Baltijos kelias - Šiaulių poetų eilėse
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
BALTIJOS KELIAS
Danutė Andrijauskienė [1]
Kito - Rankomis susiglaudę – ilga ir neaprėpiama Gyva grandine apjuosę Lietuvą – Amžiais, atrodo, šitaip Stovėsime - Petys į petį, Širdis į širdį. Meldžiamės tyliai savyje – Pasaulio kryžius, Kursai susideda iš Erškėčiuotų spindulių – esi pažinimo stebuklas. Žalią medį auginame Tau Ant akmeninio Altoriaus Gyva sielų malda – šviesos paukščiai Iš Ramybės šaltinio Teatneša Amžiną Taiką ir Meilę Lietuvai. Dieve! Atmintis mūsų šaknyse Brandos spalvomis tebežydi – Te niekada neištirpsta Būties šešėliuose Šitie bebaimiai veidai Ir svarbiausi vardai, nebegrįšime atgal – Tai mūsų priesaikos Kraujas, Tarsi saulė ant Delno, Kuriame taip šviesu. 2009 m. SĄJŪDŽIUI PRASIDĖJUSJanina Jovaišaitė [2]
o fantazijai – karūna. Sielvartui nereikia uždėti juokdario veido, kad būtų priimtas į pasiuntinių tarpą ir išklausytas, liūdesys gali prašyti užuojautos – nebus pavadintas elgeta. Gana apgavikei, bikini kostiumėlį nusimetusiai, Pasirašinėti meilės vardu Atsitiktinio kambario sienoje! Gailestingumo veidas atieškotas lyg lelija – Gailestingosios seserys užgims iš putų – Ir nueis per dienų sales. Protėvių sodybos, nuvalytos nuo prakeikimo, Statomos languose – Lyg žvakutės naktį – Lyg puokštės gėlių dieną, Kad surastų kelią grįžtantys sūnūs. O žodžiai – ne Užgavėnių Morės. Dabar poetų metas. BALTIJOS KELIUI ATMINTIZofija Karpienė
Ir bėgs. Buvo Baltijos kelias Ir bus. Liks kaip šviesiausias prisiminimas, Kaip baltas didelis paukštis, Suteikęs sparnus Laisvei, nešęs į viltį. Kokia bebūtų Dabartis, Tas šviesus džiaugsmas Anų dienų Neblėsta Ir neblės, Net neviltis Jo paliesti Negalės. 2010 m. * * *Juozas Sabaliauskas [3]
Sklando gražūs gandrai, Kaip vėlės Pražuvusių taip nekaltai, Kaip vėlės, Kurios Į sapnus pasibels. Liūdės Pasisups Po langais ant obels... Širdie, tiek iškentus skriaudų, Neraudok, Tėvynės sargyboj Tvirtai atsistok. Teisybės sargyboj Tvirtai atsistok Ir apgaunama Tu daugiau nesiduok. Nėra Šiam pasaulyje antžmogių. Ne. Yra žiburys Išsvajotam kalne. Yra mūsų prakaitas, kurs ir atves Į žiburį tą mūs brangias svajones. Per amžius gyva Mūsų meilė karšta. Ją gimdo Nauja savanorių karta. Yra mūsų klaidos, Gėla Ir kančia. - Mes viską įveiksim, Pakelsime čia, Kur daug Mūsų kraujo pralieta, Kur mes Išbraidėme pragaro Juodas gelmes. Širdie, tiek iškentus Skriaudų, Neraudok, Teisybės sargyboj Tvirtai atsistok. Teisybės sargyboj Tvirtai atsistok Ir apgaunama Niekada nesiduok! ATĖJĘ IŠ SAVO ISTORIJOSRomualdas Rutkauskas [4]
It žirnis prie kelio – Po kojom plėšikams Rytų-Vakarų. Atėję, neklausę, Nuraškę, išlaužę, Prisėję neapykantos, keršto spyglių
Neklusnūs vėl dygom – Nublokšti grobiką, Ir jį, ir save vis skandinę kraujy. Dėl to gal lig šiolei Pasauliui atrodom Dygliuotais peštukais žaizdotom širdim?
BALTIJOS KELIASRita Kastėnaitė Skeirienė [5]
Blaškomos Baltijos jūros audrų, Sujungtos siekių bendrų, Laisvės troškimo, Sukaupę ryžtą ir drąsą Išdrįso išrauti baimės sėklą, Atskleisti sau ir pasauliui Skaudžią istorijos tiesą Ir tiesiai į saulę, į šviesą Vingiuoja gėlėm išdabintas „Baltijos kelias“ Rankomis susikabinę Gyva grandine Jaunas ir senas, Girdi vieningą širdžių plakimą. Banguoja vėliavos, Plazda žvakelės plaikstomos vėjo Tiems, kurie šios dienos nesulaukė, Nebeatėjo. Laisvės medis atgijo, pumpurus krauna Te gyvenimo vėtros Jo iš šaknų neišrauna. Laisvė ne dovanota, Kaip kūdikis su meile išnešiota. Palieku priesaką Kartų kartoms – Branginkite, kas iškovota. |
