Bagdonas Vytautas „ Iš atminties neišblėstantys įvykiai“

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (115 balsai)

Anykštėnai, kruopščiai renkantys, po kruopelytę atkuriantys Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio istoriją, įrašė ir tokias eilutes:

„ 1991 m.sausio 13 d. vidurdienį Anykščiuose A.Baranausko aikštėje įvyko TSRS agresiją smerkiantis mitingas. Į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų išvyko 12 autobusų...“

Tai – tik pora lakoniškų eilučių iš Anykščių Sąjūdžio istorijos, kuri buvo skelbiama Lietuvos Sąjūdžio Anykščių tarybos ir Santaros „Už demokratinę Lietuvą“ tarybos laikraštyje „Žiburys“ bei kituose Anykščių krašto leidiniuose. O už tų sakinių „slepiasi“ labai daug kas. Tai ir žmonių begalinis troškimas iškovoti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, patriotiškai nusiteikusių anykštėnų aktyvumas, tiek organizuojant mitingus, susirinkimus, sambūrius vietoje, tiek dalyvaujant panašiuose masiniuose renginiuose Vilniuje. Tai ir didžiulis rūpestis dėl Tėvynės Lietuvos ateities, išsivadavimo iš okupantų jungo, ir noras konkrečiais veiksmais, savo parama prisidėti prie Laisvės siekių iškovojimo.

Tomis dienomis, kai kilo pavojus Lietuvos Laisvei, gausus būrys Anykščių krašto gyventojų važiavo į šalies sostinę budėti prie gyvybiškai svarbių objektų, net negalvodami apie savo likimą, apie gresiančius pavojus sveikatai, gyvybei. Ne vienam teko ir nukentėti. Pašlijusi sveikata, suluošinti likimai, progresuojančios ligos, naktimis tebesapnuojami košmarai, visokios negalios- tokį atpildą visam gyvenimui gavo daugelis Laisvės gynėjų. Laimei, visi anykštėnai, budėję tomis sausio dienomis prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ar kitų svarbių objektų sostinėje, grįžo į namus gyvi, nors ir su sveikatos problemomis.

O juk būta žmonių aukų. Laisvės gynėjus traiškė sovietiniai tankai, gyvybės siūlus nutraukinėjo kulkų lietus, kai kam tomis žūtbūtinėmis akimirkomis plakti nustojo širdys...


Vytautas BAGDONAS [1]

Turinys

Svėdasų krašto žmonės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje

Budėti prie „Lietuvos širdies“- Aukščiausiosios Tarybos rūmų tomis sausio dienomis važiavo ir kai kurie Svėdasų krašto žmonės. Tarp jų buvo ir tuometinio Malaišių kolūkio aktyvūs sąjūdiečiai. Šiame ūkyje itin aktyviai reiškėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupė, nuo pat pirmųjų savo veiklos dienų pradėjusi kovoti su įvairiomis negerovėmis, pradėjusi burti kolūkiečius naujoms pertvarkoms. Sąjūdiečių iniciatyva buvo atsikratyta ir kelis dešimtmečius gyvavusio „Lenino keliu“ kolūkio pavadinimo. Pagerbiant kraštiečio lietuvių literatūros klasiko, tautos patrioto kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto atminimą, ūkis buvo pavadintas rašytojo gimtųjų Malaišių sodžiaus vardu...

Ne visi šio kolūkio Sąjūdžio aktyvistai turėjo galimybę 1991-ųjų sausio 13-ąją išvykti į Vilnių ir būti tų košmariškų įvykių liudininkais. Dauguma jų su dideliu jauduliu sekė pranešimus per radiją, televiziją, kol okupantai nenutraukė transliacijų...

Tuo tarpu plentu nuo Rokiškio pro tuometinio kolūkio teritoriją link Svėdasų, Utenos į Vilnių važiavo kolona didelių autobusų su pora tūkstančių rokiškėnų, pasiryžusių ginti nuo okupantų Aukščiausiąją Tarybą... Jau kitos dienos rytmetį Malaišių kolūkyje vieni kitiems perdavinėjo kraupias žinias apie Laisvės gynėjų mirtis, apie sovietinių kareivių išpuolius prieš beginklius žmones prie televizijos bokšto. Tarp žmonių, paaukojusių savo gyvybes ant Lietuvos Laisvės aukuro, buvo minima ir rokiškėno Alvydo Matulkos pavardė. O tai ypač jaudino malaišiečius. Juk Svėdasų seniūnijos Malaišių kolūkis buvo pačiame Anykščių rajono pakraštyje, visai šalia Rokiškio rajono ribos. Dažnas apsiprekinti į turgų ar parduotuves važinėjo būtent Rokiškin, nes ten netgi arčiau kaip į rajono centrą. Tais laikais tarpusavyje bendravo Anykščių ir Rokiškio rajonai, abiejų rajonų apylinkės, atskiri kolūkiai. Taigi, kaimyninį Rokiškį pasiekusiai tragedijai neliko abejingi ir Anykščių krašto žmonės, ką jau bekalbėti apie svėdasiškius ar Malaišių kolūkio žmones...

Veiklus sąjūdininkas kunigiškietis Aloyzas Kovas tada užsuko į kolūkio pirmininko, Anykščių rajono tarybos deputato Mindaugo Lisausko kabinetą. Garbaus amžiaus žmogus, be galo jaudindamasis, ūkio vadovui užsiminė, kad reikėtų nuvažiuoti į Alvydo Matulkos laidotuves, pagerbti jo atminimą, paguosti artimuosius, palydėti Laisvės gynėją į paskutiniąją kelionę. Pats būdamas prijaučiantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėjoms, palaikantis Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės siekius, kolūkio pirmininkas pritarė tokiam pasiūlymui. Tuoj pat į Anykščius buvo pasiųstas automobilis su atsakingu darbuotoju, kad būtų nupirktas vainikas ir ant jo kaspinų išrašytas atitinkamas patriotiškas užrašas. Vietoje suorganizuota delegacija, turėjusi vykti į laidotuves...

Kartu su grupe ūkio darbuotojų į A.Matulkos laidotuves teko važiuoti ir šių eilučių autoriui. Kaip šiandien prisimenu tą dieną. Bajorų gyvenvietėje, esančioje už Rokiškio, vos suradome vietą pastatyti automašiną. Automobiliai su delegacijomis iš Rokiškio, Anykščių, Kupiškio, Utenos, Panevėžio, Pasvalio ir kitų vietovių vis važiavo ir važiavo, kultūros namuose, kur buvo pašarvotas velionis, augte augo gėlių, vainikų „kalnai“. Sunku buvo pro žmonių spūstį „prasibrauti“ prie Alvydo karsto, tik per didžiausius vargus galėjome paspausti rankas, pareikšti užuojautą velionio motinai, seserims...

Matulka Alvydas – Sausio 13-osios auka

A. Matulka (Nuotrauka iš tinklapio http://www.laisve15.lt/dokumentas-54.htm)

Sausio 13-osios auką Alvydą Matulką [2] kitą dieną palydėjome ir į paskutinę kelionę. Tiek žmonių, kiek būta tądien laidotuvėse, Bajorų kaimas vargu ar kada nors regėjo. Ketvertą kilometrų iki Rokiškio priemiestyje esančių Kalneliškių kapinių visi ėjo paskui karstą pėsčiomis. Kai pirmieji laidotuvių dalyviai pasiekė kapines, nuo Bajorų kiti dar tiktai ėjo... Gražiai, iškilmingai atsisveikinta su šiuo Rokiškio krašto sūnumi, kaip tauta atsisveikino ir su kitomis Sausio 13-osios aukomis: Loreta Asanavičiūte, Dariumi Gerbutavičiumi, Rimtautu Juknevičiumi, Mindaugu Balavaku, Titu Masiuliu, Algirdu Kazlausku bei kitais Laisvės gynėjais...

Po tų įsimintinų laidotuvių praėjo keleri metai, ir man vėl teko spausti Alvydo Matulkos motinos Marijonos ranką. Tuomet pas ją Bajoruose lankiausi jau kaip respublikinio dienraščio žurnalistas. Vėliau teks lankytis dar ir dar kartą. Ir visuomet Marijona Matulkienė kartojo ir kartojo prisiminimus apie paskutiniąsias sūnaus gyvenimo valandas... Tuomet Alvydui buvo trisdešimt penkeri. Jis, baigęs Panemunėlyje vidurinę mokyklą ir Kauno profesinėje technikos mokykloje įsigijęs šaltkalvio- įrankininko specialybę, darbavosi vairuotoju Rokiškio valstybiniame paukštininkystės ūkyje. Buvo darbštus, pareigingas, visų gerbiamas. Rūpinosi ir savo namais, padėdavo kaimynams, nebuvo pramuštgalvis, nepiktnaudžiavo svaigalais. Mėgo skaityti knygas, buvo linksmas, turėjo sužadėtinę Aldoną.

Alvydas keletą kartų norėjo važiuoti su kitais į Vilnių, kai savanoriai budėtojai ten buvo kviečiami iš visos Lietuvos. Bet per darbus vis negalėjo to padaryti. O tą lemtingą sausio 13-ąją jis viską metė ir susiruošė kelionėn. Motina dar bandė sūnų atkalbėti, perspėti apie gresiantį pavojų, bet Alvydas buvo neperkalbamas. Dargi pareiškė, kad dėl Nepriklausomybės nebijantis mirti... „Taip skubėjo, taip skubėjo Alvydas iš namų į Vilnių. Gal mirtį jautė, kad net du kartus, išeidamas iš namų, su manimi atsisveikino?-stebėjosi motina, kai su ja bendravau jaukioje Matulkų troboje.

Iki Rokiškio Alvydas Matulka nuėjo pėsčiomis, o ten kartu su kitais sėdo į autobusus. Vilniuje, vos įvažiavę į miestą, rokiškėnai buvo pasiųsti į Gedimino prospektą budėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Čia degė laužai, būriavosi žmonės. Kas meldėsi, kas traukė tautines dainas ar šiaip šnekučiavosi. Kartas nuo karto vis pasigirsdavo pranešimai apie sovietinės kariuomenės judėjimą televizijos bokšto link. Kai Alvydas išgirdo, kad žudomi, tankų vikšrais traiškomi taikūs budėtojai, dar spėjo kaimynystėje esančių pasiteirauti: „Nejaugi kareiviai gali šaudyti žmones?“ Ir tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Rokiškėnas staiga griebėsi už širdies ir sukniubo aikštėje. Pro barikadas Alvydą greitai nunešė į namą šalia Parlamento, į gydytojo Valerijaus Ostapenkos butą. Gydytojas suteikė pirmąją pagalbą, bet būtinai reikėjo kviesti greitąją pagalbą, nes buvo blogai su širdimi. Greitoji kaip tyčia atvažiavo tiktai po pusantros valandos. Šios mašinos tuo metu gabeno sužeistuosius, užmuštuosius iš Karoliniškių, nuo televizijos bokšto prieigų. Atvykę medikai dar griebėsi paskutinės išeities, leido vaistus tiesiai į širdį, darė širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą, bet viskas buvo veltui. Alvydas Matulka užgeso. Šalia savo kraštiečių, pusseserės Nijolės Gudelevičienės. Medicinos ekspertai po tyrimo nustatys, kad “1991 metų sausio 13-osios dienos naktį, apie 2 valandą Alvydas Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto...“

Senutė motina, klausydamasi radijo pranešimų apie žuvusiuosius, net nepagalvojo, kad diktoriai skelbia ir josios sūnaus mirtį. Mat, toji pavardė buvo iškraipyta, netaisyklinga, tik kažkas panašaus į Matulkos pavardę. Motina vis laukė sugrįžtančio sūnaus. Tiktai, kai išgirdo pranešimą, kad Vilniuje prie Parlamento mirė rokiškėnas Alvydas Matulka, iš karto dangus aptemo, ašaros pradėjo lietis skruostais, širdis ėmė virpėti...

Alvydas Matulka po mirties Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio ordinu. Motinai sūnaus apdovanojimą įteikė tuometinis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Kalneliškių kapinėse ant Alvydo kapo valstybės lėšomis buvo pastatytas rausvo granito paminklas. Senutei Marijonai Matulkienei buvo skirta valstybinė pensija kaip netekus maitintojo, vėliau skirta ir nukentėjusiems asmenims mokama pensija. Vėlesni įvykiai, susiję su tų pensijų gavimu, tiesiog primena „juodą humorą“, bet tai kainavo senutei didvyrio motinai daug nervų ir sveikatos. Lygiai po penkerių metų nuo sūnaus mirties, 1996 m. kovo mėnesį M. Matulkienė gavo pranešimą iš SODROS Rokiškio skyriaus, kad jai nutraukiama nukentėjusio asmens pensija, nes „Jūsų sūnus nepripažintas nukentėjusiu nuo 1991 m. sausio 13 dienos veiksmų“. Senutė tuomet daug ašarų išliejo. Ir verkė jinai ne dėl tų menkų litų. Jai buvo skaudu, kad penkerius metus viskas buvo gerai, o staiga suabejota, pradėta aiškinti , kad Alvydas sirgo širdies liga. O juk josios sūnus niekuomet širdimi nesiskundė, buvo sveikas, stiprus. Tarnavo ir kariuomenėje, o kai pradėjo dirbti vairuotoju, dažnai turėjo tikrintis sveikatą. Niekas jokių ligos pėdsakų neaptiko... Marijona Matulkienė, rodydama iš SODROS gautą laišką, šių eilučių autoriui tuomet rodė ir žurnalisto Edmundo Ganusausko knygoje „Gyvoji barikada“, pasakojančioje apie sausio 13-osios įvykius, pabrauktas eilutes: „Tai irgi smurtinė mirtis- žmogaus širdis neišlaikė, kai nuo Karoliniškių, kai nuo Vingio ėmė ristis šturmo aidai...“ Tos eilutės buvo skirtos Alvydai Matulkai.

Sodros Rokiškio skyriaus darbuotojai, pasirodo, ne šiaip sau sugalvojo panašų pranešimą, įskaudinusį Marijoną Matulkienę. Besidomint tokiais keistais, tiesiog nesuprantamais dalykais, paaiškėjo, kad iš tuometinės Socialinio aprūpinimo ministerijos buvęs telefono skambutis: kažkoks valdininkas teiravosi, ar Matulkienė gauna padidintą pensiją. Kai sužinojo, kad tokia pensija mokama, pasiteiravo, ar tam yra atitinkami dokumentai? Tokių dokumentų nebuvo. Juk ir taip viskas akivaizdu: žmogus staiga mirė, budėdamas prie Parlamento. Beje, iš tos pačios ministerijos tuoj po sausio įvykių irgi buvo telefono skambutis. Tuomet teirautasi, ar rokiškėnų didvyrio šeimai reikia kokios paramos, netgi priminta, kad tokio žmogaus artimaisiais reikia pasirūpinti... Vykdydami savo tiesioginių viršininkų parėdymą, rokiškėnai Sodros darbuotojai paprašė Lietuvos generalinės prokuratūros atsiųsti pažymą, patvirtinančią, kad Alvydas Matulka nukentėjęs dėl sausio 13-osios okupantų agresijos. Gautas atsakymas šokiravo. Rašte iš Generalinės prokuratūros buvo teigiama, kad parengtinio tardymo metu baudžiamojoje byloje, remiantis teismo medicinos ekspertų išvadomis, nustatyta, jog pilietis A.Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto, nes prieš tai sirgo chroniška išemine liga... Žinoma, žiniasklaidai plačiai tuos kurioziškus dalykus paskelbus, apie kažkieno išgalvotą chronišką širdies ligą visuomenę informavus, klaida buvo ištaisyta, nutraukta pensija vėl pradėta mokėti. Betgi senutės Laisvės gynėjo motinos širdyje nuoskauda taip ir liko. O dar po kelerių metų Marijona Matulkienė iškeliavo Anapilin. Išėjo su brangaus sūnaus Alvydo vardu lūpose...

Visuomet, kai tiktai būnu Rokiškyje ir turiu daugiau laisvesnio laiko, vis užsuku į naująsias miesto kapines ir aplankau Alvydo Matulkos kapą. Miela, malonu širdžiai, kad kapas gražiai prižiūrimas, kad skendi gėlėse. O valstybinių švenčių, atmintinų datų progomis prie Laisvės gynėjo amžinojo poilsio vietos vyksta ir patriotiniai jaunimo sambūriai, gėles, vainikus padeda Rokiškio rajono vadovai, politinių partijų, judėjimų, nevyriausybinių organizacijų atstovai, atminimą pagerbia drauge su Alvydu važiavę į sostinę Parlamento gynėjai. Ne kartą čia teko matyti ir kitų Aukštaitijos regiono rajonų delegacijas. Kaskart prieš sausio 13-ąją, kuri teisėtai vadinama Laisvės gynėjų diena, mane vis užplūsta tokie prisiminimai. Ir jų nei iš atminties, nei iš širdies išbraukti neįmanoma...

Laisvės gynėjo motiną sugraudino užrašas ant... vainiko

Neseniai „XXI amžiuje“, „Utenyje“, prisimenant Laisvės gynėjus ir 1991 –ųjų Sausio 13-osios tragiškus įvykius, buvo išspausdintas šių eilučių autoriaus pasakojimas apie rokiškėną Alvydą Matulką, kuris tą lemtingą naktį budėjo prie Parlamento rūmų ir staiga mirė nuo širdies infarkto. Pasakojome ir apie tai, kaip Svėdasų apylinkės Malaišių kolūkio gyventojai, aktyvūs sąjūdininkai važiavo į Laisvės gynėjo A.Matulkos laidotuves, kaip palydėjo jį į amžinojo poilsio vietą, prisiminė savo susitikimus su velionio motina Marijona Matulkiene... Šiame rašinyje vėl norisi grįžti prie tos pačios temos, nes ją padiktavo pamatytas videofilmas.

Šiemet Laisvės gynėjų dienos išvakarėse Lietuvos televizijos 2 kanalas rodė žurnalisto Kazimiero Šiaulio, režisieriaus Sauliaus Vosylio ir operatoriaus Algirdo Rėklio 1991 metais sukurtų videofilmų „Laisvės prospektas“ ciklą. Visos šių filmų dalys buvo skirtos Sausio 13-osios aukoms, atskiriems žmonėms, paaukojusiems savo gyvybes ant Laisvės ir Nepriklausomybės aukuro.

Septintoji videofilmo „Laisvės prospektas“ dalis papasakojo apie kėdainiškį Vytautą Kuncevičių ir rokiškėną Alvydą Matulką. Televizijos filme apie savo vienturtį sūnų nuoširdžiai pasakojo garbaus amžiaus sulaukusi Marijona Matulkienė, kuri prisiminė ir kaip gražiai, garbingai Alvydas buvo palydėtas paskutinėn žemiškon kelionėn...

Filmo pabaigoje, braukdama nuo skruosto ašaras, M.Matulkienė prisipažino, kad laidotuvėse ją labai sugraudino ir sujaudino užrašas ant vainiko, kurį atvežė vieno Anykščių rajono kolūkio ( tik tikslaus pavadinimo ji neprisimena) delegacija. Pasak garbaus amžiaus moteriškės, tai buvo užrašas ant vainiko kaspinų: „ Alvydui Matulkai- pirmajai Nepriklausomybės kovų aukai Rokiškio krašte“... Jeigu tądien žiūrėjo šį videofilmą kas nors iš tuometinio Malaišių kolūkio atstovų- delegacijos į Alvydo Matulkos laidotuves narių, galėjo tokiais Laisvės gynėjo motinos pasakytais žodžiais prieš TV kamerą, tiktai pasididžiuoti. Būtent malaišiečiai vežė į Rokiškio rajono Bajorų kaimą, kur buvo pašarvotas Parlamento gynėjas Alvydas Matulka, vainiką su tokiu užrašu. Ant kaspino buvo užrašyti ir Anykščių rajono bei Malaišių kolūkio pavadinimai. Senyvo amžiaus moteris, iškankinta ašarų, pergyvenimų, jaudulio, rajono pavadinimą prisiminė, o kolūkio- ne. Ir nieko keisto- juk tuomet dar taip neseniai kolūkiečiai buvo atsikratę „Lenino keliu“ vardo, o kolūkį pavadinę kraštiečio lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtojo Malaišių kaimo pavadinimu...Rajono pavadinimą prisiminti nebuvo sunku, o štai Malaišių vardas senolės atmintyje ir „užstrigo“...

Nors ir nekuklu, tačiau tenka prisipažinti, kad vainiką užsakyti Anykščių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato Laidojimo biure teko šių eilučių autoriui, tuo metu dirbusiam Malaišių kolūkyje. Užrašą irgi patsai sugalvojau ir jį suderinau su aktyviais sąjūdininkais dabar jau šviesios atminties Aloyzu Kovu, Ričardu Berkevičiumi, kurie ir buvo idėjos pagerbti mirusio Laisvės gynėjo Alvydo Matulkos atminimą iniciatoriai.


Taigi, ir laikraščių puslapiai, ir televizijos videofilmai šiomis dienomis dar ir dar kartą privertė mintimis nukeliauti į tą įsimintiną 1991- ųjų sausį...

Bibliografijos nuorodų sąrašas

ANYKŠTĖNŲ BIOGRAFIJŲ ŽINYNAS: Vytautas Bagdonas [interaktyvus], Anykščiai [žiūrėta 2010 m. balandžio 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=28>


BAGDONAS, Vytautas. "Ano sausio įvykiai, atėmę sūnų, pribaigė ir mane..." : [apie Sausio 13-osios įvykius, mirusį rokiškėną A.Matulką, jo motiną M.Matulkienę]. Lietuvos aidas, 2001, sausio 12, p. 1, 12, iliustr.


JURGELIONIS, Rimantas. Be aukų Nepriklausomybės nebūtume pasiekę. Sekundė, 1998, sausio 13, p. 7.


PAMINKLAS UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ KRITUSIAM AlLVYDUI MATULKAI. Gimtasis Rokiškis, 1998, liepos 24, p. 11.


SAUSIO 13-oji tautos atmintyje: Alvydas Matulka (1955-1991) [interaktyvus], Vilnius [žiūrėta 2010 m. balandžio 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.laisve15.lt/dokumentas-54.htm>