Danilavičius Juozas – mokslininkas pedagogas, logopedas ekspertas, vaikams elementorių autorius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (6 391 balsai)
Juozas Danilavičius (2008 m., nuotrauka iš asmeninio albumo).


Juozas Danilavičius yra ilgametis Anykščių rajono Aulelių specialiosios internatinės mokyklos (dabar Aulelių vaikų globos namų) logopedas ekspertas, specialusis pedagogas, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas, elementorių vaikams ir pirmojo specialiosios mokyklos vadovėlio bei daugelio pedagogine tema parašytų knygų ir straipsnių autorius. Didžiulę pedagoginę patirtį turintis mokytojas puikiai perpratęs vaikų psichologiją ir šiandien ateina į pagalbą ne tik tėveliams, norintiems mokyti savo atžalas, bet ir padeda jauniems specialistams, šiuo metu dirbantiems su negalią turinčiais vaikais.

Turinys

Apie Juozą Danilavičių

Gimė J. Danilavičius 1928 m. spalio 29 d. Alytaus rajone Skraičionių kaime. 1934-1938 m. mokėsi Skraičionių pradinėje mokykloje, 1938-1946 m. – Alytaus gimnazijoje. 1947-1948 m. J. Danilavičius dirbo Einoronių (Alytaus r.) pradinės mokyklos vedėju, 1948-1950 m. – Mažyklio (Trakų r.) pradinės mokyklos vedėju. Dirbdamas 1947-1950 m. jis neakivaizdžiai studijavo Kauno mokytojų seminarijoje, o 1950-1953 m. tęsė studijas Maskvos (Rusija) V. Lunačiarskio institute ir įgijo pedagoginį išsilavinimą. 1954-1955 m. J. Danilavičius buvo Vėžionių (Prienų r.) septynmetės mokyklos mokytojas. Šešerius metus paaukojęs Rusnės (Šilutės r.) kurčiųjų mokyklos auklėtiniams, 1961m jis buvo paskirtas Priekulės (Klaipėdos r.) pagalbinės internatinės mokyklos direktoriumi. 1963-1978 m. jis dirbo logopedu. Suvokęs, kad logopedo profesija reikalauja ne vien pasišventimo, talento, bet ir specialių žinių, 1964-1967 m. jis mokėsi neakivaizdžiai ir baigė studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Prisimindamas studijų metus J. Danilavičius pasakojo, kaip specialiosios tarnybos persekiojo jį dėl tėvo politinių įsitikinimų. Nepaisant to, gabų pedagogą pastebėjo ne tik tuometiniai dėstytojai, bet ir su vaikų ugdymu susijusios visasąjunginės žinybos. Vaizdinga, raiškia kalba ir argumentuotomis mintimis pasižymintis pedagogas skaitė paskaitas Ukrainos, Maskvos aukštosiose mokyklose. Jam buvo pasiūlyta tęsti mokslinį darbą Lietuvos sostinėje Vilniuje, tačiau jis atvyko dirbti į provinciją.

Juozas Danilavičius Anykščių krašte

Nuo 1978 m. J. Danilavičius gyvena ir dirba Anykščių rajone. 1978-1986 m. jis buvo Aulelių (Anykščių r.) specialiosios internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, 1986-2008 m. buvo šios mokyklos, paskui Aulelių vaikų globos namų logopedas ekspertas. J. Danilavičius labai šiltai prisimena savo atvykimą į Anykščius: „Prieš 30 metų, kai atvažiavau į Anykščius, čia radau šviesių pedagogų, sielos aristokratų. Būdavo, žengiu į mokytojų konferencijos salę – ir visada randu kam nusišypsoti, su kuo žvilgsniu pasisveikinti: su Jonu Juknevičium, Stasiu Kunčinu, Eugenija Vingriene, Ona Gikyte-Šakėniene, Sofija Pakalniene, Jadvyga Budavičiene...Seno auklėjimo žmonės, bet kokios asmenybės! Bendraudamas su tokiais žmonėmis, jautei, kad Anykščiuose Antanas Baranauskas dar tebegyvena, tebegyva jo dvasia<...>“. [Pasaulio anykštėnas, 2008, spalis (nr.10), p.6.]

1997 m. nusipelnęs mokytojas minėjo savo pedagoginės veiklos 50 metį. Anykščiuose įvykusi mokslinė-praktinė konferencija „Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas: pedagoginiai ir psichologiniai aspektai“ buvo skirta J. Danilavičiaus 50 metų pedagoginio darbo sukakčiai ir Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejui pažymėti. 1997 m. sausio 21 d. laikraštyje „Utenis“ Romualda Bražėnienė apie tai rašė: „Konferencijoje dalyvavo ir J. Danilavičių sveikino ne vien mūsų rajono pedagogai, logopedai – gausus būrys įvairių rajonų specialiųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų susirinko iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų ne tik paklausyti pranešimų, bet kartu pasveikinti jubiliato. Pranešimą „Genetinės, socialinės – pedagoginės žemo mokslumo priežastys“ skaitė pats Juozas Danilavičius. Apie specialiųjų poreikių vaikų integruoto ugdymo prielaidas kalbėjo Šiaulių pedagoginio instituto specialiojo ugdymo mokslinio centro direktorius prof. Jonas Ambrukaitis. Šio instituto prof. Vytautauto Karvelio pranešimo tema – „Neįgaliųjų vaikų ugdymas ir jų socialinė adaptacija Lietuvoje“. Per konferenciją buvo skaitomi pranešimai apie specialiojo ugdymo reformos vyksmą, negalios vaikus ir jų tėvus, pedagogus, kurčiųjų vaikų ugdymą Lietuvoje... <...> Konferencijos metu veikė J. Danilavičiaus leidinių paroda“.

1998 m. vasario 11 d. Anykščių rajono laikraštyje „Anykšta“ rašytojas Kęstutis Arlauskas po susitikimo su žymiu pedagogu rašė: „Giliai įstrigo atmintin J. Danilavičiaus pasakojimas apie gausybę žmonių, kurie turi viską, t. y. skendi turtuose, juos puošia garbingi apdovanojimai, jie džiaugiasi vaikais ir vis dėlto tie žmonės aimanuoja daugiau, nei kokie skurdeivos. Todėl reikia manyti, jog šie žmonės nežino, kas yra tikroji laimė. Ar mažai panašių į kiaurą indą širdžių, ar mažai pavyduolių, besistengiančių pakišti koją gabesniam už save? Labai apmaudu, jog tokių žmonių pasitaiko ir mokytojų kolektyvuose“. Labai intelektualūs, pagal galimybes objektyvūs Juozo Danilavičiaus santykiai su žmonėmis. Jo tyrinėjantis žvilgsnis gal ne visiems patinka, tačiau vienas dalykas į pasaulį žvelgti be intelektualinio balasto, o kitas – save ir kitus vertinti per mokslines tiesas, o ne per diletantiškų pasvarstymų prizmę.

Ne daug yra mokytojų, kuriems lemta atšvęsti pedagoginio darbo penkiasdešimtmetį, tačiau dar mažiau – sulaukusių 60 ties metų pedagoginės veiklos jubiliejaus. Kaip bebūtų keista, bet ieškodami informacijos apie nusipelniusį mokytoją J. Danilavičių, labai pasigedome straipsnių, parengtų jo kolegų, su kuriais tiek metų praleista drauge. Dėmesio žinomam pedagogui nepagailėjo rašytojas K. Arlauskas, į kurio klausimus atsakinėjo J. Danilavičius švesdamas ir savo pedagoginės veiklos 60-metį. Paklaustas apie praleistas galimybes tęsti mokslinį darbą Vilniuje, logopedas ekspertas atsakė: „Niekada neturėjau polinkio kopti karjeros laiptais. Karjeros siekimas bet kokiomis priemonėmis – tai rybotų asmenybių bruožas, o mane tiesiog nenumaldomai traukė prie gamtos nuskriaustų vaikų. Žavėjo tai, kad tame iš pažiūros riboto proto vaikelyje plaka nuoširdumo kupina, apgaulės, melo, suktybių nepažeista širdis. Daug metų su tais auklėtiniais bendraudamas, pasisėmiau tiek patirties, kad ji netilpo į mano vedamų pamokų rėmus. Tada viena po kitos gimė knygos..."

Lietuvos ryto korespondento Tautvydo Kontrimavičiaus paklaustas, kuo ypatingi jo parengti pradžiamoksliai, elementorių autorius atsako: „Dauguma leidinių mažiesiems parengia žmonės, turintys polinkį į meninę kūrybą, tačiau negalintys pasigirti, kad išmano skaitymo įgūdžių formavimo metodiką. Didžiausia klaida, kokią tiktai galima padaryti, – tai bandyti vaikams iš pradžių įkalti abėcėlės raides „iš eilės“ ir tada iš jų visų pinti vaikiškus tekstus. <...> Svarbiausias skaitymo pradžios principas buvo pažinti lengvesnes raides, dėti iš jų skiemenis, paskui iškart pereiti prie nesudėtingų žodžių ir tekstų, o pakui tik vis plėsti raidyną<...>“. [Lietuvos rytas, 2006, spalio 26, p. 4.].

Juozo Danilavičiaus leidiniai

J. Danilavičius parašė ir paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių pedagogikos ir specialiojo ugdymo klausimais. Pirmieji straipsniai spaudoje pasirodė dar 1952 m. betarnaujant kariuomenėje, bet aktyviai bendradarbiauti spaudoje pedagogas pradėjo nuo 1965 m. 1974 m. aktyvus mokytojas buvo išrinktas Pedagogikos mokslų akademijos moksliniu korespondentu, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, seminaruose Lietuvoje, Maskvoje, Kijeve, Rygoje. J. Danilavičius yra pirmojo specialiosios mokyklos vadovėlio bei daugelio pedagogine tema parašytų knygų autorius. Jis parašė ir išleido knygas: "Vaikų šnekamosios ir rašomosios kalbos sutrikimai" (1973 m.).


1982 m. pasirodė J. Danilavičiaus knyga „Atsargiai – paauglystė!".

Turėdamas daug teorinių žinių ir didelę pedagoginio darbo patirtį Juozas Danilavičius 1989 m. parengė ir išleido knygą „Lietuvių kalbos didaktinė medžiaga pagalbinių mokyklų I klasei“. Didaktinė medžiaga skiriama mokinių žodynui tikslinti, gausinti ir aktyvinti, foneminei klausai lavinti, garsinei analizei mokyti, rišliam pasakojimui formuoti. Knygos autoriaus teigimu – pagalbinės mokyklos pirmokai žodžius suvokia globaliai, sutelkdami dėmesį tik į prasmę. Pirmomis mokymosi dienomis jie dar neaiškiai supranta, kas yra garsinė struktūra, sunkiai išmoksta nustatyti pirmąjį žodžio garsą, dar sunkiau geba grupuoti žodžius pagal tą patį garsą, nustatyti garsų eilę žodyje. Patyręs pedagogas savo knyga padeda tiems, kurie mokosi ir tiems, kurie moko vaikus. Didaktinė medžiaga pritaikyta įvairaus pajėgumo mokiniams.

Vėliau pasirodė knygos:"Mikčiojimas įveikiamas" (2006 m.), "Pedagoginė publicistika" (2006 m.), "Mano gulbės" (2006 m.).

Knyga „Mikčiojimas įveikiamas“skirta tiems, kurie organizuoja mikčiojančiųjų ugdymą ir ugdymąsi, bendravimą ir bendradarbiavimą. Autoriaus tikslas – pabrėžti, kad mikčiojantis mokinys gali mokytis ir ugdytis su visais bendroje klasėje.

Pedagogas parengė ir išleido elementorius ir skaitymo pradžiamokslius "Aušrelė" (1974, 1987, 1994, 1996, 1998, 2001, 2004, 2005, 2006, 2008 m.).
1974 m. pradėtas leisti J. Danilavičiaus elementorius „Aušrelė“ buvo skirtas mokyti skaityti proto negalią turinčius vaikus. "Genelis" (leidžiami kasmet 2004-2008 m.), "Liepsnelė" (leidžiami kasmet 2006-2008 m.),"Zylutė" (leidžiami kasmet 2006-2008 m.), "Volungė" (2008 m.).
„Volungė“, kaip ir kitos J. Danilavičiaus parengtos knygos, padeda vaikučiams išmokti skaityti. Ji su mažyliais „kalbasi“ ne tik apie raides ir žodžius, bet ir apie šeimą, draugus, pasaulį. Kaip sako pats autorius: „Vaikai greičiau įsimena raides, perskaito skiemenis, žodžius, kai raides karpo, piešia, lipdo, dėlioja, klijuoja, spalvina, skiemenis ir žodžius sudeda iš raidžių, sakinius sukarpo ir vėl suklijuoja.

„Zylutė“– patraukli, spalvinga knyga, skirta keturmečiams ir kiek vyresniems vaikams supažindinti su raidėmis ir mokyti skaityti.

„Genelis“ supažindina penkiamečius ir kiek vyresnius vaikus su raidėmis ir moko skaityti. Autorius, remdamasis savo darbo su vaikais patirtimi, šią knygą parengė kaip savotišką elementorių, kuris močiutėms ir seneliams primins jų laikų pirmuosius elementorius, tad mokyti vaikaičius skaityti jiems tikrai nebus sunku. J. Danilavičius apie vaikų skaitymą sako: „Vaikas vaikui nelygus. „Zylutę“ aš ruošiau tiktai gabiems vaikams, kurie nori ir gali pažinti raides, sulaukę ketverių. Mano stebėjimais, tokių gabių vaikų būna maždaug kas antras iš visų augančių. Pradžiamokslio esminis skirtumas nuo kitų – keturmetis vien tik taria, atpažįsta ir suranda raidę, lipdo iš pažįstamų raidžių skiemenis.<...> Jei vaikas nuo mažens nėra imlus naujoms žinioms, verčiau palaukti metus kitus ir pradėti skaitymo pamokas „Geneliu“ ar „Liepsnele“, kartu formuojant ir pirmuosius rašymo įgūdžius“. [Lietuvos rytas, 2006, spalio 26, p. 4.].

Apibendindamas savo parengtus vaikams leidinius autorius susimąsto: „O kas yra elementorius? Raidės, paveiksliukai? Lyg ir taip, bet tokios knygos nesusapnuosi, nesuplanuosi, ji kuriama pamažu, ieškant, kylant vis kitokiems impulsams. Kažkas ima diktuoti tekstą, kuriame, tarkime, turi būti tik 12 jau išmoktų raidžių, kažkas kreipia tavo ranką... Todėl esu įsitikinęs, jog elementorius – taip pat kūryba, ir labai subtili! Juo labiau, kad konkretus žmogus ateina ne iš kažkokių neįspėjamų tolių, o iš savo vaikystės. Jau iki trejų metukų susiformuoja būsimieji rašytojai, dailininkai, muzikai... Didžiuojuosi visą gyvenimą atidavęs mūsų mažiesiems, kad jie išaugtų galingais Lietuvos ąžuolais!“ [Pasaulio anykštėnas, 2008, spalis (nr.10), p.6.]

Aukštąsias mokyklas iškeitęs į internatą ir save atidavęs vaikams J. Danilavičius sako: „Vis dėlto jaučiuosi laimingas. Žinoma, gyvenime galėjau siekti ko nors kito, bet pedagogo darbas, knygų rašymas yra artimiausi mano prigimčiai. Niekada nesivaikiau pigiai pasiekiamų malonumų, netikros šlovės, nevaizdavau kankinio, Nors šioje mokykloje (Aulelių specialioje internatinėje - A. B.) nepaprastai sunku dirbti. Visi žino, jog vaikai greitai suvokia, ar tu pas juos ateini gryna sąžine, atvira širdimi, ar tik užsidirbti duonos.“[Anykšta, 1998, vasario 11, p. 1.]

2010 m. pavasarį J. Danilavičius išleido knygą „Mano mokytojai“. Skaitytojus jis pakvietė susipažinti su tais mokytojais, kurie jį mokė, ir tais, iš kurių jis mokėsi. Knygos anotacijoje jis rašo:

„Pirmasis mokytojas Justas Povilaitis man padarė pačią didžiausią įtaką. Jo pasėtos mokslo troškimo sėklos mano sieloje suvešėjo. Kauno mokytojų seminarijos dėstytojas Antanas Vokietaitis ir Justas Martinaitis išliko atmintyje visam gyvenimui. Geriausią mokyklą baigiau „Šviesos“ leidykloje, kuri keturiasdešimt metų leido mano elementorius. Maskvos mokslininkai padėjo išleisti logopedijos vadovėlį. Knygos „Mikčiojimas įveikiamas“ krikštatėvis Konstantinas Dubrovskis (Charkovas).“


Kiek didelių visuotinių tiesų žymaus mokytojo kūrinyje. J. Danilavičiaus pedagoginė prigimtis virto jaukia ir paprasta žmogiška išmintimi, kurios nereikia nešti kaip baldakimo, nes ji lengvai telpa kiekvieno širdyje. Šešiasdešimt metų atidavęs pedagoginei veiklai, J. Danilavičius įrodė, kad mokytojo darbas – ne šventinis drabužis, užsivelkamas iškilminga proga, tai gyvenimo prasmė, bendravimo su pasauliu, žmonėmis būdas.



2010 m. pabaigoje pasirodė dar viena mokslininko pedagogo, logopedo eksperto Juozo Danilavičiaus knyga „Atsargiai vaikas“.

Autorius teigia, kad šiuolaikiniame informacijos ir globalizacijos amžiuje, kai sparčiai vystosi mokslas ir technika, žmogus dažnai nespėja keistis, prisitaikyti, organizuoti savo gyvenimą. Išleista daugybė pinigų mokymui ir mokymuisi, reformoms, tačiau situacija išlieka beveik nepakitusi. Ne vienoje šalyje ir ne kartą buvo bandoma ieškoti viso to priežąsčių. Ir kuo daugiau bandyta, tuo aštriau atsigręžta į vis jaunesnį vaikų amžių, į kūdikystę ar net embrioninio vystimosi stadiją. Jei norime, kad būtų tvirti raumenys, turime kasdien mankštintis, jei norime, kad išlavėtų protas, turime nuolat jį treniruoti. Skirtumas tik toks, kad kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje, greitai formuojantis neurologinėms jungtims, vaikas sugeria visą kelyje pasitaikiusią informaciją. Ir tai daro nepaprastai lengvai ir žaismingai.
„Mažametis kaip kempinė sugeria įvairias žinias. Jeigu tėvai nepasirūpins išmokyti naudingų dalykų, pats vaikas savarankiškai semsis ir bevertę informaciją. Vienąsyk įskelta pažinimo kibirkštėlė vaikystėje virsta negęstančia ugnele, kuri palaiko vaiko intelektualinį degimą visą gyvenimą. Organizuotas mokymasis neturi skirtis nuo žaidimo, taip pat, kaip ir žaidimas negali būti betikslis laiko švaistymas“ – tai mintys iš naujausios J. Danilavičiaus knygos, kurioje dviejų mergaičių kalbos plėtros dienoraščiai, mokslinių konferencijų pranešimai, straipsniai, skelbti žurnaluose ir laikraščiuose.
Garbus pedagogas užaugino penkis vaikus, tiek pat anūkų, juos stebėjo ir viską užrašė. Knygoje pateikta informacija yra J. Danilavičiaus patikrinta praktikoje, išsamiai išnagrinėti vaikų vystymosi bruožai, daug patarimų, kaip ugdyti neįgalų, mikčiojantį, kairiarankį vaiką. Leidinys naudingas mokytojams, logopedams, tėvams ir vaikų darželių auklėtojams.


Kita veikla

J. Danilavičius suranda laiko ne tik pedagoginei veiklai. Juozas sukūrė keturis mėgėjiškus kino filmus. Jis taip pat rašo noveles, apsakymus. Pasak šviesaus atminimo rašytojo K. Arlausko: „ puikiai nusimano ir susigaudo siužeto, fabulos, kompozicijos vingiuose“. Patvirtindamas, kad rašydamas ieško dvasinės atgaivos J. Danilavičius sako: „Niekada nepasižymėjau kaip sausais sąskambiais įkyrintis muzikantas. Šalia mokslinių straipsnių ir vadovėlių mėgau ir tebemėgstu kurti noveles. Jos labai praverčia, kai senatvė nenumaldomai braunasi tavo vidun, o tu jaunatviškos sielos duris ne tik petimi laikai užrėmęs, bet ir dantimis, nagais neleistumei atplėšti. Vis žadu išleisti novelių rinkinį...“[Anykšta, 2008, sausio 12, p. 4.]

Juozas norėtų, kad bėgantys metai neprispaustų prie žemės, nes žada dirbti, tyrinėti ir rašyti... Jis parengė straipsnį apie literatą Aleksą Navicką, labai jautriai vertindamas jo kūrybą. [[1]] Taip pat savo mintis išdėstė rašinyje apie anykštėno rašytojo Rimanto Vanago knygą "Visi nuo Šventosios". [[2]]

Apdovanojimai

Asmeniniame J. Danilavičiaus dokumentų archyve gausu apdovanojimų. Malonu, kad nusipelniusio pedagogo darbą vertino aukščiau esančios institucijos. Padėkos raštais įvertinta ne tik pedagoginė jo veikla, bet ir kiti kūrybiniai darbai. 1981 m. mokytojas dalyvavo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“redakcijos paskelbtame kasmetinio rašinio konkurse ir už rašinį „Darbo garbė“ pelnė pirmąją prizinę vietą. 1997 m. už ilgametį gerą pedagoginį ir metodinį darbą Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus proga J. Danilavičiui įteiktas Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštas. Už ilgametį kūrybinį pedagoginį ir metodinį darbą J. Danilavičius apdovanotas Padėkos raštu ir 1998 m. jo 70-ties metų sukakties proga. 2003 m. už ilgametį, nepriekaištingą darbą su spec. poreikių vaikais ir indėlį į specialųjį mokymą Aulelių specialios internatinės mokyklos logopedui įteiktas Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko administracijos Padėkos raštas. Utenos apskrities viršininko administracijos Padėka J. Danilavičiui įteikta ir 2007 m. už ilgametį pedagoginį darbą, kilnius norus, tvirtą ryžtą, nuoseklias pastangas ugdant vaikų savimonę, puoselėjant dvasingumą ir sąmoningumą, gerų darbų gražius vaisius išaugintus Anykščių kraštui ir gėrio pradą bei dieviškumo kibirkštį savyje. 2007 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus J. Danilavičių apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

2010 m. už nuopelnus Anykščių kraštui garbiam pedagogui paskirta Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija.


Bibliografijos nuorodų sąrašas

1. ARLAUSKAS, Kęstutis. Aukštąsias mokyklas iškeitęs į internatą // Anykšta, 1998m., vasario 11, p. 1.

2. ARLAUSKAS, Kęstutis. Malšinantis kūrybos troškulį // Blyksnis, 1995, gegužės 13, p. 2.

3. ARLAUSKAS. Kęstutis.Veikloje randa dvasinę atgaivą // Anykšta, 2008, sausio 12, p. 4.

4. BITVINSKAS, Linas. Kaip gimė elementoriai// Anykšta, 2008, lapkričio 8, p. 2.

5. BIRUTIS, Algirdas. Iš gyvenimo elementoriaus // Pasaulio anykštėnas, 2008, spalis (nr. 10), p.6.

6. BRAŽĖNIENĖ, Romualda. Pagerbtas pedagogas // Utenis, 1997, sausio 21, p. 5.

7. KANIŠAUSKIENĖ, Marija. Dar viena nauja knyga mažiesiems // Šilelis, 2006, rugsėjo 23, p. 9.

8. KONTRIMAVIČIUS, Tautvydas. Vartus į radžių pasaulį atveria smalsumas// Lietuvos rytas, 2006, spalio 26, p. 4.


Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ