Atsakymas stebėtojui

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Jonas Šimonėlis

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (134 balsai)


Praėjus daugiau kaip metams nuo pirmojo LPS suvažiavimo ir pusantrų metų nuo iniciatyvinės grupės susikūrimo, daug kas bando pamatuoti, kas gi pasikeitė Lietuvoje per šį laikotarpį? Kas pasiekta?

Atsiminkime 1988 metų vasarą, kada dar negausios Sąjūdžio gretos kovojo už savo teisę egzistuoti, už teisę pasisakyti. Pamename, kaip rajono prokuroras K. Rakauskas uoliai kibo medžioti pirmųjų Sąjūdžio leidinių, kad gink Dieve jie nebūtų padauginti.

Šiandien Lietuvos ir jos kaimynų vardas skamba visame pasaulyje. Deklaruojame: esame okupuoti ir norime atgauti valstybingumą. Tai ne pasakymas, o pusantrų metų darbo išvada, kurią žino ir aptarinėja plačiame pasaulyje. Tai ne šauksmas tyruose. Tai išsivaduojamosios kovos, paremtos protu ir tolerancija, pasekmė. Pasekmės tuo tvirtos, kad jas atkartoja milijonų žmonių širdys, pradedant kunigu ir baigiant doru komunistu, kuriuos visus apjungia bendrame tiksle Sąjūdis. Veiklos žmogus paprastai to nerevizuoja. Nėra prasmės džiūgauti įveikus vieną pakopą, suteikiančią teisę palypėti į sekančią valstybingumo pakopą.

Prasidėjus Tautos atgimimui, vieni aktyviai įsijungia į Sąjūdį, kiti dar laukė, ar ilgai šis bruzdėjimas išliks. Tačiau judėjimas nesužlugo, atvirkščiai, nušluodamas nuo kelio visas kliūtis, per šį laikotarpį pasiekė neregėtas aukštumas, į kurias sunku bepatekti stebėtojams. Sunku jiems ir bepaaiškinti tai kas pasiekta, kas tai įgyvendino ir kas bus daroma artimiausioje ateityje. Galima susikurti protaujančio žmogaus įvaizdį viską stebint iš šalies ir kritikuojant, net gi įvertinant LPS tarybos darbą pažymiu. Žinoma, matuoti darbą bus lengva, jeigu taryba per metus iškastų kilometrinį griovį (kaip Stalino laikais Gulage), prikabinėtų mieste ir kaime sąjūdietiškų plakatų (kaip Brežnevo laikais), o šiais laikais sukviestų visus rajono gyventojus į Utenio aikštę posėdžiauti ir priimti vis naujas naujų genijų padiktuotas veiklos koncepcijas.

Pavyzdžiui: Stebėtojas, LKJS CK narys, R. Stanskovskis teigia, jos LPS Utenos rajono taryba nieko žymesnio nenuveikia, neatsiklausia grupių (o gal R. Stankovskio?) nuomonės, kitaip manančius išmeta iš savo tarpo, plūduriuoja paviršiuje Respublikos Sąjūdžio dėka. („Utenis“, Nr. 132).

Įrodinėti ką nuveikė LPS rajono taryba arba konkretūs asmenys, būtu tas pats, kaip neregiui rodyti M. K. Čiurlionio paveikslus. Pateiksiu, anot R. Stankovskio, „nežymų“ pavyzdį.

Kolūkio pirmininko įsakymu išniekino ūkininkui skirtą žemę. Suprask – ten, kur įgyvendinta stalininė kolektyvizacija, kelio atgal nebus. Jokių ūkininkų arba jei norite ūkininkauti, privalote likti daliniais „šio amžiaus feodalų“ vergais. Kiek įdėjo triūso LPS rajono taryba, bet teisybę atstatyti pavyko – žmogus, mylintis laisvą darbą ir savarankiškumą, paremtas bendraminčių, nugalėjo. O „feodalas netgi prarado teisę į dvarą“. Negausūs, nesusivieniją ūkininkai su visuomenės pagalba tampa jėga, kuri laikui bėgant atstatys išniokotą kaimą, teisingumą.

O jeigu būtų nugalėjęs kolūkio pirmininkas? Kaip jaustųsi tas ir kiti ūkininkai? Ar beatsirastų norinčių ūkininkauti?

LPS taryba iš savo tarpo šiaip sau, dėl apsivalymo dar nieko neišmetė. Nereikia maišyti sustabdytų tarybos narių įgaliojimų dėl absoliučios neveiklos arba asmeninių ambicijų, prieštaraujančių daugumos nuomonei ir padariusių daug žalos Sąjūdžiui. Paprastai būna taip: išsako žmogus savo mintį ir įsimyli ją, priima už tikrąją tiesą, kuria privalo besąlygiškai vadovautis visi. (Sakoma, kad savas net ir mėšlas kvepia). Kitiems aklai nepaklūstant, nepriimant to – galima pasielgti ryžtingai, neklausant tolimesnės diskusijos trenkti durimis ir užimti nieko neįpareigojančią stebėtojo vietą. Ką jau bekalbėti apie R. Stankovskio išėjimą iš Utenos rajono Sąjūdžio konferencijos, jeigu tokie patyrę, kaip Lietuvos Laisvės Lygos kovotojai, neištveria. Vykstant Rašytojų Sąjungos patalpose konferencijai apie jaunuolių tarybos perspektyvas okupacinėje kariuomenėje, keli LLL nariai, matydami, kad diskusija neįgauna jiems norimos krypties, išėjo iš salės. Tačiau po ilgų ginčų, vėlai vakare buvo sukurtas komitetas šiems klausimams nagrinėti, kuriame lygiomis teisėmis ir skaičiumi dalyvavo ir Sąjūdis ir LLL.

O gal R. Stankovskiui gaila K. Kastygovo, kuris už pareigų neatlikimą (jis buvo rajono tarybos pasamdytas tarnautojas techniniam darbui) vienbalsiai prašomas pasiieškoti darbo kitur. Vieni dirba, netausodami savęs, skriausdami savo šeimas laiku ir pinigais, o K. Kastygovas, kaip tas gegužiukas, gaudamas 250 rublių atlyginimą iš Sąjūdžio lėšų, kaltina tarybą, kad ji neduoda darbo (!)

Kas dėl plūduriavimo, tai ne tik LPS rajono taryba plūduriuoja palaikoma respublikos Sąjūdžio, bet ir Sąjūdis, ir visa Lietuva plūduriuoja imperiniame okeane, nejausdami nieko tvirto po kojomis. Neturime nei valdžios, nei įstatymų, netgi muilo. Norint turėti įstatymų leidžiamąją valdžią, reikia ją išsirinkti. Ir rinksime. Tiktai žiniai tų, kurie nori pamatyti rinkiminius nesusipratimus, kaip kad buvo tarp A. Žebriūno ir V. Statulevičiaus, to nebus. LPS taryba stengsis ne rinkimus laimėti, bet, kad į Aukščiausiąją Tarybą nepakliūtų gureckai, apanavičiai, baltučiai ir kiti nusipelnę kruvinojo socializmo statytojai. Būsimai valstybei reikia dorų, mąstančių žmonių. Tiek į Lietuvos parlamentą, tiek į vietines tarybas. Tam Sąjūdis susikūrė, gyvuoja ir dar bus reikalingas, kol esame “pribaltijskij krai“. Kol turime ribotą kiekį žmonių, galinčių mąstyti ir vesti į demokratiją ir humanizmu pagrįstą Lietuvos valstybingumą.

Aukštaitis, 1989, lapkritis