Atgimimo laikai nepamirštami

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,4 / 5 (131 balsai)



Nepaprastą laikmetį likimas skyrė mano kartos žmonėms : ne tik šimtmečių ir tūkstantmečių sandūrą, spartų ekonomikos, technikos šuolį, bet - svarbiausia – tą istorijos lūžį, kuris be didelių aukų atnešė Lietuvai Laisvę. Be galo esu dėkinga Dievui ir Likimui, kad leido man gyventi tuo laiku, aktyviai dalyvauti 1988 – 1991 metų Atgimimo įvykiuose, matyti savo akimis, jausti savo širdimi tą ypatingą laiko dvasią, kuri jau niekada nepasikartos. Ir sulaukti 1990 metų kovo 11-osios, kai buvo paskelbta , kad atkuriama Lietuvos Nepriklausomybė. Tas laikmetis reikalauja, kad kiekvienas, bent kiek valdantis plunksną, užfiksuotų kiekvieną įvykį, kiekvieną akimirką, tą nuostabią dvasinio pakilimo būseną ir išsaugotų ateities kartoms tuos prisiminimus. Esu laiminga, kad tą galėjau daryti pirmo laisvo Prienų rajono laikraščio „Gėlupis“ puslapiuose. Juose pulsavo Atgimimo dvasia.

PERMAINŲ NUOJAUTA

Tuo laiku dirbau Prienų rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“. Tiesa, jis vadinosi rajono partijos komiteto organu. Bet visoje SSSR jau buvo paskelbta M.Gorbačiovo „perestroika“ (persitvarkymas), tai ir spaudai jau buvo atrištos rankos ir meluoti, aukštinti komunizmo vadus jau nereikėjo. Iš Vilniaus atsklisdavo žinių apie anksčiau neįsivaizduojamus įvykius. 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo paminėtos Molotovo – Ribentropo pakto metinės. Tų pačių metų pabaigoje vykę Maironio 125 gimimo metinių renginiai buvo lyg tyli pasiruošimo Laisvei repeticija – žmonės su ašaromis akyse giedodavo „Lietuva brangi“. O režimo saugotojai labai sunerimo. Prieš 1988 m. Vasario 16 ėmėsi sustiprintų saugumo priemonių, įsakė 10 dienų prieš šventę budėti draugovininkams, darbo kolektyvuose ruošė susirinkimus, kuriuose komunistų partijos atstovai ragino „nepasiduoti provokacijoms“, neminėti tos buržuazinės šventės. Pirmąjį Laisvės gurkšnį pajutau ir įkvėpiau Vilniuje,1988 m. liepos pradžioje, vykusioje studentų dainų šventėje Gaudeamus. Tada pirmą kartą pamačiau lietuviškas trispalves. Jas nešė studentai, jas minioje turėjo žiūrovai. Tiesa, dar nedaug ir nedrąsiai. Nenusakoma vienybės ir laisvės dvasia tvyrojo virš minios. . Visai nepažįstamos moterys kvietė atvažiuoti į mitingą Vingio parke liepos 9 dieną.

SVAIGI LAISVĖS BANGA

Į Vilnių liepos 9 d. važiavau viena kaip privatus asmuo ir negalvojau, kad rašysiu apie tai į laikraštį. Tai, ką pamačiau – tiesiog apsvaigino. Jau Vingio parko prieigose stovėjo vaikinai su žaliais raiščiais –Sąjūdžio tvarkdariai. Bet ir be jų visi buvo mandagūs, paslaugūs, draugiški – lyg viena šeima. Daugybė trispalvių, Vytys, Gedimino stulpai – tiek metų drausti tautos simboliai išsiveržė į šviesą, drąsiai pleveno ore. Daug milicininikų pasyviai stebėjo renginį. O kalbos iš tribūnų buvo drąsios, esamą santvarką kritikuojančios. Grįžau iš Vilniaus traukiniu, o vagonuose visą kelią dainavo patriotines dainas. Negalėjau nerašyti, apie tai nepapasakoti kaimo žmonėms. Juk jie net neįtaria, kas dedasi sostinėj. Respublikiniai laikraščiai apie tai nė žodžio nerašo. Ir labai bijojau, kad neleis tokio straipsnio spausdinti. Labai apsidžiaugiau, kai redaktorius Antanas Matulaitis sutiko. Taip dienos šviesą išvydo pirmasis sąjūdietiškas straipsnis rajoninėje spaudoje. O vėliau, tą puikią vasarą, daug tautinių renginių buvo ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Daug džiaugsmo ašarų žmonių akyse. Išgirdom, kad kuriasi Sąjūdžio grupės ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonuose. Pirmiausiai sąjūdžio grupelę bandyta kurti „Naujo gyvenimo“ redakcijoje. 1988 m. rugsėjo 14 d. Prienų III vidurinėje mokykloje, kurios direktorius, gimęs tremtyje, Stanislovas Teišerskis, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, įsikūrė Sąjūdžio Prienų grupė, buvo išrinkta taryba. Kas savaitę šios mokyklos patalpose vykdavo tarybos susirinkimai.

                    O netrukus, spalio 22-23 d. d.  įvyko didysis Sąjūdžio suvažiavimas Vilniuje. Iš Prienų važiavom 5 delegatai: Algimantas Sakalauskas, Stanislovas Teišerskis, Povilas Norvaiša, Teresė Murauskaitė ir Birutė Jonelienė.

O už savaitės, Kauno sporto halėje, pirmą kartą įvyko visos Lietuvos tremtinių suvažiavimas. Kaip džiaugėsi po daugelio metų susitikę kartu tremtyje buvę likimo draugai, kaip norėjo garsiai išsakyti ilgus priespaudos metus tramdytą ir slėptą skausmą. Kadangi esu gimusi Sibire, pradėjau dalyvauti Kauno Tremtinio klubo veikloje, o 1988 m. lapkričio 13 d. tokį klubą įkūrėme ir Prienuose. Vėl pasitarnavo Prienų III vidurinės mokyklos salė, kuri nesutalpino visų dalyvių. Apie tremtinius vieną kitą straipsnį pradėjau rašyti rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“. Pradėjom galvoti apie Sąjūdžio laikraštėlio leidimą, nes jau daugelyje rajonų tokie buvo leidžiami. Redaktoriui A.Matulaičiui išėjus į pensiją, 1989 m. balandžio 14 d. išėjo pirmasis jo redaguojamas „Gėlupio“ numeris. Aktyviai rašiau ir į naująjį, nors dar oficialiai dirbau „Naujame gyvenime“. Norėjosi visas jėgas ir laiką skirti laisvajai spaudai, todėl nuo rugsėjo 1 d. pradėjau dirbti tik „Gėlupyje“. Svaigino tas laisvės pojūtis, teisė rašyti apie viską, kas anksčiau buvo draudžiama, nutylima. Daug rašėm apie tremtinius, partizanus, apie vykstančius patriotinius renginius, statomus kryžius ir koplytstulpius. Jo puslapiuose jau galėjom išreikšti džiaugsmą atkurta Lietuvos Nepriklausomybe 1990 m. kovo 11 d. Galiu tvirtai pasakyti, kad tik tie keleri darbo „Gėlupyje“ metai buvo prasmingiausi. Dėl jų vertėjo gyventi. Nuo didelės įtampos sušlubavus sveikatai, rašiau vis mažiau. Kito korespondento neatsirado, redaktorius vienas dar keletą metų bandė tęsti sąjūdietiško laikraščio egzistavimą, bet 1999 m. jį perėmus kitai redaktorei ir pavadinus „Naujuoju Gėlupiu“ visiškai pasikeitė ir tematika, ir ideologija, tikrasis „Gėlupis“ nustojo egzistavęs.

                                                                                    Birutė Jonelienė