BARBORA IR VLADAS DIDŽIOKAI

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,3 / 5 (108 balsai)

Didžiokų šeima apie 1930 m. Dešinėje – Steponas Didžiokas. Stanislovo Abromavičiaus asmeninio archyvo nuotrauka.


Iš Dovainonių kaimo į senųjų Rumšiškių mokyklą prie Nemuno, kurioje mokytojavo, dailininkė Barbora Didžiokienė (1896-1976) eidavo neskubėdama, plačiai mosuodama rankomis, kartais lazdele pasiramsčiuodama, mintyse plaukiodama debesimis ir palaukėmis. Kelias pagyvenusiam žmogui, jeigu judėdavo Nemuno pakrante nuo Mergakalnio iki panemunėje buvusio Kapitoniškių kaimo, buvo netrumpas – gal trys kilometrai.

Kalbėdavo ji su vos juntamu rusišku akcentu, nes pagal tautybę buvo rusė – Varvara Gorochova. (Gimė 1896 m. gruodžio 12 d. Peterburge). Jau bebaigianti šeštąją dešimtį sirguliavo, o kai pasaulyje nieko iš savų neliko, artimiausi jai tapo keli auginami katinai. Aštuonios pamokos per savaitę vyresnėse klasėse – ne per didžiausias krūvis, tik kelias iki mokyklos buvo ilgas bei sunkus. Vaikai girdėjo, kad Barbora yra žinomo dailininko žmona, tačiau apie ją pačią ne kažin ką žinojo. Vlado Didžioko (1889-1942) gyvenimas jiems buvo įdomesnis. Mokytojų kambaryje ji dažnai pasakodavo apie mokslą Peterburgo gimnazijoje, paskui Telegrafo, Dailei skatinti draugijos ir A. Štiglico dailės mokyklose. 1917 m. V. Gorochova ištekėjo už V. Didžioko ir su vyru persikėlė gyventi į Lietuvą. 1922 m. šeima apsigyveno Kaune. Pasakojimuose ji dažnai nuklysdavo į senus laikus, visuomenės grietinėlės suėjimus, parodų atidarymus, banketus...

Vladas Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Jo tėvelis Steponas buvo caro armijos vyresnysis puskarininkis, feldfebelis, kuopos vado padėjėjas. Augino du vaikus: Vladą ir Juzefą. Vladui tėvai buvo numatę kunigo kelią, blogiausiu atveju – vaistininko ar advokato. Berniukas mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje, jam nesisekė, tik piešimo turėjo didžiausią – 12 balų įvertinimą. Šis faktas ir nulėmė, kad vaikui leido mokytis piešti. Baigęs keturias klases, Vladas įstojo į tuo metu vienintelę Vilniuje I. Trutnevo piešimo mokyklą. Ją baigęs išvyko į Peterburgą, mokėsi A. Štiglico taikomosios dekoratyvinės dailės mokykloje. Ir čia nesisekė – penkerių metų kursą įstengė užbaigti per aštuonerius metus. 1915 m. rudenį V. Didžiokas buvo pašauktas į caro armiją ir greitai paleistas dėl blogos sveikatos. 1917 m. pradžioje už dekoratyvinį pano „Šventas Jurgis“ jis gavo laisvojo menininko vardą. 1917 m. rudenį V. Didžiokas septynioliktuoju iš penkių šimtų stojusiųjų buvo priimtas į Peterburgo dailės akademiją. Iš viso į kursą priimta aštuoniolika studentų.

Maskvoje badas, suirutė. Tėvas iš Vilniaus kas mėnesį siuntė Vladui po 25 rublius, visą savo algą, tačiau ir jų jaunuoliui nepakako prasimaitinti. Vladas paliko studijas, nes šlubavo sveikata, ir pradėjo piešimo bei tapybos privačioje dailės mokykloje mokyti kitus. Gaudavo 100 rublių algos. Čia jis sutiko savo gyvenimo moterį Barborą... Apie Didžiokų gyvenimą, skaudų šios šeimos likimą daug duomenų surinko kaišiadorietis žurnalistas Jonas Laurinavičius, kaunietė muziejininkė Pranciška Genevičiūtė, Kaišiadorių savivaldybės viešosios bibliotekos Dovainonių filialas. Atsiminimus paliko ir pati Barbora.

Rusijoje prasidėjus revoliucijai, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1918 m. Didžiokai grįžo į Vilnių. Iš pradžių Vladas įsidarbino teatre pagalbiniu darbininku, paskui – bolševikų sukurtame Švietimo liaudies komisariate. Važinėjo po nacionalizuotus dvarus, inventorizavo meno kūrinius, nustatinėjo jų autorius. Vilnių užgrobus lenkams, išvyko į Kauną.

Dirbo Valstybiniame operos ir baleto teatre. Jis buvo pirmasis Lietuvos scenografas profesionalas. Tačiau pagrindinė dailininko V. Didžioko veiklos sritis – molbertinė tapyba: peizažai, portretai, figūrinės kompozicijos. Nuo 1920 m. dalyvavo lietuvių dailės parodose, Kauno meno mokykloje dėstė piešimą bei dekoratyvinę tapybą. Sukūrė litografijų („Autoportretas“ – 1923, „Žmonos portretas“ – 1924), scenovaizdžių (Dž. Verdžio „Rigoletas“ – 1921, C. Gounodo „Faustas“ – 1924, F. Šilerio „Plėšikai“ – 1928), nutapė psichologinių portretų (J. Tallat-Kelpšos, J. A. Herbačiausko, abu 1925; A. Sodeikos, „Marijona Rakauskaitė Karmen rolėje“, abu 1926), peizažų („Ronžė“ – 1926, „Bitynas“ – 1938). Kūriniai apibendrintų formų, ryškių spalvų. LDM saugomi dailininko darbai: „Rumšiškės“ (1940, LDM), „Žiemos peizažas su tvora“ (1940, LDM), „Miškas žiemą“ (1941, LDM) ir kt.

Barbora, ištekėjusi už Vlado, greitai išmoko lietuviškai, įsitraukė į kultūrinę veiklą. Ji irgi tapė, darbai susilaukė pripažinimo.

Nuo 1923 m. dalyvavo parodose, 1932 m. surengė personalinę šaržų parodą Kaune, kurioje eksponuota apie aštuoniasdešimt darbų. Ši paroda susilaukė didelio atgarsio. Dailininkė dirbo teatro srityje. Ji dekoravo P. Čaikovskio baletą „Spragtukas“ (1928 m.) Valstybės teatre. Be to, Didžiokienė projektavo sceninius kostiumus muzikiniams spektakliams. B. Didžiokienė XX a. pradžioje dalyvavo lošiamųjų kortų konkurse. Jos kortų projektai originalūs, jiems būdingas ornamentinis piešinys ir tipažai iš aplinkos gyvenimo, traktuoti su humoru. Nutapė portretų (J. Tumo-Vaižganto, 1925), natiurmortų („Dvi kaukės“, „Ekrano gražuolė“ – 1927, „Natiurmortas“ – 1957), peizažų, figūrinių kompozicijų. Sukūrė scenovaizdžių (P. Čaikovskio „Spragtukas“, 1928), operos spektaklių kostiumų (O. C. Nicolai „Vindzoro šmaikštuolės“ – 1928, B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“ – 1934), iliustracijų (J. F. Kuperio knygoms), lėlių, šaržų, lošiamųjų kortų. Kūriniai dekoratyvūs, manieringi, ekspresyvios tapysenos; turi primityvizmo bruožų, natiurmortai dažniausiai siužetiniai.

Kai laikraščiai pranešė, kad Dovainonyse iš varžytinių parduodamas Domicelės Ramelienės ūkis su 12 ha žemės sklypu, Didžiokus apstulbino vietovės gamtos grožis: už kelių šimtų metrų vingiuoja Nemunas, kelias į Alytų ir Vilnių, o kur dar beržynas ir stati uola, Mergakalniu vadinama. Legenda pasakoja, kaip karalienė Katerina su keturiais arkliais kinkyta karieta lėkusi nuo persekiotojų, bet pamačiusi, kad nepavyks, nudardėjo nuo skardžio. Didžiokų neišgąsdino ir tragiškas Ramelių likimas. Antanas Ramelis kivirčo metu nušovė pavydųjį kaimyną Pukštą, sužeidė jo tėvą, žmoną. Vyrą nuteisė kalėti iki gyvos galvos, o nuostoliams padengti ūkis buvo išvaržytas. Didžiokai jį ir nusipirko, o Ramelienė su trimis mažais vaikais išėjo nežinia kur...

Dovainonyse Barbora rūpinosi ūkiu. Iš pradžių vyras dar dirbo Kaune pedagoginį darbą, kaime tik vasarodavo, bet pablogėjus sveikatai persikėlė čia nuolat gyventi. Niekada nemokėjęs dirbti žemės darbų, Vladas pasiėmė pusininką Juozą Čižą, vėliau – Kazį Randakevičių. Gaudavo iš nuomininkų derliaus dalį: daržovių, javų, bulvių, šimtą kitą litų. Iš dailininko uždarbio susiremontavo gyvenamąjį namą, sudėjo ąžuolines grindis, o sienas papuošė jųdviejų su Barbora paveikslais. Jiems labai patiko sklidinas vandens šulinys, beržynėlis už trobos, sodelis. Pats sodino iš Vokietijos gautas obelaites, skiepijo jas. Sako, ir Igno Randakevičiaus sode kelias obelaites paskiepijo, nes tas dailininką kartais nuveždavo į Pravieniškių geležinkelio stotį, kai Didžiokas dirbo Kauno meno mokykloje. Ilgai ieškojo geltonųjų dobiliukų sėklos, o rado ją Kaune vykusioje žemės ūkio parodoje. Kaip ir pūdą lubinų. Kaimynai nosis pakabinę žiūrėjo į dailininko keistenybes. Gandai apie keistąjį menininką pasiekė tolimesnes apylinkes, tai visi jį stebėjo. Po kurio laiko V. Didžiokas užsigeidė bičių. Nusipirko šešis avilius, vėl sukeldamas kaimynų nuostabą, nes aplinkui bičių niekas neturėjo. Taip daryti paskatino gydytojų patarimai, kad plaučius stiprina karštas pienas su medumi. Dailininkas pats tapo bitininku, nes niekas iš kaimynų to darbo neišmanė.

Rumšiškių vidurinės mokyklos septintokai ir mokytojai (Barbora Didžiokienė sėdi trečioji iš kairės). 1950 m. Stanislovo Abromavičiaus asmeninio archyvo nuotrauka.


Tačiau labiausiai visus stebino Didžiokų šunys. Iš pradžių jie įsigijo vilkinį, su juo ir mažuoju Jurgeliu Vladas vaikščiojo po apylinkes. Kai kaimiečiai pamatė, kad Didžiokai šunis prausia, kerpa, šukuoja, perka maistui šviežią mėsą, tik pečiais trūkčiojo.

Jau nuo trečiojo dešimtmečio vidurio Vladą vargino sunki tais laikais liga – tuberkuliozė. Dovainonyse sveikata tarsi sustiprėjo, savo sodyboje dailininkas pradėjo intensyviai tapyti.

Čia V. Didžiokas išgyveno ir sunkiausias savo gyvenimo dienas. 1939 m. Rumšiškių gydytoja Butkevičienė nustatė vienturčiam sūnui Jurgeliui sunkią ligą – džiovą. Gydytoja išrašė, o miestelio vaistininkas Jeremija Rubinšteinas davė nuo ligos vaistų. Tik Vladas turėjo keistą nuostatą – nepripažino moterų gydytojų, tad ir Butkevičienės nepaklausė. Vežė vaiką į Kauną pas gydytojus vyrus. Deja, buvo sugaištas brangus laikas, o diagnozė liko ta pati... 1940 m. balandžio 10-ąją aštuoniolikmetis Jurgis, kurio vaikystės portretas atnešė Barborai šlovę, mirė. V. Didžiokas atsisakė tarnybos Kaune ir užsisklendė Dovainonyse. Barbora Didžiokienė pasakojo: „ Beveik visus paskutiniųjų metų paveikslus Didžiokas nutapė savo sodyboje Dovainonyse arba Rumšiškėse. Net penkis etiudus Didžiokas nutapė 1937-ųjų gruodžio 14-31 dienomis. Kasdien, apsivilkęs medžiotojo apranga, jis ėjo į beržynėlį prie mūsų sodybos ir tapė. Čia nutapė žinomą kūrinį „Žiemos paveikslą", kurio nuotrauka išspausdinta „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje" (1966). Paveikslą įsigijo M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Rudens dailės parodai (1940) Didžiokas pateikė vienuolika darbų. Prieš mano ovalinį veidrodį, išsinešęs jį į kiemą, nutapė autoportretą. Panemunėje nutapė Mergakalnį. Atsimenu ir kai kuriuos kitus paveikslus: „Vyšnelė", „Obelis", „Beržynėlis", „Kluonas"... Vyšnelė augo prie mūsų lango, bet iššalo, obelis irgi neišlaikė žiemos šalčių, beržynėlis virto beržynu, o kluoną pardavėme. 1941 Didžiokas nutapė mūsų kaimyno Antano Laužinsko portretą ir „Verpėją". Abu darbai buvo eksponuojami dailės kūrinių parodoje Vilniuje“.

1941 m. už pagalbą ūkio darbuose nutapė kaimyno portretą ir jam padovanojo. Ilgai paveikslas kabėjo kaimo gryčioje, bet į vieną parodą dailininkas jį nuvežė ir sulaukė pagyrimų. Paveikslui „Verpėja“ pozavo irgi kaimynė, tačiau darbas nepasisekė, dailininkas manė, kad išsirinko prastą pozuotoją...

1940 m. Rumšiškių klebonas Jonas Juodeikis paprašė dailininko remontuojamai bažnyčiai nutapyti kelis paveikslus ir išdažyti bažnyčios vidų. Moterėlės sunešė drobinio audinio rietimus, klijavo juo sienas. Ant nudažytos drobės V. Didžiokas nutapė du paveikslus: „Kristaus karstas“ ir „Angelai“. Pastarajame, esančiame priešais Didįjį altorių, angelai laiko ryškių raidžių užrašą: „Garbė Dievui Aukštybėse“. Vieną paveikslėlį bažnyčiai nutapė ir B. Didžiokienė. 1958 m. Rumšiškėms keliantis iš būsimojo Kauno marių dugno, ardant bažnyčios sienas paveikslai buvo nuimti, paskui vėl pritvirtinti, tad išliko iki šių dienų.

Baisia prievarta, savo ir svetimo skausmo banga sukrėtė Didžiokus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. 1941 m. birželio 27-ąją sodyboje pasirodė vokiečiai, jie išvartė namus, nuniokojo sodą. Kad išgyventų, Didžiokai, likę be pragyvenimo šaltinio, pradėjo pardavinėti daiktus, drabužius, paveikslus. Sunkiai išgyveno Rumšiškių žydų tragediją. 1941 m. rugpjūčio 29 d. dailininkas stebėjo Rumšiškėse ilgą aštuoniasdešimties pasmerktųjų koloną, judėjusią į sušaudymo vietą prie Pievelių kaimo. Priekyje žingsniavo visų mylimas vaistininkas J. Rubinšteinas su anūkėliu ant rankų. Jis buvo vienintelis vyras toje kolonoje, nes kiti jau seniau buvo atskirti ir nužudyti. Paliko vaistininką su moterim ir vaikais, kaip reikalingiausią bendruomenei. Matydamas mirti vedamus žmonės, V. Didžiokas pasikūkčiodamas verkė... Visi žydai buvo sušaudyti į egzekucijos vietą sunkvežimiu atvykusių gal penkiolikos kareivių...

Pradėjo silpnėti ir paties dailininko sveikata. Jis mirė nuo džiovos, kuri neseniai buvo pražudžiusi sūnų Jurgelį, 1942 m. spalio 7 d. Kauno ligoninėje, sulaukęs vos 53-ejų. Palaidotas Rumšiškių kapinėse, greta savo sūnaus. Karstą iš Dovainonių į Rumšiškių kapines lydėjo jo draugai Antanas Zmuidzinavičius, Petras Kalpokas. 1958 m., tvenkiant Nemuną, tėvo ir sūnaus Didžiokų palaikai perkelti į Kruonio kapines. 1975 ant jų kapų pastatytas paminklas (arch. A. Meškauskienė).

Barbora Didžiokienė 1946–1954 m. dirbo piešimo mokytoja Rumšiškių mokykloje. Mokytoja B. Didžiokienė imponavo visus prieškario ponios įvaizdžiu, dėvėdavo senas skrybėles, šalius, įmantrius apsiaustus. Kalbėjo tyliai, mažai kam priekaištavo, nebent kas nors peržengdavo normalaus bendravimo ribas.

Visais laikais vaikai buvo ir bus patys išradingiausi ir kūrybingiausi. Mokytoja Barbora nebuvo labai griežta, tačiau reikalaudavo už darbelius atsiskaityti. Reikėdavo piešti lėles, katinus, vaizdelius. Vieni savarankiškai tepliodavo ant tada taip brangaus pilko piešimo lapo, kitiems ji pati nuvesdavo kontūrines piešinio linijas. Tik nepastebėdavo, kad pamokose ne visi piešdavo. Mat kai kas pasuko paprastesniu keliu: kai geriau piešiantis atnešdavo savo darbą mokytojai ant stalo, ta pieštuku parašydavo ant lapo pažymį, o plunksnakočiu jį perkeldavo į klasės žurnalą. Tada išradingieji padaužos mokytojos pažymį nuo lapo nutrindavo ir nešdavosi darbelį kaip savą... Būdavo, kad tas pats piešinys keliaudavo per kelias rankas. Mokytoja klastotės neįtardavo, o jei ką ir pastebėdavo, pabardavo šypsena. Kažkodėl pokariu piešimo pamokos buvo laikomos antraeilėmis, kaip ir pats gebėjimas piešti. O ir mokytoja jo nesureikšmindavo, nes darbas mokykloje, matyt, jai tebuvo pragyvenimo šaltinis.

Dabar B. Didžiokienės atminimas beliko tik šios panemunės mokyklos mokinių nuotraukose, kuriose ji visada sėdi vienoje pozoje: sukryžiuotomis rankomis ant kelių ir į fotoaparatą įbestu skvarbiu žvilgsniu. Rengdavosi juodos spalvos drabužiais, švarkas – didelėmis sagomis, plaukai lygiai sušukuoti, už nugaros susegti kuodeliu... 1961 B. Didžiokienei buvo paskirta personalinė pensija.

Kai 1971 žurnalistas Jonas Laurinavičius apsilankė pas dailininkę, ji pasakojo: - Gera man Dovainonyse. Tylu, ramu. Su žmonėmis sugyvenu. Jie vis ateina pas mane, va ir šiandien kaimynė skerstuvių atnešė. Mokytojai Janulevičiai nuolat užsuka. Mokiniai pašefuoja mane. Bet aš ir pati sveikata nesiskundžiu, dar galiu dirbti. Ir nebijau jokio darbo. Pati sau ne tik drabužius pasisiuvu, bet ir namą paremontuoju ir ant stogo užsikerėpšlinusi kaminą pavalau. Ir bulves pati nusikasu. Pinigų niekad daug neturėjau, tik šiam kartui, nes pinigai žmones gadina. Su vyru buvom geri bičiuliai. Kartais susidurdavome kaip šuo su kate, bet po to vėl rasdavau bendrą kalbą. Gyvenimas visko mane išmokino, tik niekad negalėjau vogti ir spekuliuoti. Tai turbūt ir viskas.

Neretai imdavosi molberto, tapė. Rusų kalba parašė atsiminimus apie savo vyrą (išsiuntė Dailės muziejui). Buvo be galo optimistė, noriai priiminėjo svečius, mielai dalinosi įspūdžiais apie vyrą ir kitus dailininkus. Minint B. Didžiokienės 75-ąsias gimimo metines (1971) ją aplankė grupė dailininkų. J. Kuzminskis apie viešnagę pas ją „Literatūroje ir mene" (1972 01 01) rašė: „Jinai prisimena nemažai senų kultūros veikėjų, dailės gyvenimo įvykių, kuriuos, sako, užrašanti. Turi archyvinės medžiagos (...). Ir dabar dar tapo natiurmortus, gėles, kompozicijas. Paveikslais nukabinėtos visos kambario sienos. Ji mėgsta paprastą kaimišką gyvenimą. Atrodo gana žvali, vaistų nevartoja".

P. Genevičiūtė „Kauno dienoje" (1996 12 28) rašė: „Ji mano atminty išliko lyg kokia miško laumė, kvepianti obuoliais ir grybais, žvelgianti atvirom giliom akim, šviečianti balta galva. Jos namo durys visad buvo nerakintos - tik šakaliu perkišta sklendė bylojo, kad šeimininkės šiuo metu nėra namuos. Tačiau jautėsi ją esant netoliese. Netrukus ji išnirdavo iš beržynėlio ar iš sodo su obuolių ar grybų kraitele ant rankos, dviejų šunelių skalijimo lydima. Kiekvieną sutikdavo svetingai, sodindavo už plataus stalo ir būtinai vaišindavo. Savo uogiene, savo vynu, arbata".

B. Didžiokienė palaidota Kruonio kapinėse. Antkapinis paminklas ant V. Didžioko ir jo sūnaus kapų buvo pastatytas 1975 (autorė - arch. A. Meškauskienė). 1991 m. prie antkapinio paminklo buvo pakeista akmens plokštė ir joje iškaltos visų trijų Didžiokų šeimos narių vardai ir pavardės, gyvenimo datos.

Po B. Didžiokienės mirties sodybą savo žinion perėmė Dailės fondas, kuris 1977 namą paremontavo. Prie namo buvo prikalta memorialinė lenta. Tačiau namas nyko, stovėjo negyvenamas, apžėlęs piktžolėmis („Literatūra ir namas", 1987 12 05). Po to šį namą nupirko kaunietis dailininkas Antanas Mikalauskas, kuris ir persikėlė į jį gyventi. Name kai kas eksponuojama iš V. ir B. Didžiokų kūrybos.

1996 12 20 M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo surengta B. Didžiokienės darbų paroda, skirta dailininkės 100-osioms gimimo metinėms, išleistas parodos katalogas, parodyta dokumentinė kino juosta iš paskutiniųjų dailininkės gyvenimo metų.

B. Didžiokienė mirė 1976m. rugpjūčio 18 d. Dovainonyse, palaidota Kruonio kapinėse, greta sūnaus ir vyro.



Barbora Didžiokienė „Jurgio portretas“ (1926).


Barbora Didžiokienė. Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. (1925).


VLADAS DIDŽIOKAS 1889–1942. Merginos portretas. 1931 Drb., al., 58 x 80.


VLADAS DIDŽIOKAS. Natiurmortas. 1923 m.


ŠALTINIAI

Visuotinė lietuvių enciklopedija.- V., 2003.t. 4, p. 733.

Internetinė svetainė http://www.ldm.lt

Internetinė svetainė http://www.ldm.lt/Dailininkai/K_Lietuvos_tapyba.htm

Dailininkų Didžiokų gyvenimo istorija / Stanislovas ABROMAVIČIUS // Nemunas.- 2008, Nr.23, p.6-10.

Užmirštoji sodyba / Jonas Laurinavičius // Literatūra ir menas. – 1987, gruod. 5, p. 16.

Užmirštoji sodyba / Jonas Laurinavičius // Literatūra ir menas. – 1987, gruod. 5, p. 16.