Apie Sausio 13-ąją

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (11 balsai)
 Buvom tada dar gana jauni Sąjūdžio deputatai Druskininkų Taryboje. Prasidėjus neramumams Vilniuje budėdavom naktimis svarbesniuose Druskininkų objektuose. Tądien po budėjimo pašte ilsėjausi, kai paskambino nebepamenu kuris sąjūdietis (bene Juškevičius). Sakė, kad renkama daugiau žmonių į Vilnių, nes ten neramu. Paskambinau deputatui J. Jezepčikui (su juo budėjom tą naktį pašte) ir vakarop buvome prie autobuso, vežančio į Vilnių. Vykstančiųjų pavardes užrašinėjo stomatologas Br. Janickas, sakė, kad tai jau ketvirtas šiandien autobusas į Vilnių. Ten dabartiniame Savanorių prospekte buvo Sąjūdžio postas, skirstantis tuo keliu atvykstančius Lietuvos žmones. Mus nukreipė prie televizijos bokšto. Buvo Sausio 12 d. vakaras. Prie bokšto – daugybė žmonių, visų pakili nuotaika, dainomis linksmina ansambliai, pašokama, vaišinama šilta arbata, kalbos, pasisveikinimai. Daug pažįstamų druskininkiečių, nes visi jie buvo nukreipti prie bokšto. Daugelis jų atvykę anksčiau, bet jų paprašė dar likti nakčiai, nes padėtis įtempta. Televizijos bokšto viduje šmėžuoja jauni, tik gumines lazdas turintys jo saugotojai. Gal kiek prieš vidurnaktį pranešama, kad artinasi tankai, kareiviai. Netrukus jie pasirodo. Žlegsi vikšrai, sukinėjasi tankų vamzdžiai, tankų prožektorių spinduliai skrodžia nakties tamsą. Apsupa bokštą. Daugiau jų ir kareivių susitelkia toje pusėje, kur mes stovime. Link bokšto bėga daugybė žmonių ir pildo gyvą žiedą, juosiantį bokštą – širdį jaudinantis reginys. Tarsi kariai priešui puolant bėgtų į savo vietą... Puolantieji stabteli, tarp jų pasirodo žmogus su garsiakalbiu (gal Kuolelis?). Skelbia, kad atstatoma tarybų valdžia, o jūs, suklaidinti žmonės, skirstykitės, nieko blogo jums nebus. Žmonės tik dar glaudžiau supa bokštą, protestuojantys šūksniai – vienintelis atsakas į aną siūlymą skirstytis. Pasipila šūviai, imitaciniai sprogimai. Greta manęs stovintis Algis Teresius ramina, kad šaudo tuščiais šoviniais, jis tarnavęs tankistu ir tą suprantąs. Bet ant mūsų galvų krinta tinko gabalai nuo bokšto sienos, tad jam tenka pripažinti, kad šaudo ir kulkomis. Prie pat bokšto privažiuoja vienas mažesnis tankas, jį lydintys kareiviai šūviais ir buožėmis nubloškia ten stovėjusius žmones. Tankas šauna tuščiu užtaisu, pabyra stiklas. Garsas toks stiprus, kad žmonės griebiasi už ausų (daugeliui jų paskui bus nustatytas klausos pažeidimas, o mane šiek tiek apsaugoja megzta „čečėniška“ ausis dengianti kepurė). Pro išdaužtą stiklą į bokštą sulenda kareiviai. Su mumis aplink bokštą stovėję keli Misiukonio milicijos milicininkai pataria tvarkingai trauktis, nes kareiviai jau prasibrovė į bokštą. Žmonės lauke toliau šūviais, sprogimais ir buožėmis stumiami tolyn. Bet šaudoma ne tik tuščiais, nes greta parkrinta jaunuolis, šaukdamas, kad jam peršauta koja. Pagriebę jį su kitu vyru nešame atokiau į pievelę prie namų. Ten jau pilna kitų nukentėjusių ir greitosios pagalbos mašinų. Bet kai kurių neima - tie, kur negyvi palieka. Guli tokie 7 – 8 kūnai nuošaliau. Sužeistuosius vis naujus neša. Aš medikas, tad lieku prie jų, bandau nors kuo padėti. Pasilenkęs prie vieno žmogaus atpažįstu iš kitos pusės stovintį druskininkietį gydytoją A. Zabuką – jis buvęs Vilniuje, tad ne mūsų autobusais atvykęs, bet irgi atsidūręs prie bokšto... Šūviai, aimanos, pasipiktinimas, gal ir sumaištis tęsiasi jau kokios dvi valandos. Kareiviai saugoja teritoriją aplink bokštą, nerimstantys žmones protestuoja tolėliau. Užeinu į gretimą namą – norisi skambinti namiškiams, kad dar gyvas. Visų butų durys atviros, visi be kalbų leidžia skambinti, klausia gal dar ko reikia... Laiptinėje žmonės suklaupę kalba rožinį – už laisvę, už Lietuvą, už aukas. Lauke tankų ir daugumos kareivių jau nebėra. Gal apie pusę trijų renkamės prie savo 4 autobusų. Vienas keliais išlėkusiais stiklais. Vairuotojas uždengęs gal kokia fanera, celofanu. Važiuojam per Vilnių namų pusėn. Kalbos – daugiausia ką patyrėm, bet žinom, kad tankai pasuko link parlamento. Svarstom – gal ir mums ten sukti. Bet dauguma šaukia: „Namo, tik namo“. Vienas tylėjęs vyras, berods, pavarde Kaunas, paprašo sustoti, išlipa. Gal eis prie parlamento? Mes važiuojam namo. Bet užteks. Nes vėl sukirba dūšioj: „O kodėl ir tu nelipai?“

Saulius Lynikas