Dapkiškių dvaras

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (422 balsai)
Kas ir kada Miroslavo valsčiuje įkūrė Dapkiškių dvarelį – sunku pasakyti. 1581 m. Alytaus ekonomijos Alytaus dvaro Varanavo (Varanausko) palivarko inventoriuje minimas Dapkiškių kaimas, tačiau nė 1649 m. jame nefiksuota dvaro. Jis paminėtas tik 1759 m., maždaug tuo metu, kai kūrėsi gretimi Pranevičių ir Stručkovskių Obelyčių dvarai, ir perduotas Miroslavo parapijai kartu su gretimais Burbiškių, Cigoniškių, Laukinčių, Pacevičių, Pošnios, Remeikių, Sapatiškių, Varanausko ir Zizėnų kaimais. Savininkai keitėsi; XIX a. pradžioje Dapkiškes nuomojo lenkų kariuomenės dimisijos poručikas Jurgis Konarskis – Simono tėvas, palikuonis Jurgio ir Aleksandro, nuomojusių taip pat ir Seirijų bei Burniūnų dvarus.

1795 m. po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Dapkiškių dvare, kuriam su Dautartų ir Obelytės palivarkais priklausė apie 700 ha žemės, apsigyveno Jurgis Konarskis. Čia, šiame dvare, 1808 m. kovo 5 d. gimė jo sūnus Simonas Konarskis, 1831 m. sukilimo dalyvis. Sukilimui pralaimėjus, S. Konarskis emigravo į Prancūziją, kurį laiką gyveno Krokuvoje, telkdamas išblaškytus sukilėlius, ruošdamas juos naujai kovai. Karo teismas 1839 m. sausio 31 d. S.Konarskį nuteisė aukščiausia bausme - sušaudyti. Po Simono mirties jo motina iš Dapkiškių dvaro buvo ištremta į Sibirą. 1922 m. žemės reformos metu dvaras išparceliuotas, žemė išdalyta Dapkiškių, Zizėnų ir Laukinčių kaimų mažažemiams. Dvaro sodybą valdė Česnavičius. Viename straipsnyje H. Rimkus rašo: „Po šimtmečio dvaras su 130 hektarų žemės tapo ūkininko Juozo Česnavičiaus iš Šventežerio valsčiaus Babrų kaimo svajone, bet lenkas Eugenijus Sadovskis vis kėlė jo kainą. Triskart vyko Juozas į Amerikos šachtas, kol ”užsimainavo” tiek dolerių, kad 1922 m. nusipirktų parceliuojamo dvaro 80 hektarų centrą. Gi Sadovskis dingo Lenkijoje su pinigais, nesutvarkęs popierių, ir Kauno valdininkai neįteisino sandorio. Jų pašaipų neišlaikė Juozo širdis ir plyšo, einant Aleksoto tiltu. Jo našlė po metų ištekėjo už sužeisto Pirmojo pasaulinio karo veterano iš Vozbučių kaimo Boleslovo Buklerio, kuris su Juozo vaikais, padedant Vasario 16 – osios Akto signatarui kun. Vladui Mironui, vis tik atsiėmė dvarą ir jame įsikūrė”. Vėliau dvaro šeimininku tapo ir Boleslovas Buklierius, kuriam priklausė apie 40 ha buvusio dvaro žemės. Viename namo gale gyveno Česnavičių ir Buklerių šeimos, kurį laiką veikė pradinė mokykla, o kitas paverstas tvartu ir planuotas nugriauti, bet karas sutrukdė. Būta didžiulio kluono, tvarto ir svirno, ūksmingo parko su dviem tvenkiniais ir puikiomis gėlių klombomis, didelio sodo. Kalvelėje įrengtas vėjo malūnas, kurį vėliau nusipirko Mikša. Daugybė plytgalių ir pamatinių akmenų po žeme liudijo, kad ūkinių pastatų būta daugiau. 1938 m. šeimos pasidalijo žemę, ir mažesnę jos pusę gavę Bukleriai Varnagirių kaime įkūrė sodybą, kurioje ir šiandien traukia akį ilgšis kluonas – bene didžiausias Alytaus rajone, o gyvenamasis namas – tai išardyta ir pervežta buvusi Miroslavo pradinė mokykla. Dapkiškių dvaras įsikūręs nuošalioje vietoje, tolokai nuo pagrindinių kelių. Svarbiausią vietą sodyboje užima gyvenamasis namas-rūmas. Jis pastatytas ant neaukštos kalvelės, fasadu pietryčių pusėn. Kiek toliau nuo rūmo, šiaurės rytų pusėje, stovi nedidelis pastatėlis – buvusi virtuvė. Nuokalnėje – ūkinis pastatas, buvusi vežiminė – arklidė, sumūryta iš lauko akmenų. Tai ir visi išlikę sodybos pastatai. Kumetynai, tarnų namai, vėjinis malūnas, medinė koplytėlė bei kiti ūkiniai pastatai sunyko ir buvo nugriauti. Kažkada dvaro sodybą iš visų pusių supo parkas, kuris šiandien labai sunykęs, mažai belikę senųjų medžių, nebėra tiesių alėjų (medžių eilėmis apsodintų takų). Pietiniame parko pakraštyje buvęs netaisyklingos stačiakampio formos tvenkinys. Pasak vietinių gyventojų, seniau jis tiesiu kanalu jungėsi su didesniu tvenkiniu, kuris jau visiškai išsekęs. Pats didžiausias ir gražiausias tvenkinys – arčiausiai sodybos, prie kelio. Šiame lašo formos tvenkinyje yra medžiais apaugusi sala. 1978 m. valdžia visus dvaro gyventojus iškraustė, sienas nugriovė ir perstatė ant senųjų pamatų. Porą metų čia veikė ‘’Dzūkijos’’ kolūkio kultūros namai, pionierių stovykla ir Simono Konarskio muziejus. Vėliau AB ‘’Alytaus tekstilė’’ priklausanti dvarvietė rekonstruota ir naudojama kaip poilsiavietė, kurioje vyko visuomeniniai ir privatūs renginiai, švenčiamos vestuvės. Taigi buvęs dvaras pradėjo naują gyvenimą, bet jo praeitis bei žuvusiųjų kovotojų vardai taip pat verti atminimo.

Išlikęs tik šis pastatas

Naudota literatūra

1. Po Metelių-Žuvinto kraštą : turisto vadovas / [tekstas: Audronė Ignatonienė, Jonas Ignatonis]. - Vilnius : Gamtos paveldo fondas, 2006 (Vilnius : Petro ofsetas). - 103, [1] p.

2. Rimkus H. Dvaras, brandinęs laisvės kovotojus // Alytaus naujienos.- 2003, liepos 12