Aukštoji Panemunė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (43 balsai)

Vienas gražiausių Kauno priemiesčių yra Aukštoji Panemunė, įsikūrusi kairiajame Nemuno krante, turinti 300 ha Nemuno kilpa apjuosto puikaus šilo. Vietovės pradžią sunku atsekti. Senovėje Panemunė vadinta Semėnuva pagal čia tekančio upelio pavadinimą. Remiantis kryžiuočių kronikomis 1367 m. Vytautas Didysis, ieškodamas kryžiuočių pagalbos prieš Jogailą leido jiems pasistatyti kelias pilis prie Nemuno, viena jų buvusi A.Panemunė, kita stovėjo ant Napoleono kalno.1391 m. Vytautui leidus pilis atnaujinta, bet neilgam: 1396m. Vytautas pats sunaikino ir neatstatė. Dėl nuolatinių Kryžiuočių ordino puldinėjimų istorinėje Sūduvos žemėje, kuriai priklauso A.Panemunė, labai sumažėjo gyventojų.

Turinys

Miestelis ir dvaras prie Nemuno ir Sėmenos

Dvaras šiandien

1559 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Panemunės dvaras. Ši data ir laikoma A.Panemunės įkūrimo data. Dvaras buvo įkurtas valakų reformos metu (tai pirmoji Lietuvoje žemės reforma, pradėta 1547 m. didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žemėse). Dvaras priklausė Trakų vaivadijos arklininkui Martynui Podsendkovskiui, amžiaus pabaigoje – Simonui Kruševskiui ir jo žmonai Onai Podsenkovaitei. Deja, nerasta duomenų apie vėlesnę dvaro raidą 17 – 18 a. pradžioje. Esama spėjimų, jog 17 a. prie dvaro jau buvęs ir Panemunės miestelis. Tačiau visas 17 šimtmetis ir 18 a. pradžia – tai nuolatiniai karai su Švedija bei Rusija, bado ir maro laikai. Nesant palankių sąlygų socialinei – ekonominei krašto raidai, miestelis tada vargu ar galėjo kurtis. Antra vertus, per dažnus karo veiksmus galėjo nukentėti ir pats dvaras. 18 a. Panemunės savininku tapo iš žemaičių bajorų kilęs Simonas Sirutis – veikli ir ryžtinga asmenybė. Karjeros pradžioje S. Sirutis buvo Kauno pilies teismo raštininku, 1742 m. karaliaus Augusto III dekretu paskirtas Kauno seniūnu. 1750 m. tapo LDK kalavijininku , nuo 1752 m. – Vitebsko kaštelionas. 1762 m. Kauno seniūniją S. Sirutis perdavė savo sesers sūnui Juozapui Prozorui. Buvo vedęs, bet vaikų neturėjo, mirė 1774 m. Turbūt gavęs valdyti Kauno seniūniją, S.Sirutis įsigijo Panemunę. Dvarą perstatė ir pavertė savo rezidencija. Su dvaro suklestėjimu reikėtų sieti ir miestelio įkūrimą 18 a. viduryje. Po Siručio mirties Panemunė atiteko jo sesers sūnui Juozapui Prozorui – LDK dignitoriui ir turtingam žemvaldžiui.Nuo 1762 m. jis buvo Kauno seniūnas, nuo 1774 m. – Vitebsko kaštelionas, nuo 1781 m. – Vitebsko vaivada. Buvo vedęs tris kartus, su pirmąja žmona Šlytaite susilaukė trijų sūnų (Karolio, Antano, Igno) ir dviejų dukterų.Mirė 1788 m., sulaukęs 65 metų. Dvaro savininkas greičiausiai čia negyveno, o nuomojo dvarą .J. Prozoro laikotarpiui tegalima priskirti Šv. Karolio bažnyčią, statytą 1780 m. 1787 m. (padalijus turtus)Panemunė ir keli aplinkiniai palivarkai atiteko vyriausiam vaivados sūnui, LDK kariuomenės kariūnui Karoliui Prozorui . K.Prozoras Panemunėje negyveno, jo rezidencija buvo žmonos kunigaikštytės Šuiskytės dvare (dabartinėje Gomelio srityje).Ten jis mirė 1841 m., sulaukęs 82 metų. K.Prozoras buvo vienas iš 1794 m. sukilimo Lietuvoje organizatorių.Tam tikslui jis nusprendė parduoti arba įkeisti savo dvarus.Užstatęs Panemunę, apie milijoną zlotų K. Prozoras asmeniškai įteikė gen. T.Kosciuškai kaip savo auką Tėvynei. Sukilimui pralaimėjus, K.Prozoras emigravo į užsienį, kur tęsė savo politinę veiklą. 1802 m. grįžo į Lietuvą. 1812 m. jis paskiriamas Napoleono I sudarytoje Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos finansų komiteto pirmininku.Prancūzams pralaimėjus, K.Prozoras emigravo dar kartą, vėl grįžo 1814 m. Numalšinus T.Kosciuškos sukilimą, 1795 m. įvykdytas trečias(galutinis) Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimas. Panemunė ir Užnemunė iki 1807 m. atiteko Prūsijai.

Pirmoji A. Panemunės bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia

1762 – 1763 m. Panemunės savininkas Simonas Sirutis pastatė pirmąją mūrinę Šv. Apaštalų Simono ir Judo bažnyčią. Ji iškilo netoli dvaro sodybos. Pirmasis Panemunės klebonas buvo Motiejus Sirutis – bažnyčios fundatoriaus sūnėnas. Panemunėje tarnavo neilgai, persikėlė į Vilnių, kur mirė 1784 m. S. Sirutis suteikė bažnyčiai gausią ir turtingą fundaciją , savo lėšomis įsipareigojo pastatyti visus klebonijos pastatus , sodui skirti žemės . 1774 m. sausio 28 d. popiežius bažnyčiai suteikė penkis atlaidus metuose. Tačiau tais pačiais metais dėl blogos pamatų konstrukcijos bažnyčia sugriuvo, mirė ir jos fundatorius S. Sirutis. Pamaldos buvo perkeltos į naują medinę Šv. Karolio bažnyčią, pastatytą 1780 m.naujo Panemunės dvaro savininko Juozapo Prozoro. 1859 m. parapijos klebono Roko Bučionio rūpesčiu pastatyta dabartinė mūrinė Panemunės bažnyčia.Ji iškilo toje vietoje, kur nuo 1780 m. srovėjo medinė Šv. Karolio bažnyčia. 1865 m. Seinų vyskupas Konstantinas Irenijus Liubenskis bažnyčią konsekravo švč. Mergelės Marijos vardu. Panemunės parapija priklausė Seinų vyskupijos Marijampolės dekanatui (iki 1926 m. ). Nuo to laiko iki šių dienų priskirta Vilkaviškio vyskupijos Garliavos dekanatui. Pastačius naują bažnyčią, 1859 – 1860 m. įkurtos dabartinės Panemunės kapinės. 1859 m. pirmosios miestelio bažnyčios vietoje, ties Vaidoto ir Darsūniškio gatvių sankryža buvo įkurtos evangelikų liuteronų kapinės, kaip ir 1919 m. Panemunėje įkurta evangelikų liuteronų bažnyčia , sunaikintos pokario metais.

Panemunė carinės imperijos laikais

Pagrindinė Vaidoto gatvė

Po 1807 m. Tilžės taikos tarp Rusijos ir Prancūzijos Panemunė su visa Užnemune atiteko Varšuvos kunigaikštystei. Sunki politinė ir ekonominė krašto padėtis neigimai veikė kaimo ir miestų gyvenimą.Tuo metu Panemunės miestelis priklausė dvaro savininkui P.L. Fretzeliui. Prancūzijai pralaimėjus, 1815 m. buvo įkurta Lenkijos karalystė, sudariusi autonominę Rusijos imperijos dalį . Iki 1915 m. Panemunė ir jos apylinkės buvo Augustavo vaivadijos, nuo 1867 m. – Suvalkų gubernijos sudėtyje. 1812 m. karo padariniai sunkiai atsiliepė visam kraštui. Smukus prekybai labai nusmuko ir pats miestelis. P.L. Frentzelis miestelį pavertė bažnytkaimiu, neleido žydams statytis naujų namų, kurtis naujuose sklypuose. Tuomet iškilo žydų klausimas, kadangi jiems įstatymiškai buvo uždrausta gyventi kaimuose, Panemunei grėsė ištuštėjimas. Todėl 1837 m., dvarininko prašymu, miestelio teisės buvo sugrąžintos. 1859 m. Panemunės dvaro ir miestelio savininku tapo P.L.Frentzelio žentas Hassfortas. 1867 m. dvaro savininke nurodyta Vilhelmina Hassfort.Tai buvo paskutinieji Panemunės dvaro savininkai, iš kurių 19 a. pabaigoje dvaro žemė priverstinai buvo išpirkta Kauno tvirtovės statybai.

Panemunės fortai ir baterijos – Kauno tvirtovės dalis ir Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės bazė

Išlikęs orlaivių angaras Panemunėje

1871 m. suvienyta ir nuolat stiprėjanti Vokietija vertė Rusiją stiprinti vakarines savo imperijos sienas. Galimam Vokietijos puolimui atremti 1882 m. pradėta statyti Kauno tvirtovė. 1882 – 1889 m. laikotarpiu pastatyti tvirtovės fortai, baterijos ir centrinių įtvirtinimų linija kairiajame Nemuno krante . Į pietus nuo Panemunės iškilo IV fortas, prie Pakalniškių kaimo, dabartinėje Zuikinėje – V fortas. Tarp jų buvo pastatyta V baterija, į pietus nuo Vičiūnų kaimo – VI baterija, šaudmenų sandėlis. Jau pradiniame statybos etape tarp Panemunės rajono fortų ir baterijų bei paties miestelio buvo suprojektuoti ir pagrindiniai kariniai tvirtovės keliai. Tai dabartiniai Baterijos, Vaišvydavos, Kariūnų ir Jiesios plentai. Į karinį kelią buvo rekonstruota ir senoji Vaidoto gatvė, sujungti Kariūnų ir Jiesios plentai.1895 – 1899 m. Panemunėje pastatyti 73 kariniai objektai – kareivinės, sandėliai, rūsiai, arklidės, kiti ūkiniai ir pagalbiniai pastatai. Panemunė tapo kariniu Kauno priemiesčiu, turėjusiu netgi du karinius oro uostus. Pagrindinis – tarp sodybų ir Kariūnų plento, laikinasis ( lauko ) – tarp Sėmenos upelio ir kelio į Vičiūnus. Įdomu tai, kad dažniausiai teigiama, kad Aleksote esantis S. Dariaus ir S. Girėno oro uostas yra pirmasis Lietuvoje ir vienas seniausių Europoje . Tačiau aviacijos istorija rodo, kad pirmasis oro uostas Kaune buvo įkurtas būtent Panemunėje. Iki šios dienos yra išlikę keli angarai ir oreivių kuopos štabo griuvėsiai. Oro uostas Panemunėje įkurtas 1912 – 1913 m. carinės imperijos vakarinių sienų gynybai. Tikras oro uostas, su tokiam objektui būdinga infrastruktūra, buvo įkurtas teritorijoje, kurioje dabar yra policijos nuovada ir Panemunės seniūnija (Perlojos g.). S. Dariaus ir S. Girėno oro uostas buvo įkurtas dviem metais vėliau – 1915 m., kai tvirtovę užėmė vokiečiai. Jie turėjo modernesnę, nei rusai skraidymo techniką, todėl carinės kariuomenės paliktas oro uostas vokiečiams pasirodė per ankštas. 1916 m. pastatytas tiltas per Nemuną, pagerinęs susisiekimą su Šančiais, bei Kauno miestu. Panemunės miestelio vystymasis buvo susietas su karinėmis reikmėmis. Iki 1915 m. buvo nutiestas karinis geležinkelis. Jo šaka ėjo pietrytiniu miestelio pakraščiu, palei šlaitą, nuo Jiesios pl. ir Vaidoto g. sankryžos iki Panemunės kapinių. 33 metus vyko Kauno tvirtovės statyba bei jos modernizacija. Tačiau didelės į ją dėtos viltys taip ir nepasiteisino. 1915 m. rugpjūčio mėn. vokiečių armija, vadovaujama generolo Litzmano, tvirtovę paėmė per 11 dienų – per tiek laiko ji virto istorine praeitimi.

Kareivinės Panemunėje

Lietuvos kariuomenės bazės įkūrimas Aukštojoje Panemunėje

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šaliai apginti reikėjo kariuomenės.Gerai išsilaikiusiose buvusios carinės Rusijos kareivinėse Panemunėje pradėta kurti Lietuvos kariuomenės artilerija. 1919 m. buvo įkurta I artilerijos baterija. 1921 m. įkurta mokomoji artilerijos baterija. 1936 m. Panemunėje įkurta motorizuota Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė. Artilerijos kariuomenė įsikūrė vakarinėje miestelio dalyje – senosios dvaro sodybos (dabartinėje Perlojos g.) ir gretimoje teritorijoje. 1922 m. Panemunėje dislokuotas 5 – asis D.L.K. Kęstučio pėstininkų pulkas.( šiuo metu ten įsikūręs inžinierinis J.Vitkaus batalionas). 1922 m. gruodžio mėn. į Panemunę iš centro buvo atkelta Karo mokykla, netrukus atkelti Aukštieji D.L.K. Vytauto karininkų kursai. Karo mokykla 1929 m. pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla, o karininkų kursai -Vytauto Didžiojo karininkų kursais. Mokykla įsikūrė trijų aukštų pastate, kuriame tilpo klasės, kabinetai, bendrabutis, mokymo priemonių, ginklų, rūbų sandėliai, virtuvė, valgykla. Mokykla turėjo ambulatoriją su ligonine, sporto salę, netoliese - skalbyklą, siuvyklą, kalvę, batų ir stalių dirbtuves, baldų ir maisto sandėlius, arklides. Kiek toliau nuo mokyklos – pirtis, daržas ir oranžerija. Kariūnams buvo skirta mokymosi aikštė, teniso, kroketo aikštelės, stadionas, tad baigusieji mokyklą tapdavo ne tik gerais karininkais, bet ir sportininkais. Savo muzikinį talentą kariai galėjo atskleisti grodami styginiame orkestre.Vykdavo koncertai, šokių vakarai karininkams su šeimomis. Pirmoji laida A.Panemunėje buvo išleista 1923 m. spalio 15 d. Ją baigė 79 karininkai – pėstininkai, artilerininkai, kavaleristai, inžinieriai ir aviatoriai. 1927 – 1928 m. Karo mokyklos rajone, tarp Vaidoto ir Plento gatvių, buvo įrengtas geriausias ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje, Kariuomenės sporto stadionas. Juo naudojosi ne tik kariškiai, bet ir civilinės sporto organizacijos. Stadione vykdavo tarptautinės futbolo rungtynės, lengvosios atletikos varžybos, sporto šventės ir pan. Iki 1940 m. Karo mokykla parengė 21 karininkų laidą. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rudenį ji buvo perkelta į Vilnių ir ten išformuota. Vietoj jos įsteigta Vilniaus pėstininkų Karo mokykla, kurioje mokėsi nemažai rusų tautybės jaunuolių, atvykusių iš Rusijos. Mokykloje buvo dėstoma tik rusų kalba. Ši mokykla jau neturėjo nieko bendra su mūsų Karo mokykla – nei jos tradicijos, nei programa, nei tikslai.

Pirmosios mokyklos Aukštojoje Panemunėje

Šiame name tarpukariu veikė parapijinė mokykla

Pirmoji pradinė mokykla Panemunėje

Pirmoji valsčiaus pradinė mokykla buvo įsteigta 1877 m. Mokoma buvo tik rusų kalba. Mokykloje veikė trys skyriai. 1919 – 1920 m. mokykloje mokėsi 160 mokinių ,buvo mokoma lietuvių kalba. Iki 1931 m. mokykla vadinosi A. Panemunės pradine mokykla, tačiau 1931 m. Panemunę prijungus prie Kauno, mokykla pavadinta pradine mokykla Nr. 37. Nuo 1931m. mokykloje dirbo 4 mokytojai, mokėsi 200 mokinių. 1935 m. mokyklai pastatytas naujas dviejų aukštų pastatas. A. Panemunėje be pradinės mokyklos Nr. 37 veikė parapijinė pradinė mokykla, vadinta Seselių mokykla( Vaidoto g. 26, dabar – V. Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės filialas ir parapijos namai). Tai buvo bažnyčios išlaikoma vaikų auklėjimo ir pradinio mokymo įstaiga, kurioje su vaikais dirbo Pažaislio vienuolyno vienuolės kazimierietės. Mokykloje buvo 4 skyriai, mokėsi 160 mokinių, vaikai buvo maitinami, buvo mokymo patalpos ir žaidimų kambarys ikimokyklinio amžiaus vaikams. Mokykla veikė tik tarpukario laikotarpiu, 1940, pasikeitus santvarkai, ji buvo uždaryta. Iki 1941 m. A. Panemunėje veikė ir žydų pradinė mokykla, joje dirbo vienas mokytojas ir mokėsi apie 50 mokinių.

Aukštoji Panemunė tarpukario laikotarpiu

Aukštosios Panemunės miestelis tarpukario laikotarpiu buvo savarankiškas valsčiaus centras iki 1931 m., kai buvo prijungtas prie Kauno miesto.1918 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Panemunėje buvusiuose carinės Rusijos tirtovės pastatuose įsikūrė Karo mokykla, didelės DLK Kęstučio Penktojo pulko kareivinės, kiti kariniai daliniai. Įsikūrus Panemunėje Lietuvos kariuomenei, reikėjo pagerinti susisiekimą su Kaunu. Todėl 1919 – 1923m. iš dalies panaudojus tvirtovės geležinkelį, nutiestas siaurasis geležinkelis per miestelį, 1925 m.sujungęs jį su Kauno senamiesčiu. Pagrindinėje Vaidoto gatvėje veikė daugybė krautuvėlių, vėliau atsirado didesnės ,,Paramos” ir ,,Dovanos” maisto prekių parduotuvės, Vadauskienės vaistinė, kilo mūriniai namai. Panemunėje buvo du malūnai ,daug barų, traktierių, vokiečio Bekerio kalvė, ,,Aido” restoranas ir viešbutis, Ramanausko kirpykla, J.Neimarko kepykla, Bieliūnienės knygynas, siuvėjų, batsiuvių, skardininkų dirbtuvėlių ir, žinoma, policijos nuovada. Viso Vaidoto g. veikė apie 30 įvairaus profilio prekybos ir buitinio aptarnavimo įstaigėlių, daugumoje jų dirbo tuose pat namuose gyvenantys žmonės. Daugiausia tai buvo žydų kilmės prekeiviai, prekiavę savo keptomis bandelėmis, silke ar bižuterija. Žydų bendruomenė gražiai sutarė su lietuviais ir gyveno savo papročiais apipintą gyvenimą. Žydai vyrai (moterims eiti į sinagogą buvo draudžiama) lankydavosi 2 medinėse sinagogose A.Panemunėje . Šalia pirmosios sinagogos buvo ir škala – žydų mokykla. Abi sinagogos po karo neišliko. Aukštojoje Panemunėje buvo didelės, prižiūrėtos žydų kapinės. 1936 m. žydų kapinių valdybos pirmininku buvo išrinktas Leiba Neimarkas. Taigi, žydų bendruomenė A. Panemunėje gyveno įprastą priemiesčio gyvenimą, kurį šiurkščiai nutraukė lemtingoji 1940 m. vasara. Tais metais įvyko pirmoji sovietų okupacija, pirmieji suėmimai ir trėmimai, po to – nacių okupacija, karo išgyvenimai. 1941 m. buvo ypač skaudūs žydams. Tuomet Vaidoto gatve riedėjo vokiečių tankai. Netrukus prasidėjo nelaimės: vokiečiai atėmė žydų turtą, suėmė šeimas, net vaikus, o vėliau pradėjo naikinti.Aukštosios Panemunės gyventojus žydus vokiečiai varė į IV - ą fortą Vaidoto gatve. Žmonių nuraminimui vokiečiai sakydavo, kad veda į Rokų plytinę dirbti. Tačiau IV– me forte jų laukė mirtis. Pačioje Panemunėje šaudymų nebuvo. Lietuvių vaikai viską matė ir stebėjo. Jie buvo labai smalsūs ir stebėjo, kur bus vedami žydai. Vaikai sulipdavo į medžius, paslapčia spoksodavo ir lydėdavo akimis pasmerktuosius. Tačiau vokiečiams tokių liudininkų visai nereikėjo. Kai tik naciai pastebėdavo medžiuose vaikus, tuoj pradėdavo automatais tratėti į orą. Išsigandę vaikai kaip žirniai iškrisdavo iš medžių ir toliau lydėti kolonos jau nebedrįsdavo. Katalikiškos organizacijos. Klebonijos,špitolės, parapijos namų patalpose labai aktyviai veikė įvairios katalikiškos organizacijos, kurių veikloje dalyvavo daug Panemunės gyventojų, ypač gausios buvo moterų katalikių ir vaikų – angelaičių gretos. Įspūdingai vykdavo Devintinių procesija, šimtai tikinčiųjų su vėliavomis, žibintais ir kita atributika eidavo Vaidoto gatve iš bažnyčios iki Tilto g., sustodami prie keturių altorėlių, simbolizuojančių keturias evangelijas, giedodami šv.giesmes ir maldas. Dėl teisės įrengti altorėlius savo namų verandose vykdavo varžytuvės. Šv.Roko atlaidai A.Panemunėje gražias tradicijas turi ne tik katalikiškos organizacijos, ši parapija nuo seno garsėja šv.Roko atlaidais, kurie ir šiais laikais sutraukia daugybę tikinčiųjų ir šiaip smalsuolių. Na, o kaip gi vykdavo atlaidai tarpukario laikotarpiu? Šv. Roko atlaidai prasidėdavo iš vakaro – suvažiuoja prekiautojai, cirkas.Vakare vykdavo mišparai – įvadas į atlaidus. Nuo miesto centro iki Birutės g. autobusas važiuodavo pusę valandos, tai susikimšę keleiviai Panemunę pasiekdavo šlapi. Daug suvažiuodavo arkliais iš Rumšiškių, Pažaislio, Pakuonio valsčių, o daugelis ateidavo pėsčiomis. Atlaidai būdavo kaip pramoga, būdas susitikti. Į bažnyčią eidavo tik kelinta dalis atvykusių. 1938 m. spaudoje buvo rašoma: Štai vyrai sugulę , o jiems buria čigonė, jai moka po 3 – 4 litus. Toliau matyti kitas vaizdelis: vyrai apstoję pilietį, kuris pasistatęs žemiausios rūšies saldainių dėžutę lošia ,,pora –,,lyčka”. Dėžutės savininkas pasakoja anekdotus, o visi klauso, juokiasi, lošiantieji ima saują saldainių ir pila į dangtelį, ieškodami lyginio saldainių skaičiaus, deja, dauguma pralošia. Ant kito stalo – metro ilgumo saldainiai, papuošti spalvotais popierėliais. Ir vėl pramoga – saldainiai kertami ranka pusiau, perkirtęs saldainį , pasiima jį, o neperkirtęs – palieka ir dar sumoka. Čia pat atvykėliai malšina alkį bandelėmis, ,,pipirnikais”, ,,barankomis” sidru užgerdami. Šiliuke be gausybės prekeivių dar stovi 5-6 sunkvežimiai iš ,,Pieno centro”, parduodantys ledus ir pieno šampaną. Toliau, pušų paunksnėje suvirtę vaikinai su merginom flirtuoja, pašones gnaibo, pokštauja, o jos kvatoja. Žmonės valgo, geria, linksminasi, tik akys dulkėse žiba, net bažnytėlė dulkių pilna. Nors atlaidai baigiasi apie 13 val., bet linksmybės tęsiasi iki vakaro.

Miestelis tampa kurortu

Susisiekimas autobusais. Autobusų eismo gimtadieniu Kaune laikytinas 1924 m. rugsėjis, kai iš Rotušės aikštės į Panemunę pajudėjo trys autobusai. Tų pačių metų gruodžio mėnesį jų jau buvo dvylika, o po metų –1925 – aisiais – šešiolika.Laikui bėgant amerikietiški ,,Ševroletai”, ,,Dženeral Motors”, vokiški ,,Daimler Benz”, ,,Man”, švediški ,,Volvo” ir kitų firmų autobusai ėmė vežioti kauniečius ir miesto svečius svarbiausiais maršrutais: Rotušės aikštė – Panemunė, Apygardos teismas – Vilijampolė, Apygardos teismas – Geležiniai vartai ir kt. Pagrindinė keleivių vežėja buvo bendrovė ,,Auto. 1928 m. bendrovė ,,Auto “ bankrutavo. Prasidėjo varžytinės. Keletą autobusų nupirko buvę jos tarnautojai. Ypač pablogėjus eismui 1927 – 1928 m. vėl šoktelėjo konkės autoritetas.Per ketverius metus nuo 1925 – ųjų iki 1929 – ųjų, arklių transportas, negesdamas ir nereikalaudamas atsarginių dalių, pervežė 7 milijonus 110 tūkstančių keleivių.Tuo tarpu naujoji transporto priemonė – autobusai – per tą patį laiką savo konkurentus pralenkė tiktai 1 milijonu 800 tūkstančių…Arklių tramvajus, pramintas ,,konke”, vežiojo keleivius tomis pačiomis gatvėmis, kaip autobusai. Joks kitas transportas nenusipelnė tiek prieštaringo dėmesio, kiek ,,konkė”. Buvęs savotišku Kauno simboliu, metams bėgant tas technikos pažangai pralaimėjęs arklių tramvajus buvo iškritikuotas ir 1929 m. nutraukė savo keliones miesto gatvėmis. Visokio vargelio būta ir su autobusais… Važiuoja nepaisydami grafikų, lenktyniauja, genda, ne visada paiso elementarios aptarnavimo kultūros…Savivaldybė, nebegalėdama pakęsti didėjančios netvarkos, išleido ,,Taisykles autobusais susisiekimui mieste tvarkyti”, numačiusi baudas net iki 100 litų. 1929 m. pasibaigus koncesijai su ,,Auto” bendrove, keleivius vežioti pradeda pavieniai , leidimais apsirūpinę asmenys. Prasidėjo tikros varžytuvės dėl keleivių ir pelningiausių maršrutų.1931 m. autobusų savininkams sudarius bendrą kasą ir panaikinus konkurenciją, padėtis pagerėjo. Nuo 1932 iki 1935 m. Kauno susisiekimu rūpinosi ,,Amlito” bendrovė.Tačiau autoūkį kamavo sunkumai, vairuotojų streikai ir kylantys keleivių reikalavimai. Todėl 1934 m. miesto taryba nutarė įsteigti savivaldybės keleivių vežiojimo įmonę.Taip pat nutarta nuo 1934 m. liepos 1 d. paimti savivaldybės žinion ketvirtadalį keleivių vežiojimo Kaune : Rotušės – Panemunės linijoje – dalį reisų, Įgulos bažnyčios – Vydūno alėjos linijoje – visus.1936 m. Kauno miesto savivaldybei iš ,,Amlito”bendrovės galutinai išpirkus numatytas mašinas, mieste kursavo 67 patogūs, šviesūs, gražios išvaizdos autobusai.

Kurortinis Panemunės gyvenimas

Per du Nepriklausomybės dešimtmečius Panemunės gyventojų skaičius išaugo bemaž du kartus. 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 4168 žmonės, buvo 180 sodybų. Prabėgus dešimčiai metų , gyventojų padaugėjo iki 4500, 1940 m. šis skaičius išaugo iki 7000. 1937 m. užregistruota 1200 vasarotojų, o kiek dar neregistruotų. Vasarą Panemunėje apsilankydavo 25000 – 35000 poilsiautojų, kurie atvykdavo ir autobusais, ir motociklais, ir traukiniu, ir dviračiais, ir pėsčiomis. Muzika, dainos, futbolas, laiveliai ir kiti malonumai rodė, kad poilsiautojai labai linksmi ir nekreipia dėmesio į kurorto valdybos instrukcijas palaikyti miške visišką ramybę. Šilas driekiasi tarp Naujosios Panemunės, Nemuno, Vičiūnų ir Raudonojo Kryžiaus sanatorijos. Pirmieji poilsiautojai jame pradėjo lankytis po I pasaulinio karo. Nuo 1926 m. pramogaujančių ir vasarotojų skaičius žymiai kasmet augo. 1928 m. šilas pavadintas dr.J.Basanavičiaus parku.Jau tuo metu šalia senųjų parko takų ir keliukų pradėtos projektuoti naujos alėjos. 1930 m.Žemės ūkio ministerija išleido parko tvarkymo taisykles.Jomis buvo nustatyta, kad parkas priklauso Miškų departamentui, jį saugo ir prižiūri Panemunės miškų urėdija ,bei jos samdomi sargai, gali prisidėti ir visuomeninės organizacijos. Važinėti automobiliais, motociklais, dviračiais ir jodinėti po parką galima tik pažymėtais tam tikslui keliais, ruošti gegužines tik paskirtose vietose, be to, gavus leidimą ir susimokėjus 10 litų. Vasaros parke iki 1933 m. buvo išvesta apie 5 km naujų bei išlyginta senų takų ir alėjų, pavadintų miško žvėrių ir paukščių vardais. Naujos trasos buvo žvyruojamos, apsodinamos eglaitėmis, įrengiamos sporto ir poilsio aikštelės, suolai ir pan. Šiomis alėjomis panemuniškiai ir jų svečiai vaikšto iki šiol. Aukštojoje Panemunėje buvo pastatytos 3 sanatorijos: Raudonojo kryžiaus, prof. Tumėnienės vaikų ir dr. K. Griniaus tuberkuliozės sanatorijos.

Sanatorijos

Prof. V. Tumėnienės vaikų sanatorija

Gydyti nuo tuberkuliozės vaikus 1933 m.prof. dr.V.Tumėnienė (Mingailaitė) įsteigė privačią vaikų sanatoriją. Dr.Tumėnienės sanatorija veikė ištisus metus. Joje buvo vonios, dušai, rentgeno kabinetas, kvarco lempos ir kt. įranga. V. Tumėnienė savo veiklą susiejo su Kauno universiteto vaikų ligų katedra, dėstė studentams ir ieškojo medicininių priemonių vaikams nuo ligų ir mirties apsaugoti. 1924 m. Kaune V.Tumėnienės pastangomis buvo atidaryta pirmoji 40 lovų vaikų ligoninė – klinika. Docentė V.Tumėnienė tapo direktore, šiose pareigose dirbo iki 1940 m. 1929 m. gydytojos iniciatyva Vaikų klinika buvo perkelta į geresnes patalpas . Erdviuose kambariuose tilpo 50 lovų, klinika buvo aprūpinta įrengimais, joje dirbo geri specialistai. Profesorė daug dirbo, gyveno kukliai. Ribodama asmenines išlaidas sukaupė kapitalą ir 1933 m. J.Basanavičiaus šile A.Panemunėje pastatė tuberkuliozės sanatoriją vaikams. Pastate buvo centrinis šildymas(turėjo būti užtikrinta 20 laipsnių temperatūra kūrenimo sezonu), vandentiekis, kanalizacija, elektra.Tačiau statybininkai nelabai kokybiškai atliko apdailos darbus, todėl V.Tumėnienei daugelį kartų teko rūpintis remontu . Ši sanatorija galėjo turėti 50 – 60 lovų, iš jų 5 lovelės buvo skirtos kūdikiams. Namas buvo medinis, 2 – jų aukštų, su balkonais ir atvira veranda.Be to,1938 m. pastatytas priestatas, kuriame buvo įrengta virtuvė, garažas, skalbykla, lavoninė , o antrajame aukšte – du kambariai gailestingajai seseriai ir virėjai su tarnaitėmis.Buvo įrengtas rentgeno kabinetas su dideliu rentgeno aparatu, kvarco lempa, laboratorija . Per radiją vaikai klausydavosi muzikos ir dainų. Priešais namą buvo įrengtas gražus sodelis su žydinčiais krūmais ir gėlėmis.Visas sklypas buvo aptvertas balta medine tvora. Čia buvo gydomi vaikai su uždara TBC ,bronchoadenitais, plaučių nespecifiniais infiltratais, skrofulioze ir kaulų džiova. Statyba buvo baigta 1937 m., iš viso buvo daugiau kaip 80 lovų, o vasarą buvo galima priimti net 100 vaikų, nes vaikai su kaulų TBC gulėdavo sanatorijos balkonuose. 1934 – 1940 m. sanatorija buvo pavadinta prof. V.Tumėnienės vardu. Šis garbingas vardas sanatorijai vėl grąžintas 1994 m.

Draugijos kovai su tuberkulioze dr. Kazio Griniaus sanatorija

Plačiai savo veiklą kovai su tuberkulioze J.Basanavičiaus parke išvystė ir žymus politinis veikėjas(Steigiamojo, I, II,III Seimo narys,VI Ministrų kabineto vadovas, Lietuvos Respublikos prezidentas) dr. Kazys Grinius (1860 – 1950). K.Griniaus rūpesčiu, padedant tuometinio finansų ministro J.Tūbelio žmonai J.Chodakauskaitei – Tūbelienei, motinų ir vaikų globos organizacijų sąjungos iniciatorei ir steigėjai J.Basanavičiaus šile gautas trijų hektarų žemės sklypas statyti džiovininkų sanatorijai.Kitais duomenimis,Vičiūnų kaime, dabartinių Žuvėdrų ir Kruonio g. kampe, Draugija gavo 1 ha sklypą su 20 arų sodyba bei mūriniu namu ir ten įsteigė sanatoriją. 1934 m. sklypas buvo padidintas iki 1,64 ha. K.Griniaus vadovaujama kovos su tuberkulioze draugija keletą metų rinko lėšas sanatorijos statybai. Daugiausia pinigų Draugija surinkdavo gatvių rinkliavomis, aukomis, baliais. Ypač stambių dovanų ji negaudavo, bet šimtai litų nuo kai kurių privačių asmenų aukų atsirasdavo. 1928 m. Draugija kovai su džiova pradėjo sanatorijos statybos darbus, padėjo kertinį akmenį.1930 m. ši sanatorija jau pradėjo veikti. Sanatorija turėjo centrinį apšildymą, vandentiekį,kanalizaciją,elektrą, turtingą biblioteką. Pradžioje gydydavosi apie 50 ligonių, o 1937 m. joje buvo 80 lovų.Vasaros sezono metu galėdavo priimti ir daugiau ligonių, nes dar pastatyti keli mediniai namukai ligoninės teritorijoje. Nuo 1934 m. buvo gydomi vaikai su kaulų tuberkulioze, pirminiais TBC židiniais, pakilusia temperatūra, pozityvia Montox reakcija. Vaikai su atvira TBC buvo gydomi izoliuoti.Sanatorija turėjo didelę verandą, susisiekiančią su kambariais. Mažieji ligoniai ne tik žaisdavo pušyne, gryname ore, bet ir mokslus eidavo. Gulintys ligoniai dienas leisdavo atviroje verandoje. Pagydyti ar apgydyti vaikai būdavo gydytojų komisijos patikrinami ir grąžinami į šeimas, paliekant juos vietinių TBC dispanserių kontrolei.Ši TBC sanatorija kūdikių skyriaus neturėjo, buvo priimami vaikai nuo 3-4 iki 15 metų amžiaus. Kad ligoniai neatsiliktų moksle, sanatorijos vadovybė turėdavo mokytojus, kurie parengdavo vaikus egzaminams. Sovietiniais metais sanatorija buvo pavadinta gydytojo, komunistų partijos veikėjo J.Domaševičiaus vardu.1992 m. vėl grąžintas garbingas dr.K.Griniaus vardas.

Raudonojo kryžiaus sanatorija


1932 m. įsteigta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus sanatorija, jai paskirtas 1,75 ha žemės sklypas. Ši sanatorija priklausė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai. Kauno miesto Socialinės apsaugos skyrius įsteigė vasaros koloniją Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ūkyje gydyti ne tik suaugusius, bet ir vaikus, sergančius džiova.Čia vasarą praleisdavo 200 vaikų, tačiau kolonija greitai buvo uždaryta.


Paminklai Panemunėje


Vytauto Didžiojo paminklas


1930 m. minint LDK. Vytauto 500 – ąsias mirties metines, A. Panemunės Vytauto Didžiojo karininkų kursų klausytojai Karo mokyklos teritorijoje sumanė statyti paminklą kunigaikščiui Vytautui. Kursuose buvo sudarytas komitetas Vytauto Didžiojo paminklui statyti . Komitetas suorganizavo projektų paruošimo konkursą ir pradėjo rinkti lėšas. Karinėse dalyse paminklui statyti savo sutikimą davė Krašto apsaugos ministras pulk. Balys Giedraitis, tarpininkaujant vyriausiojo štabo gen. Leit. Petrui Kubiliūnui. Aukomis gausiai parėmė kursų karininkai, lektoriai, civiliai tarnautojai, kariuomenės dalys. Geriausiu buvo pripažintas V. Grybo projektas . 1931 m. liepos 15 d. pašventintas kertinis paminklo akmuo ir įmūrytas pašventinimo aktas, kuriame kursantai pasižadėjo būti uolūs Vytauto Didžiojo idealų vykdytojai. Kursų lankytojai jau 1929 m. buvo sumanę statyti paminklą Vytautui Didžiajam,tačiau nukėlė į 1931 m. – nes tais metais kursai pažymėjo 10 metų gyvavimo sukaktį. 1932 m. rugsėjo 7 d. Karo mokyklos teritorijoje įvyko iškilmingas paminklo Vytautui Didžiajam atidengimas. Jame dalyvavo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Krašto apsaugos ministras pulkininkas B. Giedraitis, Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P. Kubiliūnas, Vytauto Didžiojo karininkų kursų viršininkas pulk. S. Dirmantas ir kt. Pasak specialistų, tai buvęs vienas pačių reikšmingiausių to meto paminklinės skulptūros kūrinių. Paminklas buvo nedidelis – vos 9, 4 m. (postamentas 6,2 M., o Vytauto figūra 3,2 m) monumentalių, šiek tiek barokizuotų formų su detalizuotomis nukariautų karių ir paties Vytauto figūromis. Į kalaviją pasirėmusio Vytauto skulptūra stovėjo ant laiptuoto betoninio postamento su keturiomis skulptūromis.Skulptūra su postamentu buvo taip sukomponuota, kad atrodė, jog postamento kampuose pavaizduoti kariai (kryžiuotis, lenkas, rusas ir totorius)laiko kunigaikštį ant savo pečių. Tuo parodyta, kad prieš jį kadaise nusilenkė šios keturios tautos. Kiekviena šių statulų turi savo charakteringą pozą:pvz., kryžiuotis niukso visiškai nugalėtas, prie jo kojų sulaužytas kardas, lenkas stovi su visišku, tačiau klastingu nusižeminimu, užsidengęs akis rankomis iš Vytauto pusės , kad jo nematytų. Vytatuto statula buvo išlieta iš bronzos Lietuvoje, centrinėje siaurųjų geležinkelių dirbtuvėje. Balto betono postamentas gražiai kontrastavo su valdovo figūra, išryškindamas ją. Šio paminklo statulos kopija buvo pastatyta 1934 m. įrengtame Vytauto Didžiojo muziejuje. Paminklo postamento priekinėje plokštumoje buvo įrašas:,, Lietuvos galybės kūrėjui(1430 – 1930) savo šefui (Vytauto Didžiojo) Karininkų kursai ir skulporiaus Petro Rimšos darbo medalis, vaizduojantis Vytauto laikų Lietuvos žemėlapį. Kada paminklas nuverstas tiksliai nežinoma(gal 1951 m., gal 1952 m.). Pasakojamos kelios sunaikinimo versijos, bet nė viena nėra paremta dokumentais ar mačiusių žmonių vienodais liudijimais. 1990 m. jis atstatytas miesto centre – Laisvės alėjoje.


Paminklas dr. Jonui Basanavičiui


1935 m. prie dr. J. Basanavičiaus vardo šilo, Birutės gatvėje, pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui. Šis paminklas - biustas pastatytas moterų tautininkių draugijos ,,Gražina” iniciatyva, kuriai vadovavo pirmininkė Kavolienė, o jo autorius - skulptorius Antanas Aleksandravičius, sukūręs dešimtis J.Basanavičiaus biustų, profilių, paminklų, kurie iki šiol puošia Lietuvos miestus. Skulptūros autorius A.Aleksandravičius buvo asmeniškai pažįstamas su daktaru J.Basanavičiumi. 1918 m. A.Aleksandravičius apsigyveno Mokslo akademijos tarnybiniame bute, kur ir susipažino su dr. J.Basanavičiumi. Dailininkui J.Basanavičius paliko gilų įspūdį. Netrukus dailininkas pradėjo kurti patriarcho biustus iš natūros. 1935 m. rugsėjo 15 d. paminklas buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas A.Panemunės klebono A. Grigaičio. Paminklas dr. J. Basanavičiui Panemunėje išliko iki šių dienų , sovietų valdžia jo, kaip kitų Nepriklausomybės laikų paminklų, nesugriovė, tačiau nuolat buvo saugumiečių akiratyje, ypač per Vasario 16 – ąją, nors ir tą dieną patriotai šalia paminklo tautos atgimimo žadintojui slapta padėdavo gėlių. Panemunės seniūnijos iniciatyva 2005 m. paminklas buvo restauruotas, kasmet čia organizuojamos talkos, kurių metu sutvarkoma aplinka.


Paminkliniai akmenys Tauro apygardos partizanams


1992 m. gruodžio 20 d. Panemunėje pašventintas paminklas Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanų atminimui. 1947 – 1949 m. buvusioje turgaus aikštėje stribai numesdavo nužudytų partizanų kūnus. Partizanai už Lietuvos laisvę kovojo ir žuvo Pakuonio apylinkėse, Panemunės valsčiuje ir Vaišvydavos miškuose. Du granito kauburiai, ant kurių iškalti žuvusiųjų vardai ir pavardės, slapyvardžiai ir metai, ir septyni akmenys iškilo Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės sąjungos narės Aldonos Gustienės iniciatyva, kuriai pritarė Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjunga. Paminklą suprojektavo Kęstutis Mikšys. Sukūrė skulptoriai Stasys Žirgulis ir Eugenijus Makštutis. Prie paminklo statybos, aplinkos sutvarkymo daug prisidėjo A. Šulcas, Anūkaitis, o lėšomis parėmė Amerikos lietuvis J. Jodelė. Paminklą pašventino monsinjoras A. Svarinskas. Paminklo statybos iniciatoriai stengėsi atkurti čia gulėjusių žmonių vardus ir pavardes. Sekėsi sunkiai , nes juk ir patys partizanai slėpė savo tikruosius vardus ir pavardes, bijodami, kad bus persekiojami jų artimieji. Panemunės įgulos stribai gyventojams įbauginti vienus kovotojus trims- penkioms paroms numesdavo aikštėje, o kitus išsyk užkasdavo ant kalnelio, kur dabartiniu metu yra vaikų darželis. Štai kai kurių stribų išniekintų kovotojų trumpi biografijų duomenys: Vytautas Pauža – Ožys, gimęs 1927 m. partizanavo nuo 1945 m., žuvo 1947 m. Vincas Ratkelis – Žentas, gimęs 1924 m. partizanauti pradėjo 1945 m. dalyvavo Živavodės kautynėse, 1947 m. perkeltas į ,,Birutės’’ rinktinės ,,Žiedo’’ kuopą,kuri veikė Panemunės valsčiuje. Mokėsi miško kariūnų mokykloje, buvo pakeltas į puskarininkius. Žuvo 1947 m. Vaišvydavos miške. Antanas Santockis – Špokas, gimęs 1923 m. į partizanų būrį atėjo 1946 m. žuvo 1949 m. Vytas Kabašinskas – Litas, gimęs 1927 m. partizanauti pradėjo 1945 m. žuvo 1949 m. Vytautas Vabalius – Gediminas, gimęs 1900m. partizanas nuo 1945m. Tauro apygardos žvalgybos skyriaus viršininkas, pulkininkas. Prieš karą dirbo Prancūzijos konsulate. Sužeistas nusišovė 1948 m. Juozas Išganantis – Dėdė, gimęs 1921 m. į partizanų būrį atėjo 1945 m., buvo kuopos vadas. Žuvo 1946 m. Be abejonės, pavardžių turėtų būti daugiau. Knygoje ,,Lietuvos gyventojų genocidas “ antrajame tome rašoma, kad tą pačią, birželio 7 d., žuvo ir jo brolis Klemensas ir sesuo Ona. Vincas Projera – Meteoras, gimęs 1923 m. Žuvo 1947 m. Panemunėje, be minėto paminklo, žiaurų pokarį dar mena Vaidoto g. 5 – asis namas, kuriame buvo įsikūrusi valsčiaus taryba – KGB rėmėja.

Šaltiniai

1.Aukštoji Panemunė: metraštis/Daiva Nevardauskienė.- Kaunas,2004.-D.1.-20 p.:iliustr.

2.Aukštoji Panemunė: metraštis: antroji dalis/ Daiva Nevardauskienė. – Kaunas, 2005.-D. 2.-48 p.:iliustr, žemėl.

3.Aukštoji Panemunė: Lietuvos kariuomenė ir karininkai Aukštojoje Panemunėje 1919-1940 metais: metraštis/Daiva Nevardauskienė.-Kaunas, 2007.-D.3.- 40p.:iliutr.