Bibliotekininkas Chuanas Viktoras Spitrys
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
„Biblioteka – tai vienintelis pasaulyje įvairių epochų idėjų rinkinys...“(Ch. V. Spitrys)
Apie bibliotekininko specialybę, lygiai kaip ir apie knygos reikšmę žmonių gyvenime, būtų galima pririnkti daug žymių mąstytojų minčių. Tai liudija, koks svarbus bibliotekininko darbas. Ilgametis Kauno apskrities viešosios bibliotekos bibliografas, knygų mylėtojas, meno, muzikos ir literatūros žinovas, darbštus kraštotyrininkas, lektorius Chuanas Viktoras Spitrys teigė: „Biblioteka – tai gyvenimo medis, prie kurio ateinama išmokti tobulumo“. Tobulumo Viktoras siekė visą gyvenimą...
1963 m. Lazdijai
1982 m. Bibliotekoje, Kraštotyros skyriuje
Paskutinioji Viktoro dovana knygos mylėtojams – lyrinių miniatiūrų ir poezijos rinkinys „Koketavimas su praeitimi“ (2006).
2006 m. Prie parodos "Kaunistikai-35" stendo „Labiausiai žmonių santykiuose vertinu nuoširdumą ir meilę plačiąja prasme...“(Ch. V. Spitrys)
PrimaveraViktoras buvo plačios erudicijos žmogus, tiesiog „vaikščiojanti enciklopedija“. Mokėjo 8 kalbas: lietuvių, ispanų, vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų, lotynų, esperanto, skaitė kinų hieroglifus. Retas galėjo lenktyniauti su šiuo knygų pasaulio, meno ir literatūros žinovu, nustatant raritetų amžių bei autorius. „Myliu knygą. Jaučiu, kad tikrai myliu“, – sakė Viktoras, kurio bibliotekoje – leidiniai apie literatūrą, dailę, muziką, teatrą, baletą, kiną įvairiomis kalbomis. Apie pirmąją vaikystėje dovanų gautą knygą Viktoras rašė savo atsiminimų miniatiūroje „Primavera“:
O dieviškoji pagunda! Prieš tave ir šventieji suklumpa! Tai konditerijos gaminių vitrina, o joje tokie viliojantys, tokie putlūs geltoni kreminiai viščiukai. Žmogeliukas turėjo paspartinti žingsnį, kad neatsiliktų nuo specialiai paskubėjusio papyto. Antroji pagunda – merkadas, tai yra prekybos centras. Bet šiame prekių rojuje nebuvo įmanoma ko nors įsigeisti, – nebuvo laiko sukaupti dėmesį prie kokios nors grožybės. Rodosi, jau išvengta visų povandeninių uolų. Deja! Prieš akis atsiveria trečioji pagunda, tarsi piktosios raganos pasakose. Tai gatvių sankryžoje suplanuotas skveras-aikštelė, apsodintas aukštomis hortenzijų gyvatvorėmis. Hortenzijos žydėjo baltomis sodriomis kekėmis. Papytas vos spėjo nutverti už rankos žmogeliuką, kuris jau taikėsi nuskinti nors vieną žiedą. Juk gėlės buvo taip pat jo pagunda. Sėkmingai perėjo skverelį, vadinamąją „plesytę“. Tarsi galima jau lengviau atsikvėpti, bet kažkoks trolis gatvės kampe prieš akis ant stalelių išdėliojo puošniausias knygas ir laikraščius. Jokia jėga nepajėgė sulaikyti žmogeliuko. Jis ištrūko iš papyto rankų ir tarsi lipte prilipo prie knygų. – Papyto, noriu! Prašau! Vyriškis bandė žmogeliuką sugundyti netoliese buvusiais saldumynais. Bet ne! Viskas nublanko prieš knygas. Ir taip visados – pro knygas būdavo negalima jo pravesti. Dabar jis apsikabino kažkokią iliustruotą knygelę ir laimės sparnų nešamas parskrido namo. Visi trys – žmogeliukas, mamytė ir papytas – atsivertė tą neįkainojamą lobį ir iš pirmojo puslapio prieš juos nusviro obels šaka, pasipuošusi baltai rausvais žiedais. Atrodo, kad net kambaryje pasklido jų kvapas. Tai buvo pirmasis elementoriaus puslapis! Visi trys vienu ypu perskaitė tą pirmąjį šventą žodį, išvedžiotą juodomis stambiomis raidėmis po ta alebastrinio baltumo žiedų šaka: „Primavera“. Tai pavasaris! Amžinasis žmogaus vaikystės pasaulis! Į laiko bedugnę vėl nukrito keletas žiedų. Tačiau tas svaiginantis grožis iki šių dienų užgožia ir Van Gogo saulėgrąžas, ir Čiurlionio tulpių žiedus, ir Rericho Himalajų žydrumą. Gražesnio paveikslo taip ir nemačiau. Ir jis išnyks tik tuomet, kai mano akys užsimerks, norėdamos paskutinį kartą padovanoti žemišką sapną apie Pavasarį. Pasibaigus sapnui galės nuvysti ir žmogeliuko pirmosios knygos PRIMAVERA. 193...m. Buenos Airės (Argentina)–2002 m. balandis, Kaunas“
Nuo 1968 m. dėstė Liaudies universiteto oratorinio meno fakultete ne tik bibliografijos dalykus, bet ir oratorystės meno istoriją. Klausytis jo paskaitų atvykdavo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, politikai, žurnalistai, studentai iš visos Lietuvos. Kaip lektorius metodininkas V. Spitrys yra išleidęs ne vieną pagalbinę priemonę: „Lektorius ir knyga“ (1967), „Tarybiniai oratoriai“ (1978, 1980), „Kaip parašyti paskaitą, referatą mokslinio ateizmo pagrindų tematika“ (1976). Jis rengė literatūrinius ir muzikinius vakarus, skaitė paskaitas apie rašytojus Nobelio premijos laureatus. Specialų kursą šia tema dėstė ir Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto lituanistams.
1981 m. Viktoras skaito paskaitą
Pirmuosius žingsnius šioje srityje jis žengė 1965 metais. Kauno centriniame lektoriume „Žinijos“ draugija rengdavo žodinius žurnalus, kuriuos vesdavo keletas lektorių, informuodami apie politikos, mokslo, medicinos naujienas. Viktoras kalbėdavo apie kultūrą. Populiariausi jo paskaitų ciklai „Kultūros istorijai prabilus“ ir „Įžymiųjų žmonių gyvenimo ir draugystės puslapiai“, kurių žmonės eidavo klausytis po keletą kartų, buvo nuolat atnaujinami, papildomi naujais faktais. Skaitydamas šias paskaitas, Viktoras įsijausdavo, susitapatindavo mintimis ir žodžiais su pasakojama istorija ir jos herojais. Apie širdžiai mielus dalykus galėdavo kalbėti valandų valandas. Jis sakydavo: „Aš kalbu faktais, o jūs darykit išvadas, mąstykit, atsirinkit. Mane jaudina tie dalykai, apie kuriuos pasakoju. Paskaita, kaip ir knyga, eilėraštis, neturi atstumti žmogaus. Reikia nuoširdumo. Tik jis yra kalbos įtaigumo garantija“. Oratorystę ir bibliografiją Viktoras laikė neatsiejamais dalykais. Jis teigė, kad bibliografijos darbas jį išmokė sisteminti žinias. Išbarstyti faktai surinkti į darnią visumą, tarytum įgaudavo naują kokybę. Ne vien iš knygų, bibliotekų, asmeninių archyvų surinkta medžiaga, amžininkų prisiminimai, padėdavo Viktorui atkurti gyvą laikotarpio ar žymaus žmogaus paveikslą. Taip atsirado istorija apie Ivano Turgenevo ir Polinos Viardo keturis dešimtmečius trukusią bičiulystę, kurioje didžiulį vaidmenį atliko knyga, paskaita „Čiurlionienė ir jos bičiuliai“, literatūrinės-muzikinės kompozicijos apie K. Būgą, V. Kudirkos ir suomių rašytojos M. Talvio pažintį. Ilgametė draugystė, susirašinėjimas, susitikimai su Čechovo giminaičiais, prieš tai aplankius rašytojo gyventas vietas, inspiravo paskaitą „A. Čechovas ir L. Mizinova“.
Iš šios veiklos vėliau gimė apie 100 istorijų, virtusių miniatiūrinėmis psichologinėmis studijomis. Deja, tik 11 jų buvo išspausdinta „Gabijos" leidyklos išleistame 1996 metų kalendoriuje (kur autorius pasirašęs slapyvardžiu – Viktoras Stankūnas) Haremo aukaViktoras turėjo gausų gerbėjų ir klausytojų būrį. Apie vieną jų rašoma literatūrinėje miniatiūroje „Haremo auka":
1978 m. sausio 29 d., Kaunas"
Rankraštinius leidinukus Viktoras iliustruodavo savo piešiniais Nėra mažų vaidmenų...Ne mažiau už knygą Viktoras mylėjo teatrą, muziką, buvo šios srities žinovas. Apie pažintį su opera iš arčiau, savo „patirtį" aktorystės mene jis aprašo miniatiūroje "Nėra mažų vaidmenų...“:
Pirma – už vieno vakaro pasirodymą mokėdavo vieną rublį. Studentui tai buvo didelė parama. Juk einant kasdien vaidinti per mėnesį buvo galima užsidirbti apie dvidešimt rublių. Prisidėjus dar tridešimčiai stipendijos rublių jau galėjai jaustis karališkai. (Prisiminus, jog keletą pirmųjų tikrojo darbo metų mėnesinis atlyginimas siekė tik šešiasdešimt rublių. Tokiu būdu manasis studento gyvenimas buvo pavydėtinas.) Antroji laimės priežastis - nuolatinis aktoriaus pažymėjimas, leidęs veltui žiūrėti visus spektaklius ir visas repeticijas. Tuo pačiu buvo galima susipažinti ne tik su kompozitorių muzika, bet ir sužinoti daugybę aktorių užkulisinio gyvenimo paslapčių. Trečioji priežastis - savosios vertės pajutimas, žinant, kad ir tu esi šio svarbaus meno kūrėjas, kad be tavęs, nors gal ir nesugriūtų spektaklis, bet vis dėlto kažko trūktų. Prisimenu, kaip sužvilgėjau keliuose operos spektakliuose: A. Borodino. „Kunigaikštis Igoris“ Igoris išveda savo pulkus į mūšį su poloviečiais. Choras šlovina didžiulę kunigaikščio armiją, kuri išdidžiai pražygiuoja, vedama vėliavnešio. O juo buvau aš – aukščiausias iš visų karių. Žinoma, nė vienas karys neišsiskyrė nei drabužiais, nei grimu, nei ietimis. Visi kaip vienas! Bet aš ėjau pirmas! Ir, vos įžengus į užkulisį, tekdavo mesti vėliavą šalin ir su visais draugais be kvapo bėgti aplink sceną, kad, pasivijus per sceną žygiuojančius karius, vėl galėtum papildyti jų gretas. Ir taip keletą kartų kol nutildavo Igorio palydos choras. Žiūrovui atrodydavo, jog iš tiesų žygiuoja milžiniška armija. O jeigu aš, pavyzdžiui, būčiau tamsiame užkulisyje pargriuvęs, o kiti būtų užvirtę ant manęs?... Kas tada?... Armija sumažėtų išskystų. Operos ritmas sutriktų. ... Kas gali paneigti manąjį pasididžiavimą savo vaidmeniu? M. Musorgskio „Borisas Godunovas“ ...Paskutinis operos veiksmas. Paskutinė scena. Klaikiai skamba artėjantis vienuolių choras. Artėja schizma – gyvo caro laidojimas. Žengia būrys bajorų apsirengusių plačiais, auksu apvedžiotais apsiaustais. Ilgiausios žilos barzdos. Visų rankose degančios žvakės. Vienas bajorų – tai aš. Scenoje didelis sumišimas. Atrodo, kad griaudžiantis orkestras skleidžia baisius vėjo šuorus. Klaiki vienuolių virtinė dar labiau sustiprina audrą. Saugok žvakelę! Dieve neduok, jeigu užgestų tas žiburėlis! Dabar jis tarsi pagrindinis šviesos šaltinis niūrioje scenoje. Borisas jau nekvėpuoja. Aplink tamsu ir grėsminga. O aš saugau vos gyvą žvakės liepsnelę. Argi tai ne atsakingas vaidmuo? Juk man už jį moka visą rublį! P. Čaikovskio „Mazepa“ Kas ten besupaisys šios operos veikėjų sudėtingas peripetijas! Marija myli senąjį Mazepą – savo tėvo priešą. Mariją myli Andriejus. Jam mirštant, ta pati pamišusi Marija dainuoja tragišką lopšinę. Ne mažesnė tragedija ištinka Mariją, sužinojus, kad jos tėvą Kočubėjų mylimasis Mazepa nuteisė mirti. Kočubėjus atvedamas į aikštę. Jis užkopia ant ešafoto. Tuo metu tarsi paklaikusi, išsidraikiusiais plaukais, įbėga į sceną Marija. Ji lekia prie tėvo. Tačiau sargyba jai užtveria kelią. Sargybą sudaro keturi ietininkai – po du iš šalių. Jie turi greitai sukryžiuoti savo ietis taip, kad centre susidarytų erdvė puolančiai Marijai. Mergina tarsi pakimba ore, pajėgdama tik ištiesti rankas į pasmerktąjį tėvą. Režisūriniu požiūriu tai trumpa, bet labai efektinga, nepamirštama scena. Tačiau ji labai atsakinga. Jeigu laiku nesuspėsi ištiesti savo ieties, solistė gali rimtai susižeisti griūdama ant žemės. Šis vaidmuo man būdavo sunkiausias, ir aš stengdavausi kuo rečiau dalyvauti šioje scenoje. Net ir po daugelio metų jaučiu savo atsakomybę. Už tokį vaidmenį reikėtų mokėti ne po vieną, o bent po tris rublius.
1953 m. sausis–gegužė, Vilnius–2002 m. balandis, Kaunas“
Vaidenasi man pasakaViktoras turėjo humoro jausmą. Miniatiūroje „Vaidenasi man pasaka" mokėjo švelniai pasijuokti iš savo jaunystės ketinimų nuveikti ką nors svarbaus, sensacingo:
Šiuos neužmirštamus žodžius parsivežiau iš Melichovo – to neužmirštamo A. Čechovo muziejaus, aplankyto 1957 m. liepos 23 d. Praėjo jau keturiasdešimt penkeri metai, o Melichovas ir A. Čechovas niekaip neužsimiršta. ... 1957 m. rugsėjo mėnesį prasidėjo mano antrieji darbo metai Griškabūdyje. Daug nusivylimų, daug liūdesio, daug jaunatviško polėkio ir džiaugsmo. ... Melichovas – tai kaimas pamaskvėje. Griškabūdis – taip pat kaimas su sena originalia bažnytėle. Ši Zanavykijos vietovė nėra visai užmiršta. Netoliese yra didžiojo kalbininko Jono Jablonskio tėviškė Rygiškių kaime. Pačiame bažnytkaimyje dar gyvas poeto Prano Vaičaičio brolis – senukas kunigas Juozas. Neseniai iš tremties buvo sugrįžęs žymus prieškario politikos veikėjas Valentinas Gustainis. Grįžau su gilia Čechovo mintimi. Man A. Čechovas yra didžiausias rusų rašytojas, dvasios įkvėpėjas. Šiame Griškabūdžio kampelyje teks išbūti dar vienerius tarnybos metus, o paskui keliai pasuks nežinomomis kryptimis. ... Kitais metais iš tiesų išvažiavau ir daugiau niekada negrįžau. Ką ten palikau gero? Į šį gėrio sąrašą neįtraukiu darbo mokykloje. Tai buvo kasdienybė. Bet ką nuveikti neužmirštamo? Tuo metu norėjosi sensacijų. Mano tuometinė aistra buvo baletas. Jau nuo seno buvau matęs daug įvairių baleto spektaklių. Ir staiga kilo noras supažindinti su gyvu baletu kaimo gyventojus. Tuomet kaime dar nebuvo televizorių – vienintelės priemonės, galinčios suteikti žinių apie teatrą. Mano ryšiai su Latvijos akademinio operos ir baleto teatru Rygoje buvo apvainikuoti baleto artistų pasirodymu Griškabūdyje. Argi tai ne sensacija? Panašaus įvykio niekada nėra buvę ir, be abejo, nebus ir ateityje. Atvažiavo trys šokėjai: Inesa Jurgena, Boleslovas Adamons, Egilsas Uosis (Osis) ir akompaniatorius Dainis Zakis. Aš beveik nieko neatsimenu. Viską užmiršau iš to didelio nerimo. Baletas Griškabūdyje! Prisimenu tik viena: kažkada šimtmečio pabaigoje Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, dar vaiką, kunigas J. Tumas-Vaižgantas vežė iš Kulių į Palangą, kad pamatytų pirmąjį lietuvišką spektaklį – Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Vaižgantas kartojo Sofijai: „Nepamiršk! Įsidėmėk! Tai lietuviškas spektaklis!“ Kažką panašaus patyriau ir aš. Apie koncerto kokybę negalėjo būti jokių kalbų. Kritikai čia taip pat nebuvo vietos. Tokiais momentais triumfuoja tik entuziazmas ir sensacija. Tai buvo kultūrinis patriotizmas. ... Išsiderinęs senas pianinas. Žema scena. Ant rankų iškelta balerina galva siekdavo scenos lubas. Nelygios grindys man kėlė siaubą, nes šokėjai galėjo susižeisti. Bet viskas baigėsi sėkmingai. Viena valanda kančios ir neišsakomo džiaugsmo amžinybė. Žiūrovai buvo apstulbinti. Reikėjo matyti jų veidus. Net ir didžiausi triukšmadariai nutilo. Griškabūdyje įvyko Rygos baleto artistų koncertas! Man ir dabar vaidenasi pasaka... Argi tai ne istorinis įvykis šio kaimo kultūriniame gyvenime? Jeigu kada nors bus rašoma Griškabūdžio istorija, šis faktas taip pat turėtų būti paminėtas. Štai ir išpildžiau A. Čechovo norus ir priesakus! 1957 m. rugsėjo 4 d., Griškabūdis–2002 balandžio 24 d., Kaunas“
Viktoro piešinys
Gražiausia vieta pasaulyjeKelionės Viktorui buvo ne tik atgaiva sielai, bet – galimybė pamatyti tai, apie ką tiek daug skaityta. Juk reikėjo paliesti vieną ar kitą architektūros šedevrą, pavaikščioti rašytojų pramintais takais, savo akimis pamatyti tapytojų įamžintus vaizdus. Deja, sovietmečiu kelionių geografija apsiribodavo tik Sovietų Sąjungos teritorija, Vakarų Europos miestų nepasiekdavo. Kelionių alkis neleido Viktorui domėtis vien Lietuva (kurią jis puikiai pažino), Latvija, Estija. Buvo apkeliauta beveik visa tuometinė Sovietų Sąjunga: Baltarusija, Ukraina, Moldavija (dab. Moldova), Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikos, ir, žinoma, Rusija, o Maskva ir Leningradas (dab. Snkt Peterburgas) po keletą kartų. Keliaudavo traukiniu – pigu ir patogu. Naktį važiuoji, dieną aplankai pasirinktą miestą. Pamenu, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išsiruošiau kelionėn į Paryžių. Viktoras rekomendavo būtinai aplankyti Père Lachaise (Per Lašezo) kapines ir papasakojo apie jas taip, lyg pats ten būtų pabuvojęs, – nubraižė kapinių schemą, pažymėjo žymių asmenybių kapus, kuriuos vertėtų pamatyti. Vaikščiojau po šį miestą mieste, su specialiu žemėlapiu, nemokamai dalijamu prižiūrėtojų, ir negalėjau atsistebėti, kaip tiksliai viskas buvo nupasakota. Aplankiau Eloizos ir Abeliaro, rašytojo Michelio Prousto, kompozitoriaus Fredericko Chopino, dainininkų Jimo Morrisono, Edith Piaf, Marijos Callas, rašytojo Oscaro Wilde'o ir kt. kapus. Džiaugiuosi, kad vėliau Viktoras taip pat aplankė šias kapines ir nulenkė savo žilą galvą prieš mylimus herojus... Po kelionių visada gimdavo straipsniai, eilėraščiai, miniatiūros.
2005 m. Viktorui labai patiko ši nuotrauka...
O juk čia žmonės gimė, augo, niekur nekeliavo ir buvo laimingi. Dešimties kilometrų nuotolis atrodydavo labai didelis. Pasirodo, kad laimę galima susirasti vietoje ir jos nepažinti išvažinėjus visą pasaulį. Mano gentainiai čia melžė karves, kaustė arklius, mokėjo duoklę bažnyčiai, aklai tikėjo kunigų ir ponų žodžiu, mirdavo nuplakti rykštėmis. Tokia mano gentainių dalia. Jie visi atgulė į šį pušyną. Kiekviena pušis išaugusi iš jų pelenų. Kiekviena šaka – tai mano senieji broliai. Kaip jų nemylėti! Čia glūdi mano šaknys. Taip, aš čia esu tik svečias. Pušynas ...Po kojomis nedidelis slėnis. Už jo liūliuoja ežero vandenys.
1963 m. Palazdijų ežeras. Fotogr. Ch. V. Spitrys
... Mano kelias labai ilgas. Jis prasidėjo anuo metu kažkur šiuose slėniuose ir nežinia kur pasibaigs. Tačiau man svarbiausia yra išsiaiškinti vieną labai svarbų klausimą. Dabar, daug kur apsilankęs, daug ką patyręs, pravažiuoju asfaltuotu keliu iki kapinyno ir susimąstau. <...> ... Stengiuosi savo atmintyje atgaivinti matytas gražiausias vietas, palikusias man neišdildomą įspūdį. Aš nekalbu apie muziejų ir architektūros stebuklus. Man šiuo atveju svarbiau gamtos sukurti vaizdai. Daug jų matyta. ... Jenisiejaus uolėtų krantų viršūnės, pasipuošusios eglių karūnomis; Ukrainos stepės, užtvindytos žydinčių saulėgrąžų auksu ir primenančios Vincentą van Gogą; Lenkijoje Mozūrijos gluosnių vaiduokliškos skulptūros; Vagnerio apdainuotų mitologinių valkirijų šokis mėnesienoje, besimaudančioje rūko jūroje Slovakijos Tatruose. Tačiau su šia vietove gali varžytis tik trys kitos. Pirmoji – mano vaikystės gražuolė, skęstanti žiedų ir žalumos jūroje, Argentinos pampa. Antroji – jaunystėje privertęs mane sustingti iš nuostabos gražus Ukrainos guculų kalnų slėnis. Jame tarsi maldai nusidriekusi suklupusių eglučių eilė; balti besiganančių avių kamuoliukai žalioje, akinančiai žalioje, smaragdinėje slėnio pievoje. O už mano nugaros tarsi amžinas sargybinis debesų supamas rymojo Bliznecų kalnas, nuo kurio leidausi žemyn. Trečioji – jau senatvės dienų vietovė – ramūs Reino vandenys, juose teliuškuojantis garlaiviukas, panašus į vaikišką žaislą; kitoje pusėje – Vogėzų kalnų akmenys, pasipuošę eglutėmis ir baltosiomis akacijomis.<...> ...Kaip vaikiška visa tai prisiminti ir tarsi prekę išstatyti vitrinoje. Bet juk tai mano prekė ir mano vitrina. Ir kas šiame konkurse laimi? Aišku, ši kapinyno slėnio sala ežero pakrantėje. Jinai tęsiasi dar keletą šimtų metrų ir baigiasi piliakalnio papėdėje. O čia jau vėl manęs laukia septintasis Grįžulo vežimo ratas – Baltasis ežeras. Kodėl ši vieta tokia graži? Gal todėl, kad čia, pasilenkus nusiskinti sausą šiugždantį katpėdėlės žiedą, krūtinėje surusena malonus šiurpulys, paširdžiuose pasijunta lengvas skausmas. O toks jausmas neatsirasdavo nė vienoje minėtų vietovių. Ten būdavo tik labai gražu. Čia prisideda dar ir džiaugsmas, ir skausmas, kuris, matyt, atplevena iš abiejų ežero pusių: čia mane paglosto abi, tikriausiai viena kitą bebučiuojančios mano senelės – Kristina ir Marija. Čia man nematomą žiedą nuskina Juozas ir Ona – didieji mano gyvenimo šviesuliai. Čia pasibaigia mano kelias. Nuo čia, atrodo, jau nėra kur toliau beeiti. Ką gi gražesnio berasčiau? Juk čia – gražiausia vieta pasaulyje! 2002 m. rugsėjo 3 d., Kaunas“
Neišsipildžiusios svajonėsKai nuobodu – rašau eiles, Žmonės tai talentu vadina. Aguoną šlovinu ir kmyną. Kas gi rašys jiems poemas?
Jas laikas užmarštin gramzdina. Atrandu paslėptas tiesas Ir švento melo vandenynus.
Kurias jai dovanoja atminimai. Mane lemtis rūsčiai šokdina. Tad stengiuos eksponuot save,
Viktoras turėjo dvi svajones, apie kurias kalbėjo garsiai – pamatyti Kiniją ir aplankyti Montevidėjų. Deja joms išsipildyti nebuvo lemta. Viktoro palaikai atgulė gražiose Užliedžių kapinaitėse. Jo kapą puošia knyga, kurioje trumpas, kuklus įrašas. Taip, kaip jis ir norėjo...
2008 m. Užliedžių kapinaitės. Fotogr. R. Vaitilavičienė
Literatūra1. Bibliofilinės kultūros puoselėtojai / Dalia Juškienė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, geg. 15, p. 9. 2. Bibliotekininkas, lektorius, vertėjas / Elena Nenortaitė // Bibliotekininkų darbas. – 1981, nr. 11, p. 28. 3. Įdomu žinoti / E. Vaigonytė // Tarp knygų. – 1996, rugsėjis, p. 43. 4. Koketavimas su praeitimi: lyrinės miniatiūros (1953–2002) / Chuanas Viktoras Spitrys. – Kaunas, 2002. – Mašinraštis. 5. Montekiai ir Kapulečiai: vienos šeimos kronika : lyrinės miniatiūros / Chuanas Viktoras Spitrys. – Kaunas, 2002. – Mašinraštis. 6. Laiškas Viktorui Chuanui, išėjusiam negrįžtamai : [Kauno apskrities viešosios bibliotekos bibliografas, žymus kultūrininkas V.Ch. Spitrys (1931 10 05-2006 12 29) : nekrologas]. – Portr. // XXI amžius. – 2007, saus. 4, p. 16. 7. Paskaita kaip ir knyga / Ramutis Karmalavičius. – Portr. // Nemunas. – 1982, nr. 3, p. 56–57. 8. Pirmosios pasaulio tautų knygos / Ričardas Venckus // Lietuvos aidas. – 2003, geg. 20, p. 9. 9. Spitrys Chuanas // Knygotyra : enciklopedinis žodynas. – Vilnius, 1997. – P. 346. 10. „Taip moka gyventi šalia..." / Aušra Pilaitienė // Naujos knygos. – 1980, nr. 11, p. 20. |