Dainava

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (4 111 balsai)

Paparčių seniūnijoj,

Prie upės Žiežmaros,

Prie miško prisiglaudęs

Mūs kaimas – Dainava.

L. Bulaukienė


Turbūt nerasime žmogaus, kuris nematytų savo tėviškės, savo gimtinės grožio. Taip ir mums Dainavos kraštas yra gražus.

Dainavos kaimas randasi 17 km į rytus nuo Kaišiadorių ir 4 km į pietus nuo Paparčių.

Iš rytų ir pietų mūsų kaimą juosia mišrus miškas. Vinguriuodama tarp kalnų, apaugusi įvairiais krūmais į Nerį savo vandenis plukdo upelė Žiežmara. O kiek dar įvairių upeliūkščių įteka į ją. Kviečiam, atvykti į Dainavą.

Pervažiuok per nedidelę mūsų gyvenvietę link Kaugonių miško. Pakilęs į Krosių kalną sustok.

Atsigręžk, apsidairyk! Pamatysi mūsų kaimo panoramą. Ypač gražu pavasarį, kai gyvenvietė skendi pažydusių sodų nuometuose, kai orą virpina paukščių giesmės, kai savo klarnetus pučia varlės.


Anksčiau Krosių kalną vadino Krone (nuo upelio pavadinimo), bet bėgant laikui, keičiantis tarmei, o gal kas pakeitė kelias raides ir liko pavadinimas Krosiai. Šiame kalne palaidoti pirmojo pasaulinio karo žuvusieji: šiaurinėj kapavietės dalyje – vokiečiai, pietinėje – rusai. Tai byloja tvarkingai supiltas stačiakampis pylimas, aukštas medinis kryžius ir iki šiol išlikę vokiečių cementiniai kryžiai – paminklai.


Nuo laiko apsamanojusiuose cementiniuose paminkluose vos išskaitomi užrašai. Rusų kapavietės mediniai kryžiai neatlaikė gamtos išdaigų – sunyko.

Liūdna, bet gyvenimas nestovi vietoje – bėga kaip Žiežmaros vanduo.

Pažvelk į rytus, pamatysi didingas šimtametes liepas, epušes, egles ir vienintelę išsikerojusią pušį. Šie medžiai kaip ir senovėje saugoja buvusio Dainavos dvaro sodo ribas. Tik gaila, kad nedaug jų išliko. Susikūrus kolūkiams, prie kelio iš abiejų pusių apsodinto liepom, buvo pastatyta mechanizacijos dirbtuvės, kuro kolonėlė, trąšų sandėliai. Nuo įvairių teršalų epušės, liepos ėmė džiūti. Tik du maumedžiai atlaikė trąšų perteklių.


Kažkada jie buvo pasodinti prie pat ponios M. Šumkauskienės (gim.1876) rūmų. Ilgus metus dar matėsi rūsio angos pro kurias buvo pilamos daržovės.

Vyresni kaimo žmonės geru žodžiu mini ponią M. Šumkauskienę ir jos ūkvedį Rakauską. Sako, jie padėdavo neturtingiems.

1925 metais buvo išparceliuotas poniai priklausęs 385 ha dvaras, o 1940 metais visai nacionalizavo žemę, o ponią su dukra Sofija (gim.1919) 1941 metais ištrėmė į Sibirą.

Gaila, kad dvarvietės medžiai nekalba, šnarėdami ir ošdami visą istoriją nusineš užmarštin. Tik lakštingalos, kaip ir prieš šimtmetį suokia alyvų krūmuose, tarsi palydėdamos iš senojo tvenkinio nutekantį Žerstvos upeliūkštį į Žiežmaros prieglobstį.

Einant palei Žiežmaros upelį į šiaurę link Paparčių teks perbrist ne vieną griovį ar upeliuką, užkopt ant aukštokų kalnelių. Ties Vareikonių kaimu prieisim Juozo Sokolinsko malūno pamatų griuvėsius.


Vaikams, anūkams smagu pasikarstyt, pašokinėt ant cementinių griuvėsių. Prieš pirmąjį pasaulinį karą malūnas priklausė žydui Šochai, kuris karo metu pabėgo. Vėliau kažkas išvertė malūno užtvanką, sugadino medinį ratą, kuris suko akmenines girnas. Ir tik 1932-33m. J. Sokolinskas atstatė malūną. Metai po metų savininkas jį tobulino. Vėliau malūną suko ir vanduo ir garo turbinos. Malūne iš miežių darė kruopas, malė razavai rugius duonai, pikliavo kviečius, pjovė rastus, lentas. Bet, po antrojo pasaulinio karo, prasidėjo masinis pasiturinčių žmonių trėmimas. Juozas Sokolinskas (taip kalba žmonės) naktį susprogdino malūno užtvanką, apgadino patį malūną. Po kelių savaičių jis buvo ištremtas į Sibirą. Iš ten į tėviškę negrįžo, apsigyveno Lenkijoje.

Jeigu nuo buvusio malūno, mažu keliuku eitume į vakarus, prieitume pilkapį – vadinamą prancūzų kapais. Sakoma, kad Napoleono karo metu, Lietuvos žiemos šalčių neištverė prancūzų kariai. Sušalo. Tame kalnelyje jie buvo palaidoti.


Šiame rašinyje mes pasakojam apie savo gražią tėviškę Dainavą. Ir nesvarbu, kad mūsų kaime nėra mokyklos, felčerinio punkto, nesvarbu, kad tik du kartus į dieną užsuka autobusas, už 8 km Kaugonių geležinkelio stotelėje sustoja traukiniai – vis vien mūsų kaimas yra gražus. Gražus todėl, kad dainaviškiai nenuleidžia rankų, tvarko, puošia savo gimtinę.

Kaime savo paslaugas teikia biblioteka, yra susikūrusi aktyvi Dainavos krašto bendruomenė „Ateitija“,nuo 2005 metų gruodžio mėn. kaime veikia VŠĮ “Vilties tiltas”, kuris buria moteris ir mergaites bendravimui, bendrai maldai. Vilties tilto dėka bibliotekoje buvo organizuoti kompiuterinio raštingumo kursai, kurie sudomino seniūnijos gyventojus. Interneto dėka bendraujam su kitomis bendruomenėmis, su vaikais gyvenančiais užsienyje.


Stasio Stankevičiaus sodyba, esanti mūsų kaime , priima poilsiautojus, kurie nori turiningai praleisti laiką Lietuvos kaime.


Beskaitant apie mūsų tėviškę, to grožio negalima pamatyti, jį reik matyti savo akimis, užuost jos kvapus, išgirst Žiežmaros čiurlenimą.

Atvyk ir nors valandėlei įsiliek į Dainavos kaimo gyvenimo harmoniją.