Baronas Algimantas – literatas, bardas, tautodailininkas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (209 balsai)
Algimantas Baronas, 2013 m. (Nuotr. Irmos Randakevičienės )


Algimantas Baronas – Anykščių literatų klubo „Marčiupys“ narys, bardas, tautodailininkas, įvairių medžio darbų meistras.

A. Baronas yra LATGA–A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra) narys.



Trumpi biografijos duomenys


Gimė Algimantas 1967 m. gruodžio 10 d. Moliakalnio k. (Anykščių r.). Nuo mažų dienų augo senelio Antano Meškausko sodyboje.

Algimantas su sesėmis, 1969 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


1975 m. pradėjo lankyti Svėdasų mokyklą. Būdamas septintoje klasėje pradėjo mokytis groti gitara.

Ne tik grojo, bet ir dainavo mokyklos chore, dalyvavo įvairiuose dainų konkursuose: „Dainų dainelės“, „Politinės dainos“ konkurse ir kt. 


Algimantas studentas. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


Baigęs vidurinę mokyklą įstojo mokytis į Vilniaus Geležinkelininkų profesinę mokyklą mokytis staliaus-baldžiaus specialybės.

Aukštesniąją mokyklą baigė su pagyrimu – taip vadinamu raudonu diplomu.

1987 m. gegužės mėnesį buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą, tarnavo Baltarusijoje. Pradžioje prie Borisovo miesto Tankistų mokymo centre, vėliau buvo perkeltas tarnauti į Brestą.


Algimants armijoje, 1987 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


Grįžęs iš armijos, metus laiko dirbo Aulelių kolūkyje, po to Anykščiuose Romo Katino baldų firmoje „MODUS“. Vėliau vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą, dirbo įvairius medžio darbus, gamino baldus.

Individualia veikla užsiima ir dabar.

Algimantas ne tik dirba, kuria , bet ir mokosi, lanko įvairius kursus, tobulina savo žinias.

1991 m. A. Baronas dalyvavo sausio 13-osios įvykiuose Vilniuje prie Parlamento. Jis yra savo krašto patriotas, saugo savo gimtuosius namus ir, kaip pats teigia, nenorėtų niekur išvykti iš Lietuvos.


A. Barono dėka išsaugota senelių sodyba atrodo kaip pasakoje. Todėl neatsitiktinai muziejininkas Raimondas Guobis savo straipsnį, pasakojantį apie A. Baroną, jo darbus, gražiai tvarkomą sodybą ir tėvelius, pavadino „Svėdasų vienkiemio pasaka“.


Raimondo Guobio straipsnis

R. Guobio straipsnis spausdintas 2013 m. gegužės 9 d. Anykščių krašto laikraštyje „Anykšta“.


Ta sodyba medžių apsuptyje, beveik miške, Kraštų šilo pakraštyje. Kaip kurortinės vilos kieme čia amžinai žaliuojančios skaromis ošia pušys, svyra beržai, alyvos, veši kaštonas, liepos, gėlių darželio pakraštėliuose mėlynomis žiedų akelėmis švyti žibuoklės. Svėdasų vienkiemis, pradėtas kuri tada kai miestelėnų žemes bene 1910 metais išskirstė į viensėdžius ir Moliakalnio lauko pakraštėlyje žemės gavo broliai Meškauskai.


Antanas Meškauskas savąją pusę smiltynų, bene 5 hektarus atsiėmė tik po 1920 m. sugrįžęs iš Amerikos. Dirbęs ten Bostono mieste viešbučio tarnautoju, užsidirbęs nemažai dolerių, tad namus pasistatė gražius, erdvius su verandomis. Amerikoje gimusios dukterys Elena ir Paulina matyt būdamos paauglėmis sugrįžo į svajonių šalį Ameriką, ten laimingai gyveno ir mirė sulaukusios bene po šimtą metų. O ūkininku tapęs jų tėvelis, kad būtų linksmiau su žmona Karolina pasirūpino lietuviška šeima – gimė sūnus Jonas ir duktė Valerija. Greitai prabėgo ramieji nepriklausomybės metai, užgriuvo karas, po to sugrįžę ir ilgam pasilikę sovietai kamavo žmones. Gaudė jaunus vyrukus į kariuomenę, kad apmokę sukištų į jau besibaigiančio karo mėsmalę į paskutiniuosius jaunas gyvybes ryjančius židinius prie Berlyno ir Kurše. Jonas buvo dvidešimtmetis kai rusai sugaudė į kariuomenę būrį svėdasiškių nuvarė į Kamajus, Meškauskiuko nebuvo sąrašuose, tad tuo kartu parėjo namo ir pradėjo slapstytis. Tėvas buvo įsitikinęs, kad sovietai ilgai neužsibus, kad anglai ir amerikonai privers juos palikti okupuotus Pabaltijo kraštus, tad vyrukas kiek pasislapstęs prie namų išėjo į mišką, tapo Lietuvos partizanu, slapyvardžiu Caras. Sesuo Valerija tapo ryšininke, o tėvas maistu ir kitais būtiniausiais daiktais aprūpinančiu rėmėju. J. Meškauskas žuvo tragiškaisiais 1949 m., palaidotas kartu su kitais Alberto Nakučio – Viesulo vyrais Kunigiškių kaimo kapeliuose.


Valeriją areštavo 1948-ais, bene aštuonis metus praleido Kazachstane, prie Balchašo ežero. Kuomet , kaip sakydavo pati kalinė išdvėsė Stalinas, paskutinius nelaisvės metus išgyveno tremtyje. Sugrįžusi į tėvynę kolchozan dirbti nėjo, darbavosi Pauriškių plytinės statybose. Veikiai ištekėjo, su vyru Vytautu Baronu apsigyveno tėviškės namuose. Vienas po kito gimė vaikai - Violeta, Irena ir galiausiai Algimantas, o beveik tuo metu mirė jau gilios senatvės sulaukę seneliai. Žiauri lemtis - V. Baronas būdamas vos 50- ies paslydo ant kavinės laiptų, susitrenkė galvą ir pasimirė. Vaikai tebebuvo paaugliai, juos išaugino ir puikiausiai išauklėjo viena pasilikusi moteriškė, kuri suspėdavo sužiūrėti savo ūkį, o sekmadieniais nueiti į bažnyčią, kur giedojo chore. Įprato taip katalikiškai šventadienius ir vaikai švęsti , abi mergaitės giedotojomis tapo.

Greitai prabėgo laikas, mergaitės ištekėjo, motina pasimirė ir gražiajame Svėdasų vienkiemyje liko gyventi vienas Algimantas. Kieme kuo puikiausia veja, visi trobesiai prižiūrėti, troboje palikusi ir senovinė duonkepė krosnis, ant kurios kadaise ilgais žiemos vakarais pasišildyti sutilpdavo visa šeimyna. Ant sienų – šventi paveikslai, čia ir vienkiemio įkūrėjo globėjas Šv. Antanas ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras.


Šeimininkas prisimena gyvenimo istoriją, su kariuomenės metais Baltarusijoje, kur buvo tankistu, mechaniku, darbu statybose, savu verslu, patriotizmu. Pamenu kaip susitikome Vilniuje prie Parlamento tą sausio 13-osios naktį, kaip ėjome pasižiūrėti prie bokšto, kur šaudė tankai, riaumojo šarvuočiai. Šarvuočiu važiuojančiam, liuke sėdinčiam kareiviui linkėjai kažko baisaus, šaukei. Raminau, dar ims tas ruselis šaudyti. Tada prasitarei, kad taip negalės būti, reiks kovoti, gal teks išeiti į mišką, partizanauti.


Gitarą nusipirko tą vasarą, kai baigė 6 klasę. Patiko žiūrėti ir klausytis kaip kiti groja, galvojo kodėl nepabandžius. Mokytoju tapo gal dešimtmečiu vyresnis Algis Čeplinskas. Jis gerai groti mokėjo ir buvo puikus mokytojas, netingėjęs patikrinti kaip mokinukui mokytis sekasi. Jis ypač puikiai suskeldavo „ Aš valkata, aš kelio brolis“, mokėjo ir daugiau hipiškų gabalų. Algimantui muzikuoti tiek patiko, kad po armijos daug nesiruošęs bandė stoti į aukštesniąją muzikos mokyklą Vilniuje. Neįstojo, o antrą kartą nebandė, nors bičiuliškas dėstytojas buvo pažadėjęs padėti pasirengti egzaminams. Reikėjo pinigų, pradėjo dirbti statybose, ėmė kurti pirmąsias kompozicijas. Kaip prisimena iš meilės, iš neišsipildymo skausmo gimė pirmosios dainos. Vis apie lietų, vėją, medžius, žvaigždes. Skamba gražiai: „ Tau patinka / vėjai svetimi/ jie atūžia ir paklausia / Ko liūdna / ko viena verki... Algimantas mielai groja įvairiuose renginiuose Svėdasuose ir tolėliau. Šiemet jį pakvietė į bardų festivalį, bene 12 dainų įrašė į kompaktinę plokštelę, skamba puikiai. Pačiam patinka pasiklausyti Eriko Klaptano, mėgsta Gytį Paškevičių, Vytautą Kernagį, patinka ir bliuzas. Kalbant klausomės jo tolimos giminaitės, amerikietės Deb Kallahan 2001 m. plokštelę „ If the blues had wings“.

Išgarsėjo vyrukas kaip neblogas stalius ir medinių tulpių bei ramunių žiedelių gamintojas. Tų medinių tulpių mada į Lietuvą atėjo iš Olandijos. Medines gėles tekinti gana monotoniškas darbas, bet kai nudažai rodosi ir dirbtuvėlėje prašviesėja. Jau ruošiasi į tulpių šventę Burbiškio dvare, kur važiuoja bene kasmet. Patinka, nes ten ne tik tulpės bet ir senovinių gramafonų bei automobilių paroda, visada geras koncertas“.


Algimanto Barono apdovanojimai ir veikla

A. Baronui už dalyvavimą įvairiuose renginiuose, konkursuose yra teiktos padėkos, pagyrimo raštai. 1984 m. už nuoširdų darbą, ruošiantis „Politinės dainos“ konkursui jam įteiktas Svėdasų mokyklos direktoriaus pagyrimo raštas. 2009 m. Svėdasų krašto muziejus, Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius įteikė Algimantui „dėkavonę“ už tai, kad savo talentu garsina Svėdasų kraštą, kūrybiniais darbais suteikia daug džiaugsmo kitiems ir yra vertas vadintis „vaižgantišku deimančiukiu“.



2011 m. įteikta Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus padėka už dalyvavimą poezijos šventėje „Po stebuklingu poezijos medžiu“.


2012 m. dainininkui įteikta Utenos rajono savivaldybės administracijos Tauragnų seniūnijos seniūno Alvydo Danausko padėka už dalyvavimą romantinės muzikos festivalyje „ Po Tauragnų dangum“.


A. Baronas – medžio darbų meistras, gamina ne tik įvairius baldus, bet ir drožia medines tulpes, kurias sunku atskirti nuo gyvų. Jis nuolat stengiasi tobulėti, lanko įvairius kursus, seminarus, kelia kvalifikaciją. Anykščių verslo informaciniame centre dalyvavo kompiuterinio raštingumo kursuose. 2000 m. išklausė „UAB“ International Correspondence Cource“ studijų centro organizuojamus anglų kalbos kursus, 2003 m. sėkmingai baigė American English School organizuojamą 100 akademinių valandų kursą, tais pačiais metais lankė ir vadybos kursus.



Algimantas mėgsta keliauti, pabuvojo Lenkijoje, Slovakijoje, Norvegijoje, Gruzijoje ir kt.


Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ