Atgimimas Igliaukoje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (23 balsai)

Mikališkio (Prienų raj.) koplyčios šventinimas

(nuotrauka iš A. Tamkevičiaus asmeninio archyvo)


VARTANT IGLIAUKIEČIŲ PRISIMINIMŲ PUSLAPIUS


,,Mes neišsaugosime ateities, jeigu neprisiminsime praeities” – B.Aleknavičius.

Kiekvienas Lietuvos miestelis ar kaimas turi savo istoriją.

Visais laikais, geresniais ar blogesniais, kaimo žmogus sunkiai dirbo.

Keičiantis laikams, keitėsi ir kaimas.

Šimtus metų skaičiuojantys kiemai dar vis yra tautos dvasinė atrama.

Per kelis šimtmečius formavosi savita kaimo žmonių psichologija. Ji negali staiga išnykti, nes ją palaiko išlikusios kaimo tradicijos, papročiai, apeigos, tėvų ir senelių gyvenimo būdas.

Anot kraštiečio R.Gudaičio žodžiais sąjūdis prikėlė naujam gyvenimui

,,Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite – girdit, jau gaudžia ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos bažnyčių varpinės, ir susilieja į mums vieniems galingą, mums vieniems brangų Varpo gausmą` - žadinantį, kviečiantį, šaukiantį...“.

Dar 1988 m. į tą tautos šauksmą atsiliepė ir Igliaukoje gyvenantys žmonės. Vėl eiti, vėl bandyti, vėl siekti viešumo, teisingumo ir laisvės. Ir kaime atsirado vadinamų sąjūdiečių arba prijaučiančių jiems. Malonu prisiminti, kad ne tik pagyvenę, bet ir jauni igliaukiečiai pajuto atriedančią Atgimimo bangą.

V.Alesius kiekvieną savaitę atnešdavo į biblioteką naują sąjūdžio spaudą, kuri buvo graibstoma, perduodama iš rankų į rankas. Prasidėjo paminklų atstatymo metai.


PRISIMENANT PIRMUOSIUS ŽINGSNIUS NEPRIKLAUSOMYBĖS LINK

(A.Tamkevičiaus prisiminimai)


1988 m. liepos 13 dieną įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas Marijampolėje, Rygiškių Jono gimnazijos (tada – Jono Jablonskio vidurinės mokyklos ) stadione.

Į šį mitingą nuvažiavome trise: aš, K.Balickas ir P.Klebaris. Būta svečių iš Vilniaus. Puikiai prisimenu V.Landsbergio iškalbingus žodžius.

Grįžę iš Marijampolės, nutarėme mes ir Igliaukoje įkurti Sąjūdžio grupę.

Tuo metu iniciatorius buvo V.Alesius. 1988 m. rugpjūčio mėn. pirmą kartą susirinkome P. ir P. Strolių namuose, o vėliau nutarėme rinktis seniūnijos pastate, deputų kambaryje. V.Alesius buvo tuometinio Kapsuko raj. persitvarkymo Sąjūdžio Seimelio tarybos narys. Vėliau šias pareigas patikėjo man. Rinkdavomės kiekvieną ketvirtadienį. Pirmojo susirinkimo metu svarstėme, polemizavome ekologiniais klausimais, kadangi 1988.11.02 rajoninis laikraštis ,,Naujasis kelias “ išspausdino straipsnį apie Iglės ežero teršimą. Diskutavome dėl A.Matučio vardo įamžinimo.

1988 m. spalio 29 d. įvyko Igliaukos žmonių mitingas, dalyvaujant kviestiniams svečiams. Gėlių gatvės pavadinimas pervadintas A. Matučio vardu.

Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Igliaukos bažnyčioje. Pasibaigus joms, žmonės nešini Lietuvos tautinėmis vėliavomis susirinko prie pastato, ant kurio buvo audeklu paslėptas naujas gatvės užrašas. Į iškilmes atvyko A.Matučio žmona, jo sūnūs, giminaičiai, poeto draugai, jo kūrybos vertintojai, rajono vadovai. Apie poetą prisiminimais pasidalijo daug metų bendravęs literatūros kritikas J.Linkevičius, aktorė I.Leonavičiūtė. Kalbėjo Daukšių parapijos kunigas A.Diškevičius, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo tarybos narys rašytojas, kraštietis Romas Gudaitis. Jis pasidžiaugė: ,,juk ar ne didžioji laimė gyventi tuo metu, kai Lietuva ir lietuvių tauta drąsiai ir ryžtingai pasisako už politinę, teisinę, konstitucinę, ekonominę ir tautinę pertvarką! Juk ar ne laimė matyti, kaip žmonės kasdien, kas minutę vis geriau išmoksta atskirti grūdus nuo pelų, suvokia žodžių ir darbų atitikimo reikšmę ir jau niekados niekados nepasiduos apgaulei, nepatikės priešiškomis pertvarkai jėgomis, kurios norėtų įstumti mus į dar gilesnę krizę!“

Paskui iškilmės persikėlė į Igliaukos vidurinę mokyklą. Renginį pratęsė neseniai susikūrusi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Igliaukos iniciatyvinė grupė. V.Akelaitis ragino visus atstatyti Mikališkio koplyčią. Nors buvo dalijamasi įspūdžiais iš Persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimo, gvildenamos vietinės reikšmės problemos, tačiau pagrindinis tos dienos renginio tikslas buvo pagerbti mylimo poeto, kraštiečio atminimą. Vėl prisiminimais apie A.Matutį dalijosi jo draugai, poeto sūnus, pusseserė, buvusi mokytoja I.Zailskienė.

Tą dieną daug nuoširdžių žodžių buvo pasakyta apie A.Matutį, prisiminta jo kūryba, meilė žmonėms, ypač vaikams, gamtai. Buvo vieningai renkami parašai tam, kad Igliaukos vidurinei mokyklai būtų suteiktas A.Matučio vardas.

1988 11 25 d. vyko iniciatyvinės grupės susirinkimas, buvo aptartas dėl vėliavos pakėlimo virš Igliaukos vykdomojo komiteto klausimas. Dalyvavo A.Urbonaitė, K.Deltuva, O.Brasienė, P. ir P.Stroliai .

1988 11 26 d. 13 val. pašventinta vėliava bažnyčioje ir 13.50 val. iškelta virš apylinkės vykdomojo komiteto. Vėliavą pakėlė dvyliktokai: A.Tamkevičius ir K.Prajara. Kalbėjo kunigas A.Diškevičius, V.Kazakevičius, P.Klebaris (ta proga sukūrė eilėraštį ,,Kilk,trispalve ...“) ir aš.

Pirmoji pašventinta vėliava buvo labai plona (trecetatas) ir nestipri. Neturėjome kuo pakeisti, nes tuo metu buvo sunku gauti gero audinio. Vėjo apdraskytą vėliavą pakeitėme 1988 12 01d. , kuri ir dabar saugoma mano namuose.

1988 12 01 d. vyko susirinkimas dėl organizuojamos tremtinių dienos.

1988 12 10 d. 15.30 val. įvyko apylinkės tremtinių diena. Pranešimą skaičiau aš, kalbėjo tremtinių klubo atstovas V.Urbonavičius, sąjūdžio seimo narys Jasiukevičius, savo poeziją skaitė S.Ardinavičienė (dėl poezijos buvo ištremta į Sibirą dešimčiai metų kalėti), parodytas poezijos spektaklis (vadovė Z.Sakalauskaitė - Krukonienė).

Šiais metais padėjome kertinį akmenį į ateitį. Pasijutome esą tauta su savo trispalve ir himnu.

Sekantys pasitarimai vyko dėl R.Gudaičio susitikimo, rinkimų, viešų Užgavėnių, Vasario 16-osios paminėjimo. Su visuomenininkėm: E.Rimšelyte, Z.Sakalauskaite, Z.Venskūniene, aptarėme šventės scenarijų.

1989 01 14 d. Igliaukos vid. mokyklos salėje susitikome su rašytoju, kraštiečiu R.Gudaičiu, kuris bendravo 2.30 val. Jis prisipažino, kad ,,Stagnacijos metu aš, kaip ir daugelis inteligentų, atsidūriau savotiškoj emigracijoj. Lūkuriavau, buvau griežtai atsiribojęs nuo visuomeninės veiklos.Dabar – neturiu teisės likti nuošaly! Būti politiškai indiferentišku – pernelyg didelė prabanga, kai Tėvynės ir mano tautos likimas beldžia į krūtinę.”Taip pat kalbėjo K.Deltuva, K.Navikas ir aš.

1989 02 07 d. jau šventėme Užgavėnes, o 16 d. minėjome Lietuvos nepriklausomybę. Dalyvavo apie 500 žmonių. Pranešimą skaičiau aš gana plačiai auditorijai. Pagerbėme Lietuvos karius – savanorius. Dalyvavo Vyčio kryžiaus kavalierius-savanoris Lastauskas, savanoriai: A.Paplauskas, J.Paltanavičius, Čižauskas, V. Anskaitis, V.Stanynas, V.Kazakevičius, A.Šmulkštys, V.Medonas, V.Lanauskas, K.Mickevičius, V.Spūdys, kovų su lenkais dalyvis. Anksčiau Šventragio kaime buvo gavę žemės 30 Lietuvos savanorių. Šiam įvykiui paminėti buvo pasodintas prie mokyklos ąžuoliukas, kurį parvežė A.Statulevičius.

Ąžuoliuką pasodino savanoriai A.Paplauskas, Anskaitis ir Vyčio kryžiaus kavalierius Lastauskas. Gaila, ąžuoliukas neprigijo ir vėliau buvo atsodintas. Koncertavo mokyklos mokiniai, kultūros namų saviveiklininkai, bažnyčios choras.

1989 03 06 d. Marijampolėje aš, Igliaukos mokyklos direktorė A.Ilgūnienė, pavaduotoja A.Erentienė, seimelio tarybos narys V.Alesius dalyvavome posėdyje dėl A.Matučio vardo suteikimo mokyklai. 1989 03 26 d. vyko rinkimai. Igliaukos gyventojai rinkosi iš trijų kandidatų: R.Gudaičio,A.Rimo, A.Buračo. R.Gudaitis rinkiminės kompanijos metu sakė ,,Kandidatu mane iškėlė gimtojo miesto ir rajono žmonės. Ačiū jiems! Niekados nepamiršiu gerų, dėmesingų akių sausakimšose salėse, aistringų ginčų, vilčių ir optimizmo, nepamiršiu taikliai ir liaudiškai šmaikščiai suformuluotų priesakų. Taip buvo ne tik Marijampolėj, bet <…> ir , žinoma, mielojoj širdžiai Igliaukoj – visur visur! Ar begali būti kas gražesnio už brolybės ir sielų artumo jausmą?

Džiaugiuosi, kad ši rinkiminė kampanija – puiki proga praturtinti save nepamirštamais susitikimais su gimtinės žmogumi – doru, darbščiu, išdidžiu, žinančiu, ko nori ir siekia. Džiaugiusi jo atgimstančiu istoriniu sąmoningumu, jo dvasingumu, jo pagarba praeities kultūrinėms ir tautinio sąjūdžio tradicijoms, kurios visada buvo stiprios Suvalkijos širdyje.

Teigiama ar neigiama man rinkimų baigmė nepakeis įsitikinimo: mes paveldėjom būtent šį žemės lopinėlį po šiuo dangaus skliautu – mes privalom jį puošti ir apginti. Savo vaikų, kartų, kurios ateis po mūsų, labui. ”

Daugelis igliaukiečių pasirinko kraštietį R.Gudaitį (Igliaukoje už jį balsavo 504 gyventojai, Šventragyje-227, Daukšiuose-212). 1989 05 20 d. Igliaukos vid. mokyklai buvo suteiktas A.Matučio vardas. Atvyko svečiai: literatūros kritikas J.Linkevičius, R.Gudaitis, P.Keidošius, pavaduotoja D.Stražnickienė, A.Matučio giminės. Renginį vedė mokytoja P.Strolienė. Mokytojai ir mokiniai priėmė priesaiką gerbti ir saugoti A.Matučio vardą.



Buvusios Gėlių gatvės Igliaukoje pervadinimo į A. Matučio gatvę iškilmės (nuotraukos iš asmeninio A. Tamkevičiaus archyvo).


1989 05 20 d. atstatytas ir pašventintas Šventragio kaimo kryžius, buvo laikomos šv. Mišios. Kryžių pašventino kunigas A.Diškevičius.

1989 05 13 d. buvo atstatyta ir pašventinta Mikališkio koplyčia. Pastatytas paminklas 1941-1945 metų pasipriešinimo dalyviams ir tremtiniams. Žmonės dalyvavo iš visos Lietuvos. 13 val. Igliaukos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Vyko didžiulis mitingas. Prie paminklo dirbo J.Antanavičius, V.Šatavičius, o Vitas Akelaitis rinko pinigus paminklo atstatymui. Transportą ir žmones organizavau aš su tuometiniais kolūkio vadovais. Vincas Akelaitis padarė stiebą vėliavai iškelti ir tvorelę, ribojančią partizanų palaidojimo vietą. Be to, pastatytas akmeninis paminklas su užrašu, o medinį kryžių išskaptavo A.Samsanavičius./Žr. Nuotr./

1989 06 14 d. Gedulo ir Vilties diena prasidėjo Igliaukos bažnyčios varpų skambėjimu (5 min.). 12.30 buvo aukojamos šv. Mišios. 21 val. Mikališkio koplyčioje vyko Gedulo ir Vilties dienos paminėjimas, susirinko apie 100 žmonių. Kalbėjo kunigas V.Urbonas, E.Rimšelytė, Liutkevičiūtė, V.Kazakevičius, Marcinkevičienė, R.Ryselis ir aš.

Birželio mėn. pradėjome galvoti apie Igliaukos paminklo atstatymą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Jis buvo pastatytas 1928 m., o nugriautas – 1963 m. Paminklo atstatymu rūpinosi vietos Sąjūdis, CARITAS, Tremtinių klubas, Šaulių kuopa.

Surinktos Šaulių organizacijos lėšos, paaukota bažnyčios rinkliava (160 litų).

P.Stolys atvežė akmenų, iš kolūkio išprašėme cemento. Ovalo formos užrašą išliejo Marijampolės automatų gamykloje. Už jį V.Akelaitis sumokėjo iš rinkliavos lėšų, likusių nuo koplyčios Mikališkyje atstatymo.

Akmeninę, šlifuotą plytą parvežiau iš Prienų akmens dirbtuvių už savo lėšas - 140 rub., Vyčio Kryžiaus ženklą iškalė J.Adomaitis. Kryžių virš paminklo pagamino Vincas Akelaitis. Prie paminklo atstatymo darbų prisidėjo J.Antanavičius, V.Šatavičius. Paminklo aplinką sutvarkė, plyteles ir laiptelius padarė A.Valenta, J.Alkimavičius, P.Petrauskas, J.Mickevičius.

1989 08 13 d. po Žolinės atlaidų atstatytą paminklą pašventino kunigas V.Urbonas. Iškilmėse dalyvavo Daukšių, Gudelių, Plutiškių klebonai: A.Diškevičius, J.Burba ir klierikas V.Pauža. Prie paminklo kalbėjo kraštietis, deputatas R.Gudaitis, igliaukiečiai V.Kazakevičius, J.Adomaitis, E.Rimšelytė, L.Budrevičiūtė ir aš.

Eilėraščius deklamavo iš Kybartų atvykęs partizano ,,Robinzono“ brolis Vincas Ručinskas. Už darbus buvo atsidėkota: J.Antanavičiui ir V.Šatavičiui įteikė po Vytį, o kunigui V.Urbonui ir man po B.Brazdžionio poezijos knygą.

1989 11 23 d. paminėjome Lietuvos Kariuomenės įkūrimo dieną. Bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, vargonais grojo R.Šatavičiūtė, o šios dienos minėjimas vyko prie paminklo.

1990 02 16 d. Igliaukos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už jaunimą ir jo ateitį, o 13 val. Susikaupę stovėjome prie atstatyto paminklo. Buvo deklamuojamos B.Brazdžionio eiles, vaikai uždegė šešiolika žvakelių, choras giedojo ,,Lietuva brangi“. 13.30 val. mokyklos salėje kalbėjau apie Nepriklausomybę, rodomas spektaklis kartu su skaitovais. Dainavo patriotines dainas: P.irJ.Kiškiai, J.Valentienė, M.Zieniuvienė, M.Brusokienė, A.Serbentienė, dalyvavo apie 300 žmonių.

1990 05 19 d. Šventragio km. vyko naujai pastatyto paminklo Lietuvos savanoriams pašventinimas. Iškilmėse dalyvavo kunigas V.Urbonas, savanorių sūnūs J.Mikalauskas, A.Ambrazevičius, Januškaitis, savanorio duktė E.Kalinauskaitė, carito vadovė E.Rimšelytė. Savanorio A.Paplausko sodyboje, Šventragio km., vyko savanorių ir jų giminių susitikimas-vakaronė.

Artėjant baisiesiems sausio įvykiams, politinė įtampa jautėsi ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Jau 1991 01 11 d. igliaukiečiai (apie 100) susirinko prie paminklo, degino žvakutes, klausė iš Katedros aikštės radijo transliacijos, buvo skambinta miestelio bažnyčios varpais, dalyvavo mokytojai: M.Statulevičienė, E.Spūdienė, P. Ir P. Stroliai.

1991 01 12 d. LUAZ autobusu išvykome į Vilnių.

1993 m. pastatytas paminklas sušaudytiems 18 partizanų Baliūniškės miške, Varnabūdės girininkijoje. Buvo labai šlapia. Žvyrą, akmenis įvežėme tik su vikšriniu traktoriumi. Tris tonas sveriantį paminklą iki Jiesios upelio atvežė automobiliu vairuotojas R.Jankauskas. Paskui persikėlėme į traktorinę priekabą ir visai lengvai pasiekėme numatytą vietą. Iš medžio padarė suoliukus, statybinius darbus atliko J.Antanavičius, o jam padėjo V.Galinis ir aš. Paminklą pašventino kunigas A.Svarinskas, dalyvavo vietiniai aktyvistai.


KILK, TRISPALVE…


Kilk, trispalve, žydrynėn iš naujo

Ten, kur skrieja laisvi sakalai.

Tu, įaugus lietuviui į kraują

Ir į širdį, gyva išlikai.


Juk tave, kada niaukės padangė

Ar kai švito Tėvynėj aušra

Kaip vienintelę šventą ir brangią

Tvirtai nešė lietuvių tauta.

Už tave mūšiuos karžygiai krito,

Liejos motinų skausmo rauda.

Laukė naujo išauštančio ryto,

Laukė protėvių žemė šventa.


Kilk, trispalve, nebodama aukščio,

Išsiskleisk tartum aro sparnai.

Tavęs laukėm kaip grįžtančių paukščių,

Kad plazdėtum tu mums amžinai.

Kilk ir kvieski į darbą kiekvieną

Nuo aukštos Gedimino kalvos

Už gražesnę išauštančią dieną,

Šviesią ateitį mūs Lietuvos.


P.Klebaris. 1988-11-25 (Eil. parašytas ir perskaitytas iškeliant tautinę vėliavą.)


Trispalvės šventinimas Igliaukoje (nuotraukos iš asmeninio A. Tamkevičiaus archyvo)


SAUSIO 13-OSIOS ĮVYKIAI IGLIAUKIEČIŲ AKIMIS


Igliaukiečiai neliko abejingi 1991 m. sausio įvykiams. Skelbimas kvietė vykti į sostinę prie Aukščiausios Tarybos.

Dvyliktosios dienos popietę susirinko prie seniūnijos ir išvyko į Vilnių: M.Statulevičienė, M.Želvienė, A.Tamkevičius, O.Brasienė, Z.Venskūnienė, D.Sutkienė, P.Strolys, Z.Sakalauskaitė, A.Astrauskas, E.Pauliukevičienė, R.Šatavičiūtė, A.Dabrišius. Nukabinę nuo seniūnijos pastato vėliavą, prisidėję į krepšius sumuštinių, išvyko į Vilnių, kaip jie sako, nenujausdami baisios tragedijos.

Atvykę pamatėme gausybę žmonių, mes taip pat ,pasiėmę vėliavą, prisijungėme prie jų. Jautėsi nerimas, įtampa. Stovėjo sukrauti laužai, apsauginės betoninės, metalinės užtvaros, atrodė, kad ruošiamasi mūšiui.

,,Išvažiavau su dideliu noru. Paklausiau K. Motiekos kalbos per radiją ir neabejojau, kad jeigu esi lietuvis, privalai ginti Tėvynę. Prasidėjus šaudymams prie bokšto, vyrai susikibo rankomis ir sustojo trimis eilėmis - taip pasiruošė gintis. Mūsų seniūnas V.Tamkevičius stovėjo antroje eilėje. Moterims ir vaikams V.Landsbergis liepė pasitraukti. Kunigas Grigas laikė šv. Mišias, tuo tarpu, žmonės giedojo ,,Marija, Marija…”. Sutikau buvusią Igliaukos gydytoją Pakerienę, kuri budėjo nepailsdama. Išgirdusi pagalbos šauksmą gelbėkit, padėkit, ji nuskubėjo į tą pusę. Savaime aišku, patyrėme didžiulį stresą. Namo grįžome prislėgti, skaudama širdimi”, – pasakoja buvusi Igliaukos mokyklos direktorė M.Želvienė.

,,Didžiulė minia žmonių ir jūra vėliavų. Laužais, metalo ir betono gabalais apstatyta aikštė. Susirinkusieji meldėsi, giedojo, verkė. Nuolat girdėjome informaciją apie televizijos bokšto puolimą. Per langą kalbėjo V.Lansbergis, A.Butkevičius, kunigas Grigas, jie ragino moteris su vaikais skirstytis. Vyrai pasiliko prie pat pastato, o mes sustojome prie bibliotekos”, - prisimena O.Brasienė. Parvažiavusi namo verkiau, iškėliau vėliavą su juodu kaspinu.

,,Kai pranešė, kad prie bokšto šaudo ir yra žuvusių, žmonės ėmė telktis arčiau vienas kito. Jauni vyrai ginklavosi metalo strypais. Pačiose pirmose gretose stovėjo užsienio žurnalistai su foto aparatais, kameromis. Išgirdę pravažiuojančius tankus, žmonės nepuolė į paniką, o dar labiau susitelkė.

Rytas aušo labai pamažu. Buvo šaltas oras. Labai sunkia, prislėgta nuotaika, nusiminę palikome Vilnių. Kelias į namus buvo labai sunkus ir rizikingas. Išlipę iš autobuso,atsisveikinome ir apsiverkėme”, – mena D.Sutkienė.

LUAZ automobiliu išvykome į Vilnių. Nuvažiavę prie parlamento, radome galybę žmonių ir jų vis daugėjo. Pradėjus temti, pasirodydavo desantininkų mašinos. Važinėjo, gąsdino, bet kažkodėl čia neužsukdavo.

Per garsiakalbį pranešdavo, kur jos važiuoja. Kai pradėjo pulti televizijos bokštą, išgirdome šūvius, dūžtančius stiklus, prožektorių šviesas. Kai užėmė pastatą, daugelis žmonių atvyko prie parlamento ir pasakojo, kas ten įvyko. Mes stovėjome susikibę rankomis, apjuosę visą parlamentą gyva grandine. Degė laužai, meldėmės, giedojom,o ūkininkai mus maitino.

Laikant savo rankose vėliavą, priėjo prie manęs jaunuolis ir sako man: ,,Atvažiavau pakeleivingom mašinom iš Šiaulių ir negalėjau su savimi atsivežti vėliavos. Leiskit man ją palaikyti”. Aš padaviau jam savo vėliavą, jis pastovėjo, pastovėjo kokias penkias minutes su ta vėliava, paskui padėkojo ir pasakė, kad aš dabar ramus ir dingo minioje. Vėliau vėliavą nunešiau į mašiną. Ši vėliava iki šiol yra saugoma mano namuose. Jeigu Igliaukoje atsirastų muziejus, būtinai padovanočiau”, – pasakė A. Tamkevičius. Iš ryto igliaukiečiai, sužinoję apie tragediją, rinkosi prie bažnyčios esančio paminklo. Padėjo gėles, tylos minute pagerbė žuvusius Vilniuje, tą dieną kalbėjo P.Klebaris, J.Želvys ir kt. Papasakojo apie išvykusius igliaukiečius, prie atstatyto paminklo giedojo bažnyčios choras: V.Vitlipaitis, A.Sadukas, Naumavičius, J.Kiškis, S.Prajarienė, P.Kiškienė ir daugelis kitų.


PRISIMENANT ,,BALTIJOS KELIĄ”...


1989 m. rugpjūčio 23 d. Pabaltijo šalys pasmerkė gėdingą Molotovo – Ribentropo paktą. Ši data į istoriją įėjo kaip ,,Baltijos kelias “ – paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo kelias. ,,Baltijos kelias“ – rankomis susikabinusių žmonių grandinė, nusidriekusi nuo Vilniaus iki Talino.

Igliaukos žmonės ir šią dieną norėjo būti drauge, liesti vienas kito ranką ir petį. Žmonės važiavo su savo transportu ir šeimomis. Ten vyko J. ir M. Želviai, J. ir O. Brasai, R.Ryselis ir kt. Mašinas puošė tautinės vėliavėlės, kurios yra išsaugotos iki šių dienų. Kai buvo privažiuotas Vilnius – Panevėžys kelias, turėjome sustoti, nes buvo didžiulė spūstis mašinų ir žmonių. Mašinas sustatėme tvarkingai dešinėje kelio pusėje, o mes stovėjome kairėje. Žmonės buvo džiaugsmingi, geranoriški, stovėjo su įvairaus dydžio vėliavomis. Kaskart pralekiantis lėktuvas mėtė gėles, o žmonės iškėlę susikibusias rankas dainavo ,,Bunda jau Baltija, Lietuva, Latvija, Estija...“.

Kai kurie igliaukiečiai (L.Budrevičiūtė, E.Ilgūnas su dukra, A.Tamkevičius ir kt.) važiavo autobusu. Vyko du dideli autobusai su 40 žmonių. Sustojome netoli Vievio, ten ir susikibome rankomis su čia buvusiais žmonėmis. Turėjome vėliavą, kuri yra išsaugota iki šių dienų. Didžiuojamės, kad galėjome dalyvauti laisvę mylinčių žmonių būryje, pasmerkti gėdingą paktą, pasirašyti po peticija. Parodėme sau ir pasauliui, kad galime būti stiprūs ir vieningi.

PATRIOTAS, VISUOMENININKAS, IGLIAUKIETIS – VITAS AKELAITIS

Vitas Akelaitis gimė 1933 m. tikro proletaro šeimoje. Jo tėvai neturėjo žemės, tik mažą namelį Igliaukoje. Tėvas buvo račius, turėjo nagingas rankas: ūkininkams dirbdavo vežimus, ratus, roges, namų apyvokos reikmenis. Kai kas nors numirdavo, padarydavo velioniui karstą, tačiau už jį pinigų niekada neimdavo, o laidotuvėse dar ir pagiedodavo. Kai eidavo ilgesniam laikui pas žmones ką nors meistrauti, pasiimdavo ir sūnų Vitą.

1945 metų balandžio 13 dieną Joną Akelaitį, dirbantį vežimą pas Balčiūnus Pavasakės kaime, suėmė enkavedistai ir išsivarę nušovė. Taip pat nušovė ir jo brolį Petrą, gyvenusį Maraziškės kaime. Penkiolikametį Vitą Akelaitį irgi buvo suėmę, bet visgi paleido.

Žuvus tėvui liko mama su keturiais vaikais. Jiems teko sunki elgetaujančių dalia.Vitas kurį laiką dirbo pas ūkininkus, vėliau – Puskelnių plytinėje.

Pirmaisiais Atgimimo metais tuoj pat įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą. Gavęs nemokamų atostogų, motociklu apvažiavo daug vietų, aplankė daug žmonių. Užrašė jų prisiminimus, surinko žuvusių partizanų nuotraukas. Apie pokario kovas rašė straipsnius į rajono laikraštį.

V. Akelaitis užsiėmė paminklų statymu, žuvusiųjų palaikų perlaidojimu. Jo inciatyva buvo pastatyti šeši paminklai bolševizmo aukoms atminti.

Surinkęs daugiau kaip 3000 rublių, ėmėsi atstatyti Mikališkio koplyčią. Čia palaidota kelios dešimtys partizanų. 1989 metais koplyčia buvo pašventinta, tais pačiais metais pradėti perlaidoti partizanų palaikai. Igliškėliuose atkasti 26 partizanų palaikai, Dybakalnio kapinaitėse - 7, dar 8 kitose vietose. 1989 metais rugsėjo 9 d. tie palaikai iškilmingai perlaidoti Marijampolės naujose kapinėse. Rūpinosi ir Igliaukoje paminklo ,,Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę “ paminklo atstatymu.

V. Akelaitis ir toliau organizavo paieškas ir pats dirbo. Tapo Šaulių sąjungos nariu, dalyvavo šaulių ir tremtinių suvažiavimuose. 1991 metais sausį su kitais šauliais buvo atvykęs į Vilnių, budėjo Aukščiausios Tarybos rūmuose. Šaulių namuose, Marijampolėje ir kitose vietose demonstruojami V. Akelaičio surinkti istoriniai eksponatai t.y. apie 1000 nuotraukų, atspindinčių pokario metus, daugiausia partizanų nuotraukos.

Ši paroda tapo dabartinio Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus užuomazga. V. Akelaitis Atgimimo metais buvo įvykių sūkuryje. Jo nuveikti darbai iki šiol pasilikę žmonių atmintyje.


ŽUVUSIŲ UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ PAMINKLAS


Aikštėje šaulių rūpesčiu 1928 metais pastatyta akmenų mūro obeliskas su metaliniu kryžiumi viršuje.

Paminklo priekinėje pusėje buvo šaulių ženklo (skydas su Vyčio kryžiumi) bareljefas ir ovalo pavidalo plokštė su įrašu: ,,Žuvusiems/ už Lietuvos / Nepriklausomybę“.

1963 metais valdžia paminklą nugriovė. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, ,,Caritas “ ir ,,Tremtinio “ klubo vietos grupių rūpesčiu 1989 metais paminklas buvo atstatytas, rugpjūčio 13 d. atidengtas ir pašventintas. Prie atstatymo darbų daug prisidėjo igliaukiečiai J. Antanavičius, V. Šatavičius, V. Akelaitis.

Priekinėje plokštumoje buvo pritvirtinta dar viena, stačiakampė plokštė. Joje yra Gedimino stulpai, paminklo pastatymo, nugriovimo ir atstatymo datos, ir užrašas ,,Dirbk ir budėk Lietuvos garbei “ . /Žr.nuotr./

Paminklo Laisvės kovotojams Igliaukoje atstatymo iškilmės (nuotraukos iš žurnalo Caritas, 1989, Nr.9, p.58.).


Naudota literatūra:

1. Rimšelytė, Emilija. Atstatytas paminklas Igliaukoje // Caritas, 1989, Nr.9

2.Manomaitienė, P. Igliaukoje – A.Matučio gatvė.//Naujasis kelias, 1988.- Nr.133, lapkričio 5 d.

3. Gudaitis, Romas // Literatūra ir menas, 1989, Nr. 3.

4. Gudaitis Romas, Rašytojas //Švyturys, 1989, Nr.6.

5.Klebaris, Petras. Igliaukai. Kai prabyla širdis.- Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2005.

Straipsniui naudotos nuotraukos yra paimtos iš A.Tamkevičiaus asmeninio archyvo.


Medžiagą surinko ir atsiminimus užrašė Igliaukos bibliotekos bibliotekininkė Gražina Maliejienė.