Atviras laiškas jaunuoliui

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,7 / 5 (6 balsai)

Tu su draugais praeini rudens aukso pribertu šaligatviu. Visi jauni, energingi. Tvirti, greiti žingsniai, platūs mostai... Pasižiūri — graži jaunystė.


— Zdarov! — atsako tau elegantiška žydraakė.


Svetima kalba išdraikė Tavo sakinį. Slavizmai ir žargonai liudija, kad ir lietuvių kalbą palietė kraupi laikmečio erozija. Pamynęs skambų protėvių žodį ,,sveikas", paniekinęs gimtąją kalbą, Tu nueini į ryto šurmulį. O kiek Tavo šnekoje triaukščių keiksmažodžių! Tarsi artikeliai — bjaurūs, svetimi, — kartojami kas trečias žodis!


Neieškokime kaltų mokykloje, darbovietėje, kitos tautos sąmonėje. Visuotino nerūpestingumo ir nihilizmo metais sumenko Tavo dvasia. Tu pats kaltas, kad kasdien išduodi gimtąją protėvių, senelės lopšinių ir pasakų kalbą. Ateinančios kartos Tau už tai neatleis.


Atsibusk iš abejingumo gimtajam Sodžiui. Juk nesi mankurtas, kuris užmiršo, kas jo motina ir kur Tėvynė. Negi nežinai, kad po 1863 metų sukilimo net 40 metų buvo uždraustas lietuviškas žodis? Negi negirdėjai, kad lietuvišką knygą nešė iš Prūsų knygnešys, krūtine nuo žandaro kulkos uždengęs šviesų jos skambėjimą, už tai išėjęs į Sibiro tremtį? Nejaugi Tu galvoji, kad esi didelis, stiprus, o Tavo gimtasis kraštas — menkas? Mūsų ir Tavo gyvenimai praeina, kartais nepalikdami jokio pėdsako, o Tėvynė amžina. Nukirtęs šaknis, kurias maitina gimtoji kalba ir žemė, Tu būsi niekas. Tavo tauta garsi istorija ir nūdienos darbais bei idėjomis. Tavo nuoširdaus darbo laukia gimtasis miestas. Ateik į jo aikščių ir skverų tvarkymo talką ir pamatysi tuos, kurių akyse šviečia Tėvynės meilės, atsakomybės ir pareigos ugnis. Negi neatsiliepsi? Negi ten, kur stovi šiandien, stovėsi rytoj, po metų, po dešimtmečio, kaupsis vien nuorūkų ir keiksmažodžių šiukšlės? Negi pasmerksi save vaikų ir anūkų prakeikimui už kasdienį gimtosios kalbos ir tėvų žemės išdavimą? Pamąstyk. Už skambią kalbą be keiksmažodžių ir slavizmų bei žargonų atsakai ir Tu. Ne tik kiti!


Dar ne vėlu prisiminti 1599 metais Mikalojaus Daukšos parašytus žodžius: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja, tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą". Dar ne vėlu suvokti ir Justino Marcinkevičiaus mintį eilėraštyje „Mokytojas":


Vaikeli, nebijok

Ir žodžio nenumesk.

Kur kas baisiau be jo.

Be jo ir mes — ne mes.

Z. STUNŽĖNIENĖ ir dar 24 Ukmergės V vidurinės mokyklos mokytojų parašai.