Dainavos giria

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2 / 5 (4 balsai)
Kas galėtų paneigti, kad gamtoje žmogus atsigauna ir pasiilsi. Vieni traukia prie jūros, kiti prie ežerų, o štai tikro dzūko širdžiai mieliausi yra miškai. Grybavimas, uogavimas ar paprastas pasivaikščiojimas miške be galo nuramina. Juk taip gera, kai tylu ir girdisi ne miesto šurmulys, o paukščių čiulbėjimas ir medžių ošimas. Taigi truputis informacijos apie ramiausia ir dzūko širdžiai mieliausia Dainavos girią.
Dainavos giria, Druskininkų-Varėnos miškai, Gudų giria - didžiausia Lietuvos giria. Plyti Dzūkijoje, užima pusę Varėnos rajono, įeina į Druskininkų savivaldybę. Plotas yra 1450 km², mišku apaugę 1145 km². Didelė miško dalis įeina į Dzūkijos nacionalinį parką. Girios pietinėje dalyje yra Čepkelių rezervatas. Miškai nusidriekę iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 70 km. Vakaruose siekia Nemuną, pietuose - Baltarusijos sieną, šiaurės vakaruose - Merkinę, šiaurės rytuose - Valkininkus. Girią kerta Vilniaus-Gardino plentas ir geležinkelis, taip pat Varėnos-Alytaus kelias. Yra išskiriama ~250 girios miškų.
Giria priklauso Nemuno baseinui. Šiaurine Dainavos girios dalimi teka Merkys, o per girią jo intakai - Ūla, Grūda, Verseka, Varėnė, Spengla, Duobupis, Skroblus, Nočia, Beržupis; pietryčiuose teka Nemuno intakas Ratnyčia, o pietiniu pakraščiu - Katra. Dainavos girioje gausu ežerų - Glėbas, Glynas, Ešerinis, Burokraistis, Ilgis, Glūkas, Varėnis, Lavysas, Latežeris, Lynežeris. Vien Čepkelių raiste yra 23 ežerai, kurių plotas svyruoja nuo 0,4 iki 5,1 ha.
Pušynai sudaro 90 % girios ploto. Taip pat yra beržynų (4 %), eglynų (3 %), juodalksnynų (3 %). Pusamžiai medynai sudaro beveik pusę medžių, daug jaunuolynų (~40 %), pribręstančių ir brandžių medynų nedaug. Nuo gaisrų nukentėjusiose vietose, buvusiuose kirtimuose vyrauja gryni ir skurdūs pušynai. Mišresni ir brandesni miškai yra girios pietinėje dalyje.
Dainavos girioje yra įkurta keletas draustinių, Čepkelių rezervatas ir Dzūkijos nacionalinis parkas. Yra keliasdešimt paminklinių medžių (daugiausia drevėtosios pušys, keli seni ąžuolai). Girioje auga virš 30 retųjų ir saugomų augalų, labai gausu uogų (mėlynių, žemuogių, bruknių, spanguolių) ir grybų (ypač voveraičių, žaliuokių, baravykų). Girioje dėl skurdžios augmenijos nedaug stambių kanopinių žvėrių, tačiau dėl didelių ir retai gyvenamų plotų čia prieglobstį randa reti paukščiai (kurtinys, didysis apuokas, erelis žuvininkas, jūrinis erelis, tetervinas, pilkoji gervė, žalvarnis, kukutis ir kt.). Taip pat yra vilkų, baltųjų kiškių, ūdrų, šermuonėlių, žalčių, angių. Gyvena 36 retos vabzdžių rūšys, tarp jų ir reti vabalai - didysis ąžuolinis ūsuotis, elniavabalis.
Senovėje Dainavos giria buvo jotvingių žemės Dainavos dalimi. XIV-XVI a. girią valdė didieji kunigaikščiai, čia buvo jų medžioklės plotai. Gyventojų buvo mažai. Jie buvo susitelkę Merkio ir jo intakų pakrantėse ir vertėsi medžiokle, drevine bitininkyste, grybų ir uogų rinkimu. Vėliau gyventojų pradėjo daugėti, pradėta vystyti lydiminė žemdirbystė, dideli girios plotai buvo iškirsti. Kaimai ir viensėdžiai ėmė kurtis girios glūdumoje. Intensyviausiai miškas kirstas XVII-XVIII a. dėl medienos eksporto. XIX a. daug gerų medžių eksportuota Merkiu ir Nemunu. Dėl nestabdomo kirtimo ir gaisrų miškas nuniokotas Antrojo pasaulinio karo metais. Tarybiniais metais pradėtas Dainavos girios atkūrimas. 1863 m. girioje veikė sukilėliai, antrojo pasaulinio karo metais - tarybiniai partizanai, o pokariu - Lietuvos partizanai.
Dainavos giria - rečiausiai gyvenama Lietuvos vieta. Vidutinis gyventojų tankumas siekia 2–3 žm./km². Tankiau gyvenami vakariniai (apie Merkinę, Druskininkus) ir šiauriniai (apie Varėną, Perloją) pakraščiai. Centrinė ir pietinė Dainavos girios dalys gyvenamos labai retai, kaimus skiria keletas kilometrų, dalį gyvenviečių jungia tik siauri miško keliukai. Regiono atokumas lėmė autentišką kaimų formavimąsi - išlikę daug etnografinių XIX a. pab. - XX a. pr. dzūkų sodybų. Dėl skurdžių dirvožemių praktiškai nevystoma žemdirbystė. Gyventojai verčiasi miško gerybių rinkimu, kaimo turizmu.



Šaltiniai : Dainavos giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 374 psl.