Darsūniškis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Atgimimo paminklai Darsūniškyje

Jeigu nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo pavargęs tautietis pasuks iš Kauno –Jiezno kelio pro Kruonį, nuo Dijokiškių kalvų jo žvilgsniui atsivers padūmavusioje tolumoje platus Nemuno slėnis, bylojantis apie buvusią mūsų upių tėvo vandens platybę. Nemunas galėtų paliudyti, kaip prie jo dar akmens amžiuje kūrėsi mūsų protėviai, kaip Algirdo ir Vytauto laikais čia buvo statoma, sugriaunama ir vėl atstatoma pilis, kurios sugriovimo 1372 m. aprašymas kryžiuočių kronikoje ir yra rašytinės Darsūniškio istorijos pradžia. Lietuvos valdovų ar jų vietininkų Darsūniškyje bei įsibrovėlių iš kitų šalių veikiamas, lyg atšiaurių vėjų sukeltos Nemuno bangos smuko ir vėl kilo gyvenimas Darsūniškyje. Tačiau per visą tą laiką darsūniškiečiai niekada neprarado vieno dalyko – laisvųjų senovės protėvių dvasios, pagarbos jiems ir miestelio istorijai. Kad tai ne tušti žodžiai, gali įtikinti dokumento apie Darsūniškiui suteikiamas miesto privilegijas estafetė, perduodant jį iš rankų į rankas, trukusi porą šimtmečių, vienintelių Lietuvoje senųjų Darsūniškio vartų – bromų atstatymas Atgimimo metais.

Darsūniškio herbas

Nemuno pakrantėje Darsūniškis išaugo, septintas šimtas metų, kai vardą šitą saugo. Vytautas čia lankės, Kazimieras medžiojo, carai ir švedai trempė, prancūzai pasijojo... Darsūniškio miestelis tarp vartų pastatytas, kad globoje šventųjų be gaisro auštų rytas ! Agota, Šventas Jurgi, Kazimierai globėjau, padėkit mums kelionėj – dangun kol neįėjom! Nemuno pakrantėje Darsūniškis užgimęs, Jį bočiai statė, gynė. Jis mums svajose pinas.

Pranas Genevičius

Darsūniškio miestelio vartai.

Labiausiai Darsūniškis išgarsėjo trejais miestelio vartais - daug kartų miestelis degė, karta iš kartos perduodavo pasakojimus apie gaisrus. Darsūniškiečiai nutarė prie visų trijų kelių, vedančių į Darsūniškį, pastatyti šventuosius vartus, pro kuriuos negalėtų prasibrauti jokia ugnis. Maždaug 1818 m. pastatyti vartai-koplytėlės (jos nugriautos 1963 m., atstatytos 1990 m.). Atvykstančiuosius pasitinka šv. Jurgio, šv. Agotos ir šv. Kazimiero vartai.

Darsūniškiečiai pagarbą savo miestelio praeičiai parodė darbais: 1990 m. V.Lapinsko iniciatyva, Darsūniškio žmonės atstatė istorinius Darsūniškio Šv.Agotos, Šv.Kazimiero ir Šv.Jurgio vartus, kurie 27 metus išbuvę Ateizmo muziejuje, vėl sugrįžo į savo pirmykštę vietą ir žemiečio Kaišiadorių vyskupo Jo Ekscelencijos Juozapo Matulaičio pašventinti, laimina Darsūniškį ir visus, kurie į jį atvažiuoja ar išvažiuoja.

Po atstatymo, vartai niekada nebuvo apleisti, ar užmiršti . Daugiausia šiuos vartus tvarkė ir prižiūrėjio, ilgus metus dirbęs kultūros namų administratoriumi, darsūniškietis , Vytautas Lapinskas . Nuo pat atgimimo laikų Darsūniškyje puoselėjamos gilios mūsų krašto tradicijos, švenčiamos įvairios šventės;

Jurginės - piemenėlių šventė prie Šv.Jurgio vartų
Agotos-duonos šventė prie Šv.Agotos v.
Kazimiero - jaunimo globėjo šventė prie Šv.Kazimiero vartų

Darsūniškis

Prie Nemuno išsidėstęs Darsūniškis viduramžiais buvo svarbiausia šio regiono gyvenvietė, minima jau nuo 1372 m. Kryžiuočiai ne kartą sudegino Darsūniškio pilį. Pasakojama legenda, kad esą dar prieš Smetonos laikus kaime gyveno kunigaikštis Darsūnas, kurio pilis stovėjo ant kalnelio prie Nemuno, bet vieną naktį sudegė pilis ir pats kunigaikštis su savo šeima, po to žmonės kunigaikščio atminimui kaimą ėmė vadinti Darsūnų kaimu, sulietuvinus šį vardą, pavadino Darsūniškiu. Čia, prie didžiojo kryžiuočių kelio į Trakus ir Vilnių pastatyta pilis minima nuo 1372 m. Čia bene pirmą kartą Lietuvos žemėje kryžiuočiai panaudojo artileriją. Darsūnškio pilyje didysis kunigaikštis Vytautas 1430 m. rašė vieną paskutinių savo laiškų, kviesdamas Ordino magistrą į karūnaciją. Nors dar XVIII a. pirmoje pusėje Darsūniškyje degino žmones, apkaltintus raganavimu, to paties amžiaus pabaigoje čia jau veikė mokykla, o 1791 m. miestelis gavo savivaldos privilegiją su herbu, vaizduojančiu šv. Kazimierą.


Žydų genocido aukų kapai Darsūniškyje.

Neprivažiavus Darsūniškio, kairėje, miške – žydų kapinės Išlikę antkapiniai paminklai. Juos taip pat nepamirštame. Aptvarkome ir per žydų genocido metines aplankome.

Darsūniškio mineralinis šaltinis (netoli nuo pagrindinio kelio).

Šaltinis užima 0,2 aro. Mineralinis vanduo trykšta iš kelių vietų, vidutiniškas debitas - 4 kub. metrai per parą. Tyrimai parodė, kad Darsūniškio šaltinio natūrali sudėtis atitinka mineralinio vandens sudėtį. Darsūniškiečių planai ateičiai – sutvarkyti mineralinį šaltinį.

Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia.

Pirmoji bažnyčia Darsūniškyje pastatyta apie 1418 m. Miestelis ne kartą degė, gaisrai neaplenkė ir bažnyčios. Nauja mūrinė bažnyčia pastatyta 1848-1855 m. Pagal vietos gyventojų pasakojimus, bažnyčia pastatyta už pinigus, gautus pardavus lobį. 1944 m. patrankų sviediniai bažnyčią apgriovė, bet Iki 1950 m. bažnyčia buvo atstatyta. Bažnyčia klasicistinio stiliaus, be bokštų, turi baroko bruožų. Šalia bažnyčios – varpinė. Varpinėje V.Lapinsko iniciatyva įrengtas muziejus.Šiuo metu bažnyčioje saugomi du dailės paminklai.

Darsūniškio akmuo.

Kairėje pagrindinio kelio pusėje yra akmuo. Akmens aukštis - 1,6 m, ilgis - 2,9, plotis - 2,2 m. Anksčiau prie jo buvo pritvirtinta memorialinė lenta apie čia vykusių II pasaulinio karo pabaigos mūšius. Už akmens supiltas pylimas - anksčiau vadinamas polderiu, skiriantis Nemuną nuo gyvenvietės Per visą Darsūniškio kaimą tęsiasi iškeltas pylimas – polderis. 1958 m. supiltas 4 km ilgio ir 4 m aukščio pylimas saugo visą gyvenvietę nuo Nemuno vandens, kurio lygis pakilo pastačius Kauno HE. Taip siekiama apsisaugoti nuo potvynių. Ties Darsūniškiu – Kauno marių pradžia, sustoja Nemuno vanduo. Ilgą laiką Darsūniškio ir gretimų apylinkių draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo žemėlapiuose buvo balta dėmė.

Mokytojai Donatai Šimukauskienei pradėjus domėtis iki tol niekur neaprašyto Darsūniškio knygnešio Kazimiero Šiugždos gyvenimu ir veikla, išsirutuliojo visai kitas vaizdas. Darsūniškio apylinkėse draudžiamą spaudą platino ir lietuvybę gaivino devyni Darsūniškio ir gretimų vietovių gyventojai. Labiausiai gyventojams įsiminė K. Šiugžda, kuris mirė sulaukęs 90 metų .Palaidotas Darsūniškio kapinėse. Jam 2007m rėmėjų lėšomis pastatytas paminklinis kryžius. 2008 metais iškilo stogąstulpis Darsūniškio knygnešiams atminti. Viršuje išdrožti žodžiai ,,Šviesos keliu“, kitoje pusėje eilės.

Tamsiąją naktį pelkynus išbraidę drąsus knygnešys atkeliauja į pirkią

Ir šviečia kaip žvaigždės lietuviškos raidės.

Darsūniškio atgimimo istorija , tai taip pat dalelė visos Lietuvos atgimimo istorijos.


Darsūniškiečiai kovoje už laisvę

Darsūniškiečių kova už Lietuvos laisvę prasidėjo dar XIV a. viduryje, kai kryžiuočiai, per Suvalkijos negyvenamas girias prasibrovė iki Nemuno, pradėjo puldinėti ten buvusias gyvenvietes, o vėliau, plėšikaudami, degindami ir žudydami, per Darsūniškį traukė į Lietuvos valdovų buveinę – Trakus.Užėmus Darsūniškio pilį, kryžiuočiai išsivedė 400 belaisvių. Tai pirmasis paminėjimas istoriniuose šaltiniuose darsūniškiečių, žuvusių už Lietuvos laisvę. Vėliau Darsūniškį niokojo rusai, švedai ir tarpusavyje kariaujantys yrančios Lietuvos – Lenkijos valstybės didikų išlaikomi kareivių būriai. 1918m.ginti Lietuvos laisvės savanoriais išėjo Petras Bendaravičius, Juozas Kerševičius,, Juozas Žukauskas, Antanas Černiauskas, Adomas Žukauskas. Juos organizavo ir vedė į Kauną agentas Antanas Masionis. Daug savanorių išėjo iš Sekionių, Užgirėlio ir kitų aplinkinių kaimų. 1940 m. užėjus bolševikams ir pamačius jų tikrąjį veidą, darsūniškiečiai pradėjo priešintis. Už atsišaukimų prieš valdžią platinimą buvo suimtas Antanas Lapinskas, bet išlaikęs žiaurius tardymus ir neprisipažinęs, buvo paleistas. Bolševikams padėjo kai kurie vietiniai žydai. 1941 m. sušaudyti jau ankščiau minėti 4 Lapainios vyrai. 1944 m. baigiantis karui , kai Darsūniškį vėl užėmė rusų kariuomenė, daug jaunų vyrų nepanorę tarnauti Raudonojoje Armijoje, pradėjo slapstytis ir kovoti prieš bolševikinę valdžią bei jai pritariančius žmones.

Iš Darsūniškio mažo miestelio

Išėjo daug vyrų šaunių

Iš jų vienas vadu greitai tapo

Tai“Saulė“, slapyvardis jo.

Verkė rypavo sena močiutė,

Ir mergelė liko viena

Jinai žinojo ko vėjai siuto

Kad partizano sunki dalia.

( iš žaliukų dainų)

Alfonsas Aliukevičius - Saulė Didžiosios kovos apygardos būrio vadas su žmona Antanina Lapinskaite - Aliukevičiene


Kovai prieš partizanus, daugiausiai vadintus žaliukais arba miškiniais, valdžia organizavo „liaudies gynėjus“, liaudyje vadintus stribais, pasitelkdavo specialius kariuomenės dalinius. Nelygioje partizanų kovoje žuvo šie Darsūniškio ir jo apylinkių gyventojai. Aliukevičius Alfonsas, Igno (slapyvardis) – Saulė 1915 – 1945 Lapinskas Pranas, Jokūbo ( slapyvardis) – Uosis 1917 - 1945 Lapinskas Antanas, Jono 1920 – 1945 Aliukevičius Antanas, Kazio 1924 – 1945 Žukauskas Pranas, Adomo (slapyvardis)- Šalmas 1927 – 1946 Žukauskas Antanas, Juozo 1925 - 1945 Zavistanavičius Albinas, Jono (slapyvardis) – Pikuolis 1929 – 1946 Zavistanavičius Alfonsas, Jono 1927 – 1945 Zuzevičius Algis, Juozo 1934 – 1945 Zuzevičius Pranas, Juozo 1929 – 1945 Radzevičius Juozas, Uršės 1926 – 1945 Dainys Pranas, Jokūbo 1919 – 1946 Mikalauskas Antanas, Bernardo (slapyvardi) Turgelis 1920 – 1946 Švarca Jonas 1919 – 1946 – dingęs be žinios Maciulevičius Pranas 1921 – 1944 Sakalauskas Jurgis, Jurgio 1920 – 1945 Dičiurgis Juozas (gimimo metai nežinomi) - 1945 Lapinskas Pranas - Uosis buvo Vytauto Lapinsko tėvas, kuris kovojo už nepriklausomą Lietuvą ir šioje kovoje žuvo.Gal būt sūnus gerbdamas savo tėvo atminimą ir mylėdamas savo gimtąjį kraštą, taip karštai troško ir siekė, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma. Todėl prasidėjus atgimimo laikams įsijungė į sąjūdžio veiklą.

Nuotraukoje iš kairės Pranas Lapinskas ir jo pusbrolis Vytas Kondrotas žuvęs 1945m. Raistinės kaime prie Vievio

Pučia pučia šiaurus vėjas, laužo ąžuolo šakas Mus užvaldė bolševikai ir išveža mūs šeimas. Stovi mašina prie vartų prie gimtųjų namelių O mes slapstomės miškuose atsiskyrę nuo savų.

(iš žaliukų dainų)

Iš Darsūniškio į Sibirą įvairiu laiku buvo ištremta: 1940 metais. Pašto viršininkas Jakas Stasys,Adomo su žmona ir dukra; Miškų žvalgo Taparausko Izidoriaus šeima.

1947m. Šiaulių vado Maciulevičiaus Prano šeima(žmona Antanišešivaikai); Švarca Jurgis su žmona Elžbieta, marti Liuda, anūkas Mikutis. 1948 m. Mikalauskienė Uršulė ir sūnus Adolfas; Zavistanavičių šeima; vyras Jonas, žmona Magdalena, sūnus Stasys; Žukauskų šeima; tėvas Adomas, sūnus Antanas. Grabauskų šeima; vyras Juozas, žmona Ona, sūnūs Donatas ir Kazimieras; Maciulevičius Antanas ir sūnus Albertas. 1949 m. Koklevičių šeima; tėvas Antanas, žmona Ona ir vaikai Danutė ir Jonas ištremti į Tomsko srities Vasiugano miškus.

Tremtyje užaugusio Jono Koklevičiaus gyvenimo istorija būdinga daugeliui lietuvių – tremtinių, kurie nepaisant žiauraus klimato ir sovietinių lagerių pragariškų baisumų, savo ištvermės, drąsos, išradingumu ir darbštumu dėka sugebėjo išlikti ir įgyvendinti savo ilgų metų svajonę – grįžti į Lietuvą. Antanas Koklevičius būdamas net tremtyje sugebėjo išgarsinti lietuvio tremtinio vardą. Vienas tolimoje taigoje nugalėjo lokį, bet parsivežė net 45 lokio dantų ir nagų žymes ant savo kūno. Apie tai rašė „Tremtinys“ 1989 m. kovo mėn. 5 numeryje. A. Koklevičius ir dabar mielai pasakoja mūsų jaunimui apie gyvenimą tremtyje, demonstruoja savo rankomis pasidarytas, kailiu aptrauktas slides. Šiuo metu A. Koklevičiaus parsivežti eksponatai – Kaune Ramybės parke esančiame Rezidencijos ir genocido muziejuje. Nuotraukos iš J. Koklevičiaus gyvenimo tremtyje

Laiško originalas rašytas iš tremties.

1988m.prasidėjus Lietuvos atgimimo sąjūdžiui, rugsėjo mėnesį, pagerbiant buvusio mokyklos direktoriaus J.Pavalkio atminimą, scena buvo dekoruota Lietuvos trispalvės vėliavos spalvomis.O tų pačių metų rudenį, per mirusiųjų pagerbimo dieną, Darsūniškio kapinėse jau buvo iškelta vėliava su gedulo juosta ir renkami parašai po pareiškimu dėl nugriautų Darsūniškio vartų atstatymo.

1989 m. vasario 16 dieną Darsūniškyje buvo oficialiai paminėta Lietuvos nepriklausomybės diena. Į iškilmingą minėjimą buvo įnešta trispalvė veliavą, kurią išsaugojo Lapainios gyventojas Valentas Maciulevičius. Šią dieną buvo suvaidintas tuometinio kultūros namų direktoriaus Vytauto Lapinsko pastatytas spektaklis S.Čiurlionienės vieno veiksmo drama ,,Kalinys“. Kultūros namų direktorius Vytautas Lapinskas buvo išrinktas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kaišiadorių skyriaus įgaliotiniu Kruonio kraštui. Buvo renkami parašai dėl sovietinės armijos išvedimo ir dalyvauta visose sąjūdžio rengiamose akcijose. 30 Darsūniškiečių dalyvavo baltijos kelyje,. Nuotraukos iš Baltijos kelio

Su vėliava rankose V.Lapinskas

1991m. sausio 13 didelis būrys Darsūniškiečių buvo nuvykę prie parlamento.

Darsūniškio dramos būrelis, suvaidinęs S. Čiurlionienės IV veiksmų dramą ,,Aušros sūnus“ , surinktus pinigus pervedė tuometu įsteigtam Lietuvos gynybos fondui . Naudota literatūra: 1.Iš knygos Darsūniškiui – 625 ( sudarė K.Pavalkis ) 2.Iš parašytų straipsnių Kaišiadorių aiduose. 3.Iš interneto Kruonis – Kalviai – Vilūnai – Darsūniškis @verslo informacijos centras.4.Iš V.Lapinsko surinkto istorinio archyvo.