Benutės Čiuberkytės-Bašienės pasakojimas apie tremtį

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (474 balsai)

Vieną dieną svečiavausi Joniškio rajono Jauneikių kaimo gyventojos Benutės Čiuberkytės-Bašienės namuose. Netikėtai kalba pakrypo tremties tema. Įtempiau ausis ir stengiausi nepraleisti nė vieno žodžio. Skubėjau užrašyti visą moters pasakojimą — skausmingų išgyvenimų, kančios, nevilties, nenumaldomo tėvynės ilgesio ir tikėjimo liudijimą.

„Mes buvome penkiese. Mama Marcijana, tėtis Anupras, aš, Benutė, ir du broliai — Juozas ir Bronius. Tai įvyko 1948 metų gegužės 22-osios naktį. Kiek buvo vežikų, nepamenu, bet jie buvo ginkluoti ir mums grasino. Liepė greitai susiruošti į tolimą kelionę, iš kurios kažin ar bebus lemta sugrįžti. Visi pasimetėme... Prisimenu, mama labai verkė, todėl pati daiktų negalėjo susirinkti, ji tik laikė Juozuką ant rankų. Daiktus sukrovė prižiūrėtojas, įmetė kelias pagalves, antklodes. Mano atmintyje įstrigo mamos žodžiai: ,,Pavešite kaip žydus tolėliau ir sušaudysite“. Tą kartą šių žodžių prasmės nesupratau, nes buvau labai mažytė, tik šešerių metų... Dar nesuvokiau, kad mus, niekuo nenusikaltusius, niekam blogo nepadariusius, ištremia iš gimtojo krašto.

Į nežinią

Mus paėmė iš Rubežnikų kaimo (tai maždaug 17 km nuo Joniškio) ir atvežė į Joniškio geležinkelio stotį. Vežime buvo pilna vaikų su tėvais, čia susodino kelias šeimas. Kiek pavažiavus, prižiūrėtojas leido pasprukti mano broliui Broniui. Tikėjomės, galbūt niekas nepastebės. Gaila, Ziniūnuose visus perskaičiavo ir suprato, jog vieno trūksta. Turėjome grįžti atgal. Mano mamai į nugarą buvo įremtas šautuvas ir liepta šaukti sūnų. Bet šis gulėjo griovyje ir neatsiliepė. Ačiū Dievui, nors vienas mūsų šeimos narys nepatyrė to, ką teko patirti mums...

Joniškio geležinkelio stotyje visus tremtinius suvarė į gyvulinį vagoną. Apie jokias geras sąlygas čia negalėjo būti nė kalbos. Vagono grindyse padarėme skylę, kuri mums atstojo tualetą. Į svetimą kraštą ne savo noru keliavo ir suaugę, ir bejėgiai seneliai, ir kūdikiai. Jų vystyklai buvo džiovinami ant ištempto per vagoną špagato. Jo buvo pasiėmę vyrai. Mažyliai, kaip ir suaugusieji, valgė tą patį maistą, tik tėveliai jį sukramtydavo patys, o po to tirštą masę duodavo atžalom. Kartais sustodavome kokioje nors pelkėje, mat prižiūrėtojai buvo protingi, ir žinojo, kad niekas nedrįs klampoti į raistą. Štai čia palaidodavome savo bendrakeleivius, giedodavome, melsdavomės, pastatydavome šiokį tokį medinį kryžių. Varginanti kelionė į nežinią truko mėnesį.

Svetimame krašte

Pagaliau atsidūrėme Krasnojarsko krašte. Nuvykus į Zikovo kaimą mus iš pradžių apgyvendino barake. Dar ligi šiolei pamenu tą mažą kambariuką, kuriame įsikūrėme. Čia stovėjo geležinė krosnis, kuri įkaisdavo iki raudonumo. Oi, kaip linksma būdavo mums, vaikams, kai susišlapindavome rankas ir taškydavome ant krosnies, o ši labai šnypšdavo. Vis šiokią tokią pramogą radome. Tėtis sukalė lovą, kad turėtume kur atsigulti.

Žmones, kurie buvo stipresni, išvarė dirbti į mišką, nes ten reikėjo didelės jėgos, o visus kitus privertė triūsti kolūkyje. Tėtis dirbo kalviu, o mama darbavosi namuose, kadangi jos viena koja buvo daug trumpesnė nei kita. Šią traumą mama patyrė Lietuvoje, kai nukrito nuo uorės. Lietuvoje dar gydėsi, bet dėl tremties gydymą, aišku, teko nutraukti.

Paskui mus perkėlė į kitą gyvenvietę. Įsikūrėme rąstiniame namuke. Čia, Kolokovoje, visi namai buvo iš rąstų Kiekvieną sodybą juosė tvora.

Iš pradžių įsigijome tris ožkas. Jas ganydavome paupyje. Tiesą sakant, tai buvo mažas upeliukas, kuris vasarą išdžiūdavo, o žiemą čia galėdavai čiaužioti ant ledo. Vėliau pardavėme ožkas, dar pridėjome tėčio santaupų ir nusipirkome karvę. Ši mums duodavo pieno, o jei atlikdavo koks litras, jį parduodavome turguje ar vietiniams žmonėms. Štai taip ir vertėmės...

Benutė Čiuberkytė-Bašienė

Vietiniai gyventojai nemokėjo tvarkytis buityje. Neretai išvysdavau ruso kieme kiaulę, kuri vaikščiodavo pririšta grandine už priekinių kojų kaip koks arklys. Taip pat tie žmonės nemokėjo rūkyti mėsos, kirpti avių. Neužaugusį paršiuką papjaudavo ir visi kaimo gyventojai susirinkę suvalgydavo, taigi paršelio užtekdavo vienai ar dviem dienom. Juokinga net pagalvojus, kaip jie pešiodavo vilną... Kai avis pati pradėdavo šertis, rusas ją nupešiodavo kaip kokią vištą, o vilną atnešdavo mano mamai. Jai kaimynė atsiuntė verpimo ratelį, todėl mama galėdavo verpti vilną. Mano mamytė turėjo specialias žirkles vilnai kirpti, jomis išmokė naudotis ir vietinius. Už suverptus siūlus mama gaudavo pieno, bulvių, duonos.

Mano mokslai

Kai mus išvežė, man buvo šešeri. Po metų pradėjau lankyti mokyklą Zikavoje. Nuo Zikavos iki Kolokovos trys kilometrai kelio. Šioje mokykloje baigiau devynias klases. Pamenu, iš pradžių klasėje buvau pati žemiausia. Kai per kūno kultūros pamoką mus sustatydavo eilute nuo didžiausio lig mažiausio, man tekdavo stovėti pačiame gale. Bet baigusi šešias klases, vasarą, labai ūgtelėjau ir į septintą klasę atėjau gerokai aukštesnė. Dabar jau stovėjau antra nuo pradžios. Mokykloje popieriaus neturėjome, todėl rašėme ant laikraščio atraižų. Turėjau rašalinį parkerį. Žiemą, kol nueidavai iki mokyklos, užšaldavo rašalas buteliuke, po to jį reikėdavo ilgai laikyti rankose, kad atšiltų. Mokykloje mokėmės istorijos, rusų, vokiečių, anglų kalbų, matematikos. Labiausiai patiko matematika, o istorijos negalėjau pakęsti. Aš jos nesupratau tada ir nesuprantu dabar. Sunku buvo prisiminti nagrinėjamą temą. Rusų kalbą išmokau savaime, kadangi pamokos vyko šia kalba. Klasėje buvo trisdešimt mokinių, su jais taip pat kalbėdavau rusiškai. Mokytojai irgi buvo tremtiniai, todėl jokios diskriminacijos nejaučiau.

Kasdienybės akimirkos

Kartą su broliu turėjome vykti į miestą duonos. Eilė prie duonos parduotuvės buvo labai ilga, todėl pavėlavome į keleivinį traukinį. Gerai, kad prekinio traukinio mašinistas parvežė, kitaip mums būtų tekę trisdešimt kilometrų kulniuoti pėstute. Į miestą važiuodavome gana dažnai, reikėdavo nusipirkti duonos. Kiekvieną kartą vykdamas privalėjai apie tai pasakyti vietinei valdžiai. Tėvų kartu su vaikais niekas neleisdavo, nes bijojo, kad jie nepabėgtų. Galėjo važiuoti arba vaikai, arba tėvai. Juk ir taip visiems aišku, jog tėvai nepabėgs be vaikų, o štai vaikai kartais pasprukdavo, už tai atkentėdavo jų tėvai.

Švenčių šiame krašte daug nešvęsdavome, tik pačias pagrindines: Velykas ir Kalėdas. Mama užklodavo lovas naujomis lovatiesėmis, stalą uždengdavo balta staltiese, iškepdavo pyrago ar duonos. Tada namuose pajusdavome šventę. Dovanėlių negaudavome, juk pinigų tokioms išlaidoms neturėjome. Dovanos mums būtų buvusi didelė prabanga. Kunigo čia taip pat nebuvo, tik 1957 metais atvyko ir apsistojo Krasnojarske. Jį vietiniai kviesdavo į vestuves ar laidotuves. Beje, kaime buvo kapinaitės. Medinis kryžius ir juodos žemės lopinėlis bylojo apie jas.

Mano tėtis, kaip ir minėjau, dirbo kalviu. Už tai jis gaudavo šiek tiek pinigų ir maisto. Šio duodavo kolūkis, bet tik dirbantiems čia. Dirbi, vadinasi, gauni maisto sau, o šeima turi verstis pati. Ir pragyvenome. Pusbadžiu, bet išgyvenom... Vasarą eidavau rinkti rūgštynių į paupį, javarų – mes tas uogeles taip vadinome, nežinau, gal yra kitas jų pavadinimas, tai tokios raudonos uogos, jas išdžiovindavome, sumaldavome ir sumaišę kartu su miltais kepdavome pyragą.

Rudenį rinkdavau grybus. Turguje juos ir kitas gėrybes parduodavome, už tai gaudavome pinigų. Prieš einant į mišką reikėdavo pirmiausia pašūkauti, o tik tada žengti į jo gilumą, kadangi čia gyveno vilkai ir meškos. Išgirdę šūkaliojimus žvėrys išsigąsdavo ir pasprukdavo. Taip apsisaugodavome nuo nelaimingo atsitikimo. Aišku, pasitaikydavo, kad meška sudraskydavo žmogų ar užklysdavo į kaimą.

Prisiminimų pasakotoja su mama

Turėjome penkiolika arų žemės. Ją išdirbdavęs tėtis su jaučiais. Pastaruosius gaudavo iš kolūkio. Būdavo, brigadininkas pasako, jog po trijų valandų grąžintum gyvulį, ir turi skubėti, negali pavėluoti. Jokių vadelių nenaudodavo. Trenki jaučiui lazdele į dešinį šoną – suka į dešinę, pliaukšteli į kairį šoną – suka kairėn. Na, bet jei išvysdavo priešais kopūstų lauką, tai jau jo nebesuvaldysi. Lekia ir nulekia... Tėtis išdirbdavo žemę, o mes apsodindavome bulvėmis ir kitomis daržovėmis. Daug ko sodinti neturėjome, nes sėklą taip pat tekdavo pirkti.

Paskutiniais tremties metais pradėjome gauti siuntinius iš Lietuvos. Juos siųsdavo kaimynai, giminės, draugai. Patį pirmąjį gavome verpimo ratelį. Jau minėjau, kad mama juo vietos gyventojams verpdavo vilnas. Ratelį padovanojo mūsų kaimynė. Pirmiausia siuntinius patikrindavo komendantai ir tik paskui atiduodavo mums. Retsykiais tie nenaudėliai pasiimdavo, kas geresnio ar skanesnio būdavo įdėta.

Pagaliau į tėvynę!

Ir štai sulaukėme lemtingojo 1957 metų liepos mėnesio. Mums pranešė, jog mes laisvi ir galime grįžti į Lietuvą. Vietos valdžia teigė, jog gimtajame krašte mūsų niekas nelaukia, bet vis tiek troškome keliauti atgalios. Parvykome tik kitų metų gegužę. Prieš išvažiuodami pardavėme karvę, susitaupėme kelionei pinigų, juk reikėjo bilietams. Nuo Maskvos iki Rygos vykome traukiniu, o nuo Rygos iki Joniškio - autobusu. Kai kurie lietuviai neskubėjo grįžti namo ir pasiliko svetimame krašte. Mūsų šeima grįžo visa.

Grįžus atgalios niekas senųjų namų iš pradžių neatidavė, mus apgyvendino Joniškyje, bute. Prisimenu, kaip džiaugėmės, kai brolis nupirko radiją. Nors jis labai čirškė, bet didelis džiaugsmas buvo, jog tokį daiktą turim. Po to įsigijome ir televizorių. 1960 metais neakivaizdiniu būdu baigiau vidurinę mokyklą, paskui — Vabalninko žemės ūkio technikumą, įgijau zootechnikės specialybę. Vėliau tėveliai atgavo gimtąją sodybą Rubežninkų kaime.

Jauneikių kaime gyvenu nuo 1970 m. Daug metų dirbau Marytės Melnikaitės kolūkyje fermos vedėja, santechnike, trūsiau grūdų valymo sandėlyje, žolės miltų gamybos agregate (taip tuomet jis buvo vadinamas). Dabar, susilpnėjus sveikatai, sunkiai dirbti nebegaliu. Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas ir periodinę spaudą, ypač patinka laikraštis „Tremtinys“. Moku siūti ir megzti — šie mieli užsiėmimai praskaidrina kasdienybę.

Žmogus, nepatyręs tokių kančių, niekada nesupras, ką teko iškęsti mums. Žodžiais to negalima nusakyti…“

Tai neturi pasikartoti

Moteris baigė savo pasakojimą. Švilpuku pasikvietė mylimą šuniuką Rudlį, kuris jaukiai įsitaisė šeimininkei ant kelių, švelniai glostė gyvulėlį ir susimąsčiusi žvelgė pro langą.

Klausydamasi šios skausmingos istorijos galvojau, jog šį tragišką mūsų tautos laikotarpį vienaip suvokiame skaitydami knygas ar istorijos vadovėlį, o visai kitaip — klausydamiesi liudininkų prisiminimų. Mane sukrėtė tai, ką teko patirti Benutei Čiuberkytei-Bašienei, jos šeimai ir tūkstančiams kitų niekuo nenusikaltusių Lietuvos žmonių. Apie sovietinio režimo represijas įtikinamai byloja ir daugiatomis Lietuvos tremtinių abėcėlinis sąrašas, kurį varčiau kaimo bibliotekoje. Tokie dalykai daugiau niekada neturi pasikartoti!

Prisiminimus užrašė Renata Penkauskaitė, redagavo Aleksandra Stulginskienė. Prisiminimai saugomi Joniškio J.Avyžiaus viešosios bibliotekos Linkaičių filiale. Nuotraukos iš asmeninio Benutės Čiuberkytės-Bašienės archyvo