Pasiryš, atsigaus

Iš po blūdo.

Tautos pasakys:

– Vėl pabudo.

Prisimins Lietuva,

Kaip tai buvo,

Kada jai padorumas pritiko.

Lauką žalią vagos,

Mažą vaiką užstos

Ir Kudirkos medaliais

Nepuoš išdavikų.

Anykščių krašto spauda apie Sąjūdžio metus

ALEKSIEJŪNAS, Robertas. Sausio 13-osios atgarsiai gyvi žmonių širdyse ir po 12 metų: [anykštėnų mintys apie 1991 metų sausio įvykius]. Šilelis, 2003, sausio 16, p. 1, 5, iliustr.

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Apsisprendimo metas: monologas. Anykšta, 1991, sausio 30, p. 1.

ANDRUKAITIENĖ, Irena. Tarp šviesos ir tamsos. Žiburys, 1993, sausio mėn., p. 1-2.

ANDRUKAITIS, Bernardas. Tėvynės šauksmas:laiškas redakcijai. Anykšta, 1991, vasario 2, p. 1.

ANYKŠČIŲ rajono tarybos pareiškimas: Anykščių rajono taryba, smerkdama TSRS karinę agresiją prieš Lietuvos Respubliką… Anykšta, 1991, sausio 19, p. 1.

AUKŠČIAUSIOS Tarybos deputatų Irenos Andrukaitienės ir Vidmanto Žiemelio kreipimasis į Anykščių krašto žmones. Anykšta, 1991, sausio 16, p. 1.

BALČIŪNAS, Vytautas. Prisiminkime, padėkokime. Anykšta, 1992, sausio 11, p. 2.

BEIVYDAS, Povilas. Vieningai atsiliepkime: [kreipimasis į Anykščių krašto žmones]. Anykšta, 1991, vasario 6, p. 3.

CIBIENĖ, Janina…Štai ir vėl skausmingasis mūsų tautos jubiliejus. Žiburys, 1994, sausio mėn., p. 1.

DAUGUDIENĖ, Marija. Per kraują iškovotai laisvei – 10 metų: [parengė pagal knygą ”Lietuva 1991 01 13”]. Šilelis, 2001, sausio 11, p. 1, 4-5, iliustr.

EIDIKONIS, Viktoras. Bendrapiliečiai! Žiburys, 1994, sausio mėn., p. 1.

GIKYTĖ, Ona. Brangūs viešintiškiai, mano gimtinės žmonės!: [ kreipimasis]. Anykšta, 1991, vasario 6, p. 3.

JUNEVIČIUS, Jonas. Lietuvos širdis jauna. Anykšta, 1991, sausio 19, p. 1, iliustr.

JUNEVIČIUS, Jonas. “Nereikia garbės ir pinigų…”: [ apie anykštėną, šaulių Dariaus ir Girėno kuopos karį Juozą Petravičių]. Anykšta, 1993, sausio 13, p. 1, iliustr.

KALADĖ, Leonas…Vilniuje aš buvau nuo sausio 9 d., Žiburys, 1994, sausio mėn., p. 1.

“LAIKAS dirba mūsų naudai. Mes privalome išsilaikyti šiandien, ryt, poryt. Išsilaikysime ir būsime drauge”: Anykščių rajono tarybos prezidiumo pranešimas. Anykšta, 1991, saus. 16, p. 1.

LATVELIENĖ, Gražina. Juodas dangus: [apie sausio 13-osios įvykių dalyvį Vilniuje Donatą Gražį]. Anykšta, 1996, sausio 13, p. 1, 6, iliustr.

LIETUVOS Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Lietuvos žmones: [pasirašo LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vilnius, 1991 m. vasario 4 d.]. Anykšta, 1991, vasario 6, p. 1.

MAMENIŠKIS, Zenonas. “Tada mes buvome vieningi“. Anykšta, 1998, sausio 10, p. 3, 9.

MARCINKEVIČIUS, Justinas…Pasaulis mato. Žiburys, 1994, sausio mėn., p. 1.

MARKUCKAS, Jaroslavas. Kaip tai galėjo atsitikti? : publicisto pastabos. Anykšta, 1991, vasario 2, p. 3.

NENIŠKIENĖ, Zita. Svėdasų vyrai apie sausio 13-ąją: [R. Barono, R. Berkevičiaus, R. Januškos prisiminimai]. Žiburys,1996, sausio mėn., p. 2.

RAČKAITIS, Vygandas. Beržais palinkome… Žiburys, 1994, sausio mėn., p. 3.

RAČKAITIS, Vygandas. Dar pabudėkime, broliai, sesės! : [autoriaus pamąstymai apie sausio 13-ąją]. Žiburys, 1996, sausio mėn., p. 3.

ŠALTENIS, Saulius. Apie sielas, lesintas sausyje: [ištrauka iš knygos “Pokalbiai prieš aušrą”]. Žiburys, 1996, sausio mėn., p. 1.

TELKSNYTĖ, Milda. Kruvinasis sekmadienis. Anykšta, 1991, sausio 16, p. 1.

TELKSNYTĖ, Milda. Nesušaudytų jausmų barikados. Anykšta, 1991, sausio 30, p. 1.

VAITONIS, Laimis. Už mus pačius ir už Tėvynę: [straipsnyje minimi anykštėnai A. Kadžionis ir I. Burneikis]. Anykšta, 1991, sausio 23, p. 3, iliustr.

VILKAS, V. Atmintinė. Įmonių įstaigų ir organizacijų darbuotojams: [Panevėžio pramonininkų asociacijos ir darbininkų sąjungos tarybos vadovų paruošta atmintinė]. Anykšta, 1991 sausio 12, p. 1.

ŽIEMELIS, Vidmantas. Žingsnis kelyje į Valstybę: žodžiai iš širdies: [LR Aukščiausiosios Tarybos deputato kreipimasis į anykštėnus]. Anykšta, 1991, vasario 2, p. 1.